Vilnius: miestas į kurį negali nesugrįžti

Neseniai pagalvojau, kad visai neseniai, kažkada rugpjūčio pabaigoje lygiai prieš devynerius metus atsikrausčiau gyventi į Vilnių. Pirmoje kelionėje buvau tik aš ir vienas krepšys, pilnas daiktų. Tik kiek vėliau atsivežiau likusį gyvenimą, kurio ne tiek daug ir tebuvo: pagalvė, dar keli rūbai ir kavinukas. Taip prasidėjo pats savarankiškiausias mano gyvenimo etapas po virkštelės nukirpimo prieš devyniolika metų. Tiesa pasakius nežinojau nieko apie Vilnių apart to, kad tai – didžiausias Lietuvos miestas ir sostinė viename. Vilniuje buvau tik kelis kartus ir tik trumpai (ne, Gariūnuose nebuvau nei karto, kažkaip mano šeima į šią madą nereagavo). Suprantama, būdamas dar visiškas pacukas nieko per daug negalvojau apie savo ateitį ir tikrai nenumaniau, kad kada nors sulauksiu tokio amžiaus, kai jaunesnį save laikysiu visiškai nesubrendusiu, nieko neišmanančiu ir per daug savimi pasitikinčiu kiaušu (du iš trijų dalykų šiek tiek pasikeitė į teigiamą pusę, o pasitikėjimas liko daugmaž tame pačiame lygyje).

Metams bėgant vis geriau pažinau Vilnių ir palaipsniui supratau, kad Vilnius yra toks miestas, į kurį visada norisi sugrįžti. Sure, Kaunas yra mano gimtasis miestas, kartais ten apsilankau, ten smagus senamiestis ir šiaip yra gerų dalykų, bet Kaunui trūksta to jaukumo ir artumo, kurį turi Vilnius. Kuo daugiau pasaulio pamatau, tuo labiau jaučiuosi prisirišęs prie Vilniaus ir tuo svetimesnis jaučiuosi Kaune. Vilnius yra labai jaukus ir šiltas, priimantis visus paklydusius, ieškančius ar šiaip keliaujančius (pasak L. Briedžio Vilnius yra City of Strangers). Čia kiekvienas ras savo kampelį ir visai nesvarbu, ar esi užsidaręs namisėda, kuriam tereikia kampo knygai paskaityti, ar esi perdėtai draugiškas outgoeris, kuriam vakaras be kokteilio rankoje besitrinant bybiais, papais ir šiknom su tūkstančiu kitų žmonių, yra visiškas laiko praradimas.

Daugumoje galimų mano neegzistuojančios knygos scenarijų miestai yra nupiešti pagal Vilniaus atvaizdą: kartais tai būna mistinė novelė, dvelkianti noir šaltuma, o kartais tai futuristinis sci-fi, kuriame pieva prie Baltojo tilto tampa pagrindine dirižablių stotimi. Galbūt taip yra todėl, kad per visus šiuos devynerius metus (reliatyviai ilgai trumpas periodas) niekada nepabodo vaikščioti po miestą, kol kojos nebenori nešti likusio kūno toliau beieškant paslėptų artefaktų. O rasti visada yra ko, kartais visai netyčia einant iš taško B į tašką G, o kartais labai tyčia landžiojant po privačiai atrodančius senamiesčio kiemus. Kartais pakanka tiesiog pakelti akis, kad pamatytum miestą tokį, kokio niekada nematei, o kartais verta lįsti po žeme, kad kažkur tamsiame ir drėgname lietaus kolektoriuje surastum iš mažų plytelių suklijuotą Super Mario. Vakar, beeinant link naujojo būsto prie sporto rūmų aptikau paminklą, kuris žymi žymių Vilniaus žydų (tarp jų ir Vilniaus Gaono) kapavietę.

Dar neatrastas paminklas dešiniam Neries krante, visai prie Sporto rūmų.
Dar neatrastas paminklas dešiniam Neries krante, visai prie Sporto rūmų.

Nors taip nutinka ne kiekvieno išėjimo metu, tačiau kiekvienas pasivaikščiojimas, kad ir koks jis bebūtų, yra savaip romantiškas ir gaivus, nuraminantis mintis ir, lyg per daug svetingi giminaičiai, dar neatsisveikinus kviečiantis sugrįžti vėl. O nesugrįžti negali, nes tik čia yra tiek daug gerų emocijų, nuostabių vietų ir dar neišgyventų prisiminimų. Jau pačiame pirmame kurse, po ilgo vakaro sugrįžęs į savo varganą bendrabučio kambarį atsilupusiais tapetais, kiaurais langais (nesuvaidinta istorija: žiemą su kambariokais langus apkaišydavom maikutėmis ir laikraščiais, kad nesušaltume į ragą) ir iš sienos styrančiais dviem laidais vietoj rozetės, atsiguliau į kreivą tarybinę lovą numyžtu čiužiniu (švarių nebebuvo, visus keturis pasisavino bendrabučio administracija) ir prieš pat miegą plačiai nusišypsojau ir pasakiau: “Čia – namai“. Žinoma, turėjau mintyje visą socialinę aplinką ir patį miestą, o ne antisanitarinėm sąlygom laikomą kambarį, Ženevos konvencijos uždraustą karo belaisviams laikyti, tačiau puikiai tinkantį studentams.

Nuo to laiko “namų“ pojūtis tik sustiprėjo ir tikrai žinau – kad ir kas bebūtų, vis tiek sugrįšiu į Vilnių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: