Pastaruoju metu teko bendrauti su keliomis HR paslaugas teikiančiomis įmonėmis, pasirodo šiais laikais jos ne tik žmonių paieška ir atranka užsiima bet ir visokius perk’us dar turi: profiliai, nuoma ir kitos gėrybės. Viskas ten labai įdomu, bet nori nenori prieini prie išvados, kad žmogus yra vis dėlto statistinis vienetas, kurio gyvenimas yra labai didele dalimi apsprendžiamas aplinkos. Čia nekalbu apie visus, of course, visada bus žmonių, kurie darys savo verslą, savo meną, savo kažką ir nebus priklausomi nuo samdytojo, tačiau jau šiandien gyvename pasaulyje, kur samdytojas renkasi žmogų kaip prekę. Štai nori priimti žmogų į kokią tai vadovo poziciją: pasikalbi su juo, sudarai “idealų“ tokio žmogaus savybių profilį, tas žmogus atlieka testą ir rezultatus galima cross-check’inti, taip nustatant kiek procentų šitas kandidatas atitinka tavo idealų kandidatą. Čia viskas labai fun ir naudinga, bet kita sverto pusė yra ta, kad toks profilis pagrinde yra asmeninių savybių, kurios yra praktiškai įgimtos (įgytos labai jauname amžiuje) ir praktiškai nekinta – tai reiškia, kad tavęs gali atsisakyti dėl to, kad skaitys, jog nesusitvarkysi su savo pomėgiu išsakyti žmonėms tiesą į akis. Arba dar dėl ko nors.

Kitas smagus “įrankis“ yra darbuotojų nuoma – gali išsinuomoti darbuotoją, kuris pas tave ateis dirbti, tačiau mokėsi algą ne jam, o kažkokį tai flat-rate įmonei, kuri tą paslaugą teikia ir jeigu darbuotojas netinka, tai gali tiesiog pasakyti next ir tau atsiųs kitą. Tiesiog.

Čia viskas yra labai fainai ir nesupraskite manęs neteisingai – aš abu šiuos dalykus endorsin’u. Labai svarbu žinoti su kuo turi reikalų ir pamatyti pilną vaizdelį – ne tik darbuotojo kvalifikaciją, bet ir jo asmenines savybes. Ir tikrai yra pozicijų, kur dėl darbo sąlygų ar didelės rotacijos tokia darbuotojų nuoma yra highly beneficial, bent jau kol surandi tikrai tinkamą. Kita vertus, prisimeni visokias ten antiutopijas, kur žmonės skirstomi į kastas, klases ir kitokius segmentus ir taip yra nusprendžiamas jų likimas. Būtent šitas pamąstymas ir privedė prie suvokimo, kad ateitis yra dabar.

Žmogaus genomas iššifruotas, įvairios iki šiol neišgydytos ligos gydomos arba yra sugalvota super naujų būdų joms gydyti, medicina yra super pažangi ir tikrai visi matėte tą ausį, užaugintą mėgintuvėlyje. Arba tą žmogų, kuris būdamas visiškai aklas praregėjo, nes jam prie optinių nervų prijungė pixelių matricą (to regėjimu gal ir nepavadinsi, bet matyti siluetus yra geriau, nei nematyti nieko). Skraidome į kosmosą ir nuleidžiame kosminė dėžutę ant fucking kometos. Marsas yra apgyvendintas robotų (ir tik robotų). Žinome kaip gauti šalčiui, sausrai, parazitams atsparius augalus (taip, čia tas baisusis GMO apie kurį visi šneka ir kurio visi bijo labiau, negu bado… wait, what?). Turime įrenginius, kuriuose telpa nežmoniški informacijos kiekiai, o patys įrenginiai tą informaciją gali apdoroti praktiškai akimirksniu ir toks aparatas telpa į kišenę. Keliaujame skaitydami naujienas gyvai, nes dabar WiFi yra ne tik Kautros autobusuose, bet ir kai kurių skrydžių bendrovių lėktuvuose. Crowd source’inam savo sprendimus ir crowd fund’inam savo projektus, keliaudami nuomojamės kambarius iš paprastų mirtingųjų, kartais pasinaudojame ir jų paslaugomis nusigaudami iš taško A į tašką B. Turime priėjimą prie nežmoniškų informacijos kiekių ir galime būti informuoti akimirksniu apie bet kokį įvykį. Visa tai yra pasiekiama internetu, kuris pačioje pradžioje buvo gykų išradimas vienas kitam nusiųsti ASCII pieštus penius.

Aš suprantu, kad bet koks žmogus, bet kuriame žmogaus istorijos taške galėjo pasakyti tą patį – dabar esame pačioje progreso viršūnėje. Ir jis bus teisus. Suprantu, kad progresas nesustoja ir žmonija toliau stumsis į priekį, nepails ir, atradę viską vienoje srityje, ieškos naujų sričių kur būtų galima ką nors atrasti, padaryti geriau, greičiau, pigiau, galingiau. Tiesiog pasiekiau tokią gyvenimo akimirką, kai išsipildė beveik visi dalykai, apie kuriuos kažkada galvojau kaip apie “ateitį“, todėl dabar jaučiuosi lyg gyvenčiau ateityje ir man po truputį darosi dzin kas bus toliau, nes nelabai daugiau kažko noriu iš visokių atradimų – dabar lieka savęs realizavimo klausimas.