Šiandien viena iš tų dienų, kai dėl kažkokios priežasties atsikeli anksti ir nebežinai kaip vėl užmigti, nes niekas nemokė. Tada rymai sau prie kompiuterio ekrano lyg kokia bobutė prie balanos anuomet ir bandai regzti mintį. O ankstų rytą mintys paprastai rezgasi arba egzistencinės, arba erotinės. Tad šįkart – apie keliones.

Menu laikus, kai kelionės man buvo ne malonumas, o prievolė. Čia tais laikais, kai dar negalėjau savarankiškai pasirinkti ką daryti ir ko nedaryti. Iš vienos pusės, tai labai nemėgau kelionių, nes pats keliavimo faktas mane, tiesa pasakius, gąsdino. Labai nemėgdavau nakties prieš kelionę, nes jaudulys neleisdavo užmigti ir garantuodavo labai vaizdingus minčių rezginius apie tai, kaip visas autobusas/automobilis/traukinys/lėktuvas patenka į liepsnas, kūnai dega, riebalai tirpsta ir šiek tiek kvepia šašlyku. Iš kitos pusės, tai tos kelionės buvo fucking disaster: nežinau kaip jūs, bet aš iki šiol neišmokau, ir turbūt niekada neišmoksiu, mėgautis kelionėmis į pajūrį, kai visą savaitę gyveni kažkokioj kamūrkėj, atsikeli anksti ryte, nueini prie jūros, ten visą dieną vartaisi nelyg kotletas įkaitintoj keptuvėj, vakarėjant grįžti į tą kamūrkę ir nelabai žinai ką toliau veikti, nes kelionės agenda baigiasi ties buvimu kotletais. Žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, kad viskas buvo tik blogai, bet visada galėjo būti geriau ir laikui bėgant tapo geriau. Daug geriau.

Viskas pasikeitė, iš esmės, 2007 metais, kai su grupe draugų, kuriems tuo metu buvo viskas pochui (kai kurie šią būseną išlaiko iki šiol), nusprendėme keliauti į Ispaniją. Savo transportu. Kurio vertė buvo apie 2000 litų (čia galima rasti nuotraukų arba šiaip skiedalų apie mūsų kelionę), prie kurio praleidome mėnesį bandydami suvokti kaip jis veikia ir kaip padaryti, kad jis nesugriūtų vidury kelionės. Po to mėnesio su autobusiuku nusprendėm, kad tai, vis tik, buvo ji – padoraus amžiaus aikštinga kalė vardu Matilda. Susipakavom nedaug daiktų, kad, esant reikalui, galėtume partranzuoti ir iškeliavom į (iš esmės) pirmą savarankišką kelionę. Tada buvau kokiam 2 kurse, neturėjau pinigų apart to, ką iškaulijau iš tėvų (ačiū jiems už tai) ir ką uždirbau pats kartą-du per savaitę išversdamas tekstą įmonei, kuri lokalizuoja programinę įrangą.

Kelionė truko apie mėnesį, neskaitant laiko, romantiškai praleisto savo tepaluotas rankas sukišus giliai į Matildos vidurius, ar rūpinantis jos išvaizda (kaip supratote, dažėm patys. Slapta informacija – ant stogo buvo serialo Lost skaičių seka – you know, for good luck). Kelionės tikslas buvo daugmaž Ispanija, kurioje praleidome daugiausiai laiko. Miegojome daugmaž kur papuola, vieną ar du kartus leidome sau apsilankyti kempinge. Iš esmės higienos sumetimais, nes šiaip tai nėra labai daug skirtumo ar palapinė stovi kempinge ar kur nors kukurūzų laukuose. Pasakysiu jums, Ispanai žino kaip reikia atostogauti: pasiimi televizorių, artimiausius draugus, nuvarai į kempingą, kuris stovi kokie 15 metrų nuo nuostabaus mėlynumo jūros, visą dieną miegi, nes karšta ir visą naktį žiūri televizorių su draugais ir kaimynais (čia, iš esmės, lietuviškų kotletų atitikmuo gaunasi). Kadangi keliavome su nusistatymu, kad viskas dzin, yra kaip yra, gyvenimas tik prasideda, c’est la vie, bla bla bla, tai po kelionės visas šis nusistatymas daugumai taip giliai įsirėžė į smegenis, kad dabar jo nebe išeina atsikratyti.

Nežiūrint į visą tą pochui filosofiją, į mano gyvenimą atėjo dar pora dalykų, kurie pas kai kuriuos žmonės neateina niekada. Pirmiausia, tai faktas, kad keliaudamas pamatai dalykų, susipažįsti su žmonėmis, praplėti akiratį ir nebebūni užknisantis provincialas, kurio arogancija kyla iš visiško nežinojimo kas vyksta toliau tavo paties kiemo (vėlgi – tai nėra blogai, tai yra žmogaus pasirinkimas. Kuris mane užknisa.). Antra, tai suvokiau, kad kelionės iš esmės padeda sudėlioti mintis į savo vietas. Dažniausiai būna pakankamai laiko pamąstymams ir kelias dažniausiai ramina. Visada išlieka kažkoks jaudulys, nes niekada nežinai, kaip kelionė vystysis iš tiesų, tačiau beveik visada tai nesukelia sunkumų taip lengvai pamedituoti, reflektuoti arba <įdėkite savo dvasingą žodį>. Atmenu kadaise skaičiau Šiaurės Atėnus ir buvau įsitikinęs, kad nuo to man bus tik geriau. Geriau nebuvo, bet vienas straipsnis iš esmės labai gražiai apibendrino tai, ką norėjau pasakyti. Gaila, dabar to straipsnio nepavyksta rasti, nes jis galimai buvo išspausdintas iki buvo pradėta archyvuoti visą Šiaurės Atėnų dvasingumą elektroniniu formatu, tačiau galiu laisvai atpasakoti mintį: žmonės sukurti kelionėms ir atradimams, nes tik keliaudamas gali būti ramus. Ten dar buvo minčių apie egzistencinį nerimą ir kad apie tai, kad gyvenimas visoks ten trumpas ir labai neužtikrintas, pokyčiai ir kiti dalykai vyksta, tai geriausiai atsipalaiduoti padeda keliavimas, kad ir pėstute iki namų. Ar kažkaip panašiai, tikrai neatsimenu taip puikiai. Gal to straipsnio apskritai nebuvo ir aš tą išsigalvojau norėdamas atkreipti dėmesį, kad mano dvasingumo lygis tikrai viršija 9000.

Dabar kelionės yra nuolatinis tikslas. Dirbdamas samdomu darbuotoju neturiu tiek daug laisvės kelionėms, tačiau visas atostogas išnaudoju susipažinimui su naujomis šalimis ir kultūromis arba snieglentėms (kada nors reikės parašyti apie tai, kaip aš mėgstu žiemą). Kai dirbau pardavimų vadybininku (iš tikrųjų tai mano pozicija vadinosi fizikas-vadybininkas, o angliškai tai išvis krūtai – sales engineer) tai išnaudodavau visus kelionių limitus ir ne kartą apkeliavau Izraelį, Vokietiją, Šveicariją bei Austriją. Kartą buvau Indijoj, bet tik trumpai ir daugiausiai laiko buvau girtas. Dabar pavyko ištrūkti į JAV, kur niekada nebuvau. Kitos numatomos artimiausios kelionės: Gruzija gruodžio pabaigoje, Slovakijos kalnai Sausio pradžioje ir 2015 rudens pradžioje greičiausiai Vietnamas ar panaši vieta, kur žmonės keistai kalba, būna daug saulės ir labai drėgna.

Aš iš esmės nemėgstu dalinti patarimų, nes kiekvienas renkasi sau, tačiau galiu pasakyti, kad kelionės padėjo suformuoti mane ir dabar esu toks, koks esu dėl daugelio priežasčių, įskaitant krūvą kelionių. Tai jeigu jums atrodo, kad su manim viskas gerai, tai tikrai galite nebijoti kartas nuo karto išlipti iš lovos ir nukeliauti kur nors. Bet kur – į miesto centrą, į kitą miestą, į kitą šalį ar į kitą žemyną. Svarbiausia – prisiminti, kad visi kūnai dega vienodai ir anksčiau ar vėliau visi būsim kompostas, tad reikia mėgautis tuom, kas yra malonu. Vieniems, tai gali būti žaidimas Alias su draugais, kitiems – televizoriaus žiūrėjimas pajūryje, tretiems – kalnų viršūnių pasiekimas ar nardymas povandeninėse olose. Visi pasirinkimai yra geri, bet jei neišbandei kažkurio pasirinkimo labai sunku būna patikėti, kad tau tas dalykas tikrai nepatinka. Galbūt tu to kažkiek bijai ar tai yra per daug toli už tavo komforto zonos ribų (nors faktas – gyvenimas vyksta TIK už komforto zonos ribų). Neskaitant atvejų, kai kalbame apie tikrai kažką iš bullshit kategorijos* – pasiteisinimo neturi. Bandyk. Kuo daugiau. Visko.

——————————————————
*Bullshit kategorija – dalykai, kurie yra in any way įtraukiantis į žalingas fizinei ir/arba psichinei sveikatai, įskaitant tačiau neapsiribojant: religinės sektos, piramidinės prekybos schemos, debiliški investavimo pasiūlymai, įvairiausios dvasingumo mokyklos, kurios nėra visiškai religija, tačiau labai arti to (kartais net labiau over the top), sunkūs narkotikai, nesaugus seksas su nepažįstamais žmonėmis, bet kokia veikla, kurioje vykdomas smurtas prieš kitą žmogų ar gyvūną, su kurio nebuvo prieita konsensuso, kito žmogaus privačios nuosavybės negerbimas, asmeniniai horoskopai (čia gal iš dvasingumo serijos, bet tikrai nusipelno atskiros vietos net tik šiame sąraše).