Šiandien buvo įdomus nuotykis. Išėjome į parduotuvę, susirinkome viską, ko gali reikėti dviems vakarienėms dviems, atėjome prie kasos, kasininkas viską susumavo, aš viską sudėjau į kuprinę ir neradau piniginės, dėl ko viską teko iškrauti ir eiti namo pasiimti piniginės. Suprantama, buvau labai piktas dėl tokio debiliško įvykio, nes aš paprastai pykstu dėl debilizmo ir visai nesvarbu ar tai inicijuota manęs, ar kitų aplinkui esančių. Namuose piniginės kurį laiką neradau, kol susizgribau patikrinti kuprinę ir, suprantama, piniginė buvo kuprinėje, su kuria buvau parduotuvėje. Čia pyktis tik dar labiau padidėjo ir tada suvokiau, kad galbūt turiu problemų su anger management, bet tai kaip ir nėra tiek svarbu, kol nekeliu grėsmės visuomenei ir savo pykčio neišlieju ant debilizmą skleidžiančių aplinkui esančių žmonių. Svarbiau yra tai, kad jau greitai prasidės šventinis atostogų metas (būtent todėl vakar Akropolis atrodė kaip prieglauda po Apokalipsės – visi sėdi arba lėtai lėtai vaikšto, pavargę, alkani, niurzgantys) ir metas kažkuriam laikui atsisveikinti Jumis, ištikimieji.

Tiesa pasakius, kai pradėjau šitą eksperimentą, tikėjausi ganėtinai gero rezultato. Tas tikriausiai nestebina, žinant mano optimizmą. Vis tik, nesitikėjau sulaukti tiek apsilankymų. Iš viso per 2014 metus buvo įrašyta 14 įrašų (įskaitant patį pirmąjį, savotišką “Hello World“). Tas džiugina, kadangi, regis, nuo pažado sau praleidau tik vieną įrašą. Iš viso mano blogą aplankė 1 071 vartotojas, dalis iš jų grįžta čia kiekvieną pirmadienį. Įdomu tai, kas pastarosiomis savaitėmis lankytojų skaičius vis didėja.

Norėčiau pasakyti, kad esu labai patenkintas rezultatu ir patenkintas, kad Jūs čia apsilankote. Jeigu apsilankote, vadinasi kažkas yra, o jeigu kažkas yra, vadinasi aš turiu dėl ko stengtis. Ačiū Jums, kad esate.

Kita savaitė yra paskutinė savaitė, kai oficialiai dirbsiu. Po to prasidės atostogų maratonas. Gruodžio 21 – 28 dienomis lankysiuosi (su krūva nuostabių žmonių) Gruzijoje –  tai savotiškas pabėgimas nuo Kalėdinio maisto vartojimo, savęs gailėjimo ir naujų rezoliucijų rašymo maratono. Tada bus tas tarpušventinis periodas, kuomet tikriausiai žvelgsiu į tolį ir mąstysiu apie ateitį, gal net sugalvosiu ką rašyti į savo blogą, kad būtų geriau. Po to bus tie Naujieji, kurių jau kelinti metai nebešvenčiu, nes tiesiog. Na ir Sausio 3 dieną išvyksiu į Slovakiją, kuri jau tapo mano antraisiais namais ir, tikėdamasis pačio geriausio sniego ever, bandysiu išgauti maksimaliai adrenalino ir minimaliai traumų – sau ar kitiems (true story, pernai metais savo vaikystės draugui su lenta perprojviau koją. Čia iš priekinės blauzdos pusės. Kelių cm siūlė. Not bad. Čia net nepasakosiu kaip nuskyniau savo moterį ski parke). Suprantama, negaliu per tokį ilgą kažko veikimo laikotarpį pasižadėti rašyti čia. Vis tik, norėčiau pasakyti, kad vis dažniau ateina viena kita mintis, kurią norėčiau padėti ant popieriaus. Ir tos mintys tokios labiau novelių tipo, literatūrinės. Visada norėjau parašyti ką nors rimčiau, tai galbūt per šį eksperimentą prisiversiu tai padaryti. Žingsnis po žingsnio. Galbūt.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad esu tikrai patenkintas šiuo projektu (net negaila tų metinių keliasdešimt USD už domeną ir wordpress account’ą). Taip pat labai džiaugiuosi, kad mane skaitote – man tai tikrai svarbu. Būtent todėl prižadu nebūti piktas ir išklausyti visus pasiūlymus (bet tai neįpareigoja manęs į tai atsižvelgti), kuriuos turite mano blogui, rašymo stiliui ar temoms. Komentarus galite palikti Jums patogiu formatu.

Šiltų švenčių, kad ir kaip jas švenčiate. Svarbiausia – nepiskite kitiems proto, tada viskas bus gerai. Pažadu. Aš grįšiu antram sezonui jau sausio mėnesį!