Važiuojant Lenkijos keliais link Lietuvos, už Varšuvos prasideda miškai, kurie kuria savotišką nuotaiką. Sutemus lietuje sekėme vilkikui iš paskos, daug galimybių lenkti vilkiką nebuvo mat prieš jį važiavo dar krūva kitų vilkikų, taigi teko susitaikyti su mintimi, kad šį naująjį geriausią draugą teks sekti iki pat Lietuvos. Atslūgus mano panikos priepuoliui ir atgavus visus pojūčius prisiminiau, kad mano atsakomybėje dar 4 žmonių gyvybės, todėl stipriau sugriebiau vairą ir įsistebeilijau į vilkiko priekabos duris. Panašu, kad vilkikas transportavo lavonus, sušaldytus į didžiulius ledo gabalus, visai kaip anuomet buvo transportuojamas ledas iš šalių, kurios neturėjo nieko daugiau apart ledo – didžiuliais gabalais supjaustytas ledas buvo plukdomas iš JAV ir Norvegijos į šalis, kuriose jis vėliau buvo parduodamas už didžiulius pinigus. Apie lavonų egzistenciją bylojo pro vilkiko priekabos duris tekantis vanduo, kuris gerokai viršijo lietaus vandens kiekį. Viskas čia aišku, nėra daugiau apie ką galvoti, matyt iš kokios nors mažiau turtingos šalies transportuojami šaldyti lavonai, kad pas mus, Lietuvoje jų organai būtų išpjauti ir geromis sąlygomis parduoti juodojoje rinkoje. Matyt prekybininkai nusprendė, kad samdyti priekabą-šaldytuvą būtų per daug akivaizdu, tai pasinaudodami šalčiais transportavo tiesiog taip. Niekas nenumatė atšilimo, tik ne sausio viduryje.

Lietus jau nuo pat Lenkijos pietų nenustodamas plovė langą ir suteikė dar daugiau gūdumo miško keliui, kuriuo važiavome. Automobilyje niekas nekalbėjo, visi buvo įnikę į savas mintis, vieni dėl pagirių, kiti dėl lietaus, kuris visuose įjungia gilių minčių režimą. Mano minčių rezginiai darėsi vis įdomesni. Galvojau apie naujuosius metus ir ką norėčiau pasiekti per artimiausius 12 mėnesių, tačiau tądien viskas atrodė per daug dirbtina. Kad ir kiek norėčiau pabėgti nuo naujų metų tikslų sudarinėjimo, vis tiek negaliu to padaryti ir vienaip ar kitaip ši nelemta tradicija vis grįžta, primindama, kad šiais metais reikėtų kažką pakeisti. Būtent – kažką. Kokį nors nereikšmingą šūdą, kuris realiai bus nepasiektas arba bus pasiektas ir pamirštas, tačiau tai neturės įtakos gerai mano savijautai. Visi kiti norai jau sugalvoti ir seniausiai aiškūs, tik būtent tądien turėjau būtinai galvoti apie kažko pakeitimą. Nieko, aš pratęs prie minčių chaoso galvoje, išgyvenau paauglystės neramumus, išgyvensiu ir šeštadieninį pasivažinėjimą Lenkijos keliais. Bandžiau nepamiršti vairavimo ir dar keturių žmonių gyvybių mano sąžinės sąskaitoje, vėl stipriau sugriebiau vairą ir nusprendžiau pakeisti muzikos takelį, galbūt tai padės įjungti tuos neuronų kanalus, kurie neužknisa, tačiau bandymas buvo nesėkmingas ir mano mintys vėl sugriuvo į tą pajuodusią naujametinę puodynę. Gal reikėtų pradėti sportuoti? O gal pamąstyti apie išlaidas ir geresnį finansų valdymą? Gal reikėtų nustoti gerti alų taip dažnai ir tokiais kiekiais? Galbūt laikas persirengti triko ir naktimis eiti į gatves gelbėti pasiklydusių naminių gyvūnų? Gal derėtų atidaryti ekologišką ūkį ir perduoti bulves pridedant užrašą “eko“ ir 4800% pelną?

Atsigėriau gerokai atvėsusios kavos iš vienkartinio popierinio visiškai ne eko puodelio su plastmasiniu dangteliu, kurį nusipirkau prieš gerus 200 kilometrų ir mano lenkišką panikos priepuolį. Iškišau mašinos kraštą į priešingą juostą, pažiūrėjau į transporto priemonių vilktinę ir iš naujo pripažinau savo bejėgiškumą šioje kelionės atkarpoje. Tačiau visa šita situacija buvo savotiškai įdomi: miškai, lietus ir kartas nuo karto proskynose pasirodantys paskutiniai tirpstančio sniego lopiniai visą vakarą įprasmino, tarsi rodydami savo metamorfozę gyvai per televizijos prime time, o mano mintys tebuvo tuščiažodžiaujančio komentatoriaus žodžių tryda, kuria jis bandė užkišti visą eterį, kad tik nebūtų nei sekundės tylos. Neva naujųjų metų pradžioje net pati gamta keičiasi, tai pasikeisk ir tu, vairuotojau, daryk ką nors su savo gyvenimu, keiskis, juk ne veltui sakoma, kad vienintelis pastovus dalykas yra pokyčiai.

Tądien jaučiausi gudresnis už gamtą, nes suvokiau, kad už pokyčius pastovesnis yra tik maršrutas nuo Varšuvos iki Vilniaus. Jis jau gerus 15 metų nepasikeitė, o šis laikas yra daugiau nei pusė mano nugyvento gyvenimo. Ir sakyčiau ta sąmoningesnė pusė gyvenimo, prieš tai buvusi pusė buvo iš esmės šikimas į palas ir mokymasis kalbėti – iš pradžių žodžių, vėliau sakinių, o dar vėliau – nemikčiojimo, taigi nebuvo labai daug laiko aplinkos ir egzistencijos stebėjimui. Nejučiomis kirtome Lietuvos sieną ir buvau dar kartą pažadintas iš miego atmerktomis akimis, tik šįkart pokalbių telefonais – visi skubėjo pranešti, kad vis dar yra gyvi ir jau įvažiavo į Marijos žemę. Priešais mus važiuojantis sunkvežimis pasuko dešinėn, kliustelėdamas gerą tirpstančių kūnų skysčio tūrį, taip atsisveikindamas su mūsų ekipažu ir pašventindamas šalį, kurioje pogrindžio chirurgai jau galando skalpelius ir skaičiavo ateities pelną. Pakėliau ranką parodydamas pagarbą už tokią ilgą draugystę tokių neramumų metu. Artėjome link Kauno, mano dvylikos valandų vairavimo pamainą beveik baigėsi. Buvau pasiruošęs atostogų pabaigai ir naujiems metams be įsipareigojimų.