Šeštadienį pabuvojau renginyje skambiu pavadinimu “Silicon Valley comes to the Baltics“. Su šiuo renginiu dauguma dalykų buvo blogai: pradedant bilietų sistema, kuri lyg ir veikė, lyg ir ne – gavus kažkokius ID nebuvo aišku ką daryti, baigiant pranešėjų ir workshop’ų kokybe. Suprantama, tikėtis stebuklų už 69 litus (studentams, kurių ten buvo dauguma – 39 litus) tikrai neverta ir vilties, kad renginyje viskas bus pristatytos naujovės ar bent jau praktiški patarimai, tikrai neturėjau. Mano ėjimo ten tikslas buvo kitoks, apie jį papasakosiu po kelių akimirkų.

Pats renginys, suprantama, buvo apie tą fenomeną, pavadintą magišku žodžiu startup, kurį VLKK siūlo vadinti pradedančioji įmonė, nes jiems neįtiko net pusėtinai skambus startuolis. Problema su VLKK pasiūlymu vadinti startup’us pradedančiosiomis įmonėmis yra ta, kad pradedančiosios įmonės yra bet kokios įmonės, kurios pradeda bet kokią veiklą, o startup’ai beveik visada yra kažkokių inovativių (ar bent jau taip prisistatančių) technologinių sprendimų kompanijos. Ir nors tiek paprasto UAB’o, kuris, tarkime, stumdo lašinius, tiek startup’o, kuris kuria naujos kartos laisvų parkavimo vietų atradimo aplikaciją, nesėkmės (bankroto) procentas yra panašus (vidutiniškai gaunasi apie 80% – šokiruotanti statistika), žmonės yra vis tiek pasiruošę nerti stačia galva į verslo pasaulį. Visa tai yra labai gerai ir puiku, aš esu labai už tokią kapitalistinę santvarką, kurioje galima kurti bet ką, tačiau visada siūlau ir visada siūlysiu pasverti rizikas ir pažiūrėti kaip galima plačiau. Visada reikia užduoti klausimą “kokią problemą mes išspręsime?“ ir “ar naujas sprendimas pašalina iki šiol egzistavusį barjerą ar apribojimą?“. Jeigu šie klausimai atsakyti ir ta superinė idėja yra tikrai tokia gera, tada reikia plano su labai realiais veiksmais ir labai realia metrika, kuri parodys ar plano tikslai buvo pasiekti. Entuziazmas šioje vietoje yra didžiausias žmonių priešas, kadangi dažniausiai entuziazmas būna tol, kol yra svajojama apie geresnį rytojų, tačiau jis labai greitai išnyksta, kai pradedami daryti realūs darbai ir susiduriama su realiom problemom. O problemų bus visada – susitaikykite su mintimi, kad imantis bet kokio rimtesnio projekto visada teks perbristi šūdų jūrą, kad pasiektum tikslą. Priimkite šį mano nemokamą patarimą – nekurkite jokio verslo, jeigu nesate pasiruošęs sukišti viso savo laiko, beveik visų pinigų ir visų nervinių ląstelių į šį dalyką, jokiu būdu nesiimkite verslo, jeigu galvojate, kad negalite fail’inti ir tuo labiau, jeigu bijote kritikos. Kol kas mano pamąstymai apie startup’us ir nemokami patarimai baigėsi, dabar pakalbėsiu apie tai, ką šitas renginys man davė gero (be nemokamo geriamo vandens, kartoninės dėžės elektroninių atliekų rūšiavimui ir naujausio “Verslo klasės“ numerio).

Sokrato paradoksas

Turbūt visi esate girdėję Sokrato paradoksą, kuris teigia, kad protingas žmogus turėtų sau visada sakyti, kad šis “žino, kad nieko nežino“. Šis paradoksas yra vienas labiausiai užknisančių gyvenime dalykų, kadangi kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai. Visa šito dalyko esmė yra tame, kad turėdamas intelektą tu niekada nebūsi visiškai savimi pasitikintis dėl savo žinių. To priešingybė yra Dunning-Kruger efektas, kuris pasireiškia žmonėms su žemu IQ: šie įsivaizduoja, kad labai daug žino ir viską supranta ir gyvena laimingi kasdien darydami nesuvokiamo tūpumo logikos šuolius ir išvedžiojimus.

Aš šioje vietoje priimsiu prielaidą, kad mano blog’ą skaito tik išsilavinę žmonės ir laikysiu, kad visi yra, bent jau kažkuriame savo gyvenimo etape, bandę įsigilinti į kažkokią specifinę sritį. Tai darant (gilinantis) visada būna vau efektas, kai sužinai įvairiausių dalykų tam tikra tema, tačiau su žiniomis gauni ir porciją nežinios, kadangi pradedi užduoti sau tikslingesnius klausimus: o kas jeigu taip? O jeigu kitaip? O kaip yra būtent taip? Užduodamas šiuos klausimus vis labiau supranti, kad ta nežinios duobė tik gilėja ir iš tiesų tu nieko nežinai. Taigi, kažką sužinodamas su kažko nesužinai ir taip iki begalybės. Grafiškai tai galima pavaizduoti štai taip.

Iš esmės, tavo žinios yra lygios tavo nežiniai ir tai kartais varo iš proto bei labai numuša pasitikėjimą. Ne kartą ruošiau pristatymą kažkokia specifine tema, daug gilinausi, plušau, nemiegojau ir visada atsimušdavau į tą pačią sieną: o jeigu manęs auditorija paklaus klausimo X – kaip aš jiems atsakysiu? O jeigu paklaus Y? Tas dažnai nuveda prie kažkokio prokrastinavimo ir savęs nuvertinimo. Suprantama, dažniausiai paaiškėja, kad auditorija ta tema išmano mažiau negu tu, visi klausimai būna labiau paviršutiniški ir po pristatymo atgauni pasitikėjimą savo žiniomis iki kito karto.

Laikas ir žinios yra neįkainojami resursai

Gyvenime iš esmės yra du resursai, kurie yra neįkainojami ir kertiniai, tačiau savo esme labai skirtingi, nors abu yra labai likvidūs. Laikas yra ribotas ir niekada negali žinoti kiek jo turi. Žinios yra praktiškai neribotos ir bet kuriuo momentu gali labai realistiškai įsivertinti kiek turi žinoti tema X, kad pasiektum šiuolaikinio žinojimo ta tema ribą (tarkime apie gravitaciją šiuo metu yra žinoma beveik viskas iki to fakto, kad niekas negali paaiškinti iš kur ji atsiranda, tačiau tai yra bandoma ir baigęs fizikos mokslus galėtum žinoti apie gravitaciją viską, ką įmanoma žinoti). Visi iš esmės parduodame savo žinias ir savo laiką – arba pasiūlome dalį šių resursų darbdaviui už kažkokią kainą, arba patys iš šių resursų statome verslą, kuris vėliau generuoja pajamas. Žinios + laikas = pinigai. Simple as that. Aš nuo vaikystės esu labai smalsus ir visada stengiuosi sužinoti kuo daugiau dalykų, kad iš esmės anksčiau ar vėliau priveda prie suvokimo, kad nieko nežinau, tačiau tą visada galima ištaisyti. Šįkart mano taisymo planas pasiteisino su kaupu – Silicon Valley comes to the Baltics buvo ta stebuklinga piliulė, kuri viską sustatė į savo vietas. Pranešimų ir workshop’ų lygis buvo toks, kad su kaupu pasikroviau gerų emocijų ir vakar naktį nuėjau miegoti su mintim, kad vis dėl to viskas bus gerai ir man pavyks pasiekti savo, nes mano žinių bagažas, nors ir ne beribis, tačiau tikrai solidus.

Šioje vietoje norėčiau pasakyti, kad įrašas jokiu būdu nebuvo nutaikytas į pagyras. Taip jau nutinka, kad kartais nuoširdžiai reikia kažkokio katalizatoriaus, kuris sugrąžina motyvaciją ir pasitikėjimą savo žiniomis. Būtent todėl net neabejoju, mieli skaitytojai, kad kartais ir Jums užeina šikna ir pagalvojate, kad nieko nežinote, esate labai blogas studentas, darbuotojas ar žmogus. Iš tiesų tai yra tik psichologinis efektas, kurį labai greitai galima pašalinti – tiesiog pasikalbėkite su kuo nors už savo draugų ar kolegų rato apie dalykus, kurie Jums yra įdomūs. Patikėkite manimi – jeigu gyvenate kažkuom, nesvarbu kam tai pasakosite, visada atrodysite toks užsidegęs ir aistringas šiuo klausimu, kad Jūsų klausys ir Jums pavydės. Pavydės ne dėl to, kad esate pasipūtęs šiknius, kuris čia staiga pradėjo grūsti savo nesąmones, o todėl, kad visi prisimins, kad jie irgi nori būti tokie aistringi savo dalyko žinotojai. Visai galima baigtis yra ne tik Jūsų atgautas pasitikėjimas savimi, tačiau ir estafetės perdavimas pokalbio dalyviams.