Praeitą savaitę vienas FB draugas įdėjo (įkėlė?) fotoalbumą, kuriame pavaizduotas visiškai sovietinis Kaunas. Albumas vadinasi “Kaunas – tarp kūjo ir priekalo“, tačiau jam puikiai tiktų pavadinimas “Kaunas – tada ir dabar“. Tas labai puikiai surezonavo su mano savaitgaliniu pasivažinėjimu po Justiniškes (seriously, kiek laiko ten reikia gyventi, kad sugebėtum iš pirmo karto atrasti savo namą/butą ir nustotum pasiklysti kas kartą įvažiavęs į tą tarybinės brutalistikos copy-paste?) bei Krasnūchą (galima dar buvo viską vainikuoti tarybiniu šedevru Lazdynais, bet turbūt būtų overload’as) ir privertė mane susimąstyti. Tai, kaip ir apie ką mąstau, yra mano, kaip turisto, lankytojo įžvalgos ir, kaip ir visos turistų bei lankytojų įžvalgos, yra generalizuotos. Jeigu Jums tą reikia aiškinti, tada gal Jūs neskaitykit, dar širdies smūgį gausit, pyktis užvirs viduje ir eisit piktų komentarų į delfi rašyt.

Iš vienos pusės, tai visi šie rajonai yra gražūs, mena ne tokią jau tolimą praeitį ir yra žavūs tuom, kad jie praktiškai užšalę laike. Taip, ten važinėja modernūs autobusai, yra internetas ir vietomis pastatytos kapitalizmo šventyklos – parduotuvės, kuriose VISADA gausi mėsos ir tualetinio popieriaus, tačiau pastatai ir žmonės ten dažnai būna užsikonservavę ties 1975-aisiais. Aš labai rimtai sakau, jeigu paimtum fotoaparatą ir paieškotum kampų, tikrai rastum tokių daugiaaukščių, kurių sienų ir balkonų nedarko palydovinės antenos ar moderni renovacija, tikrai užfiksuotum žmonių, kurie nešioja tą patį kailinį paltą, kurį dovanų gavo per savo vestuves, prekes deda į tą patį tinklinį maišelį labai plačiomis skylėmis (tokie žmonės dažniausiai neperka alyvuogių ir panašių mažo diametro pakuočių) ir turi tą pačią fizionomiją kurios išraiškinga detalė yra į apačią, lyg per prievartą lenkti ir taip įaugę, nusvirę lūpų kampučiai. Niekas per daug nesikalba, niekas niekada nesišypso. Apskritai, tokiuose rajonuose šypsotis galima tik privačiai, namų aplinkoje, kur niekas nemato. Regis, net šypsenų festivalis ar eisena ten turėtų būti labai nelaukiama, netgi niekinama, nes kokio velnio čia demonstruoti savo laimę visiems, kaip tokį dalyką vaikams paaiškinti? Tačiau čia žmonės yra labiausiai down to earth, be didelių egzistencinių problemų, tiesiog sąžiningai (dažniausiai) dirbantys, bandantys išgyventi dar vieną žiemą, pykstantys ant valdžios ir visų politikų, besidžiaugiantys nedarbo dienomis.

Iš kitos pusės, tai yra visiškai depresuoti verčiantys rajonai. Totali pilkuma, kad ir kur pažiūrėsi – viskas iš tų pačių pilkų betoninių blokų ar, geresniu atveju, iš šviesiai pilkų plytų. Viskas vienoda, net tag’ai ant sienų užpurkšti tuo pačiu stiliumi, tais pačiais juodais Montana dažais. Stengiausi vaikščiodamas po tokius rajonus įsivaizduoti kaip čia reikėtų gyventi. Pats užaugau raudonų plytų tarybiniame daugiaaukštyje, Kaune. Aukštuosiuose Šančiuose, kurie iš esmės yra mixas tarp nuostavų namų ir eksperimentinių daugiaaukščių (raudonos plytos, raudonos plytos, maišytos su betoniniais blokais, tik betoniniai blokai, pilkos plytos su iš raudonų plytų išdėliotais pastatymo metais, geltonos plytos). Žodžiu, ta pilkuma buvo šiek tiek nuspalvinta, tai kažkaip negaliu nuoširdžiai įsijausti į Justiniškių ar Krasnūchos žmogaus kailį, todėl reikia įsivaizduoti. O tai padaryti sunku, nes vienintelės mintys yra apie depresiją, alkoholizmą arba sėdėjimą prie televizoriaus grįžus po darbo iki to laiko, kada reikės eiti miegoti ir vėl eiti į darbą. Aš suprantu, kad tie rajonai buvo statyti su mintimi, kad visi lygus, visi vienodi, visi gyvena tuo pačiu ritmu, visi daro (iš esmės) tą patį, tačiau labai sunku tai pritaikyti šiems laikams ir labai sunku turėti net menkiausią norą tokiame rajone gyventi. Taip, čia gyvena daug studentų, kurie mokosi ir jiems gyvenimo sąlygos, dažnai, nėra tokios jau aktualios (pats buvau studentas ir pažinojau daug studentų, empiriniai duomenys čia), tačiau čia gyvena ta kita dalis žmonių, apie kuriuos dažniausiai niekada nieko neišgirsti ir kurie niekada niekur nefigūruoja, tačiau jie sudaro (spėju) bene didžiausią darbo jėgos ir pensininkų dalį. Čia užkonservuoti visi, kurie vis dar nepersivertė per kapitalizmo kalnelį ir vis dar į pasaulį žvelgia be didelių ambicijų. Galbūt čia yra mano problema, tokia vieta tinkama gyventi tik žmonėms be ambicijų, žmonėms kuriems visiškai pochui, arba žmonėms, kuriuos tokie vaizdai dėl vienų ar kitų priežasčių įkvepia.

Taip ir baigiau savo kelionę laiku, grįžau į dabartį, išsiviriau n-tąjį puodelį kavos ir nusprendžiau, kad pagaliau laikas ir man griebti foto kamerą ir fotografuoti TAI, kol dar stovi nerenovuota konservuota praeitis, visiems lengvai prieinama.