Yra tokia padermė žmonių, kurie neskaičiuoja laiko – tokiems labai patinka patarlė “laimingi laiko neskaičiuoja“. Galbūt toks gyvenimo būdas jiems ir suteikia laimės – čia ne mano vieta ir reikalas spręsti, tačiau tai visada yra mano reikalas, kai kažkieno gyvenimo būdas daro neigiamą įtaką mano gyvenimo būdui arba darbo tėkmei.

Darbe laiko neskaičiuojantys daro daugiausiai žalos iš esmės per tris nusikaltimus prieš žmoniją:

1. Multitasking’as – kažkodėl tai mūsų laikais yra super priimtinas dalykas ir kartais netgi ieškomas skill’sas. Problemą su multitaskingu galima aiškinti visaip, tačiau man asmeniškai geriausiai tą paaiškina Theory of Contstrains per projektų valdymą. Šio aiškinimo esmė paprasta: multitaskindamas VISADA užtruksi ilgiau atlikti kelis projektus ir visų projektų atlikimo laikas bus daugmaž tas pats (būtent dėl multitaskinimo). Nemultitaskindamas ir susidėliojęs prioritetus pirmą projektą atliksi greičiausiai, antrą kiek vėliau ir t.t., tačiau suminis visų projektų pabaigimo laikas vis tiek bus trumpesnis, nei multitaskinimo atveju ([nuoroda] dar daugiau informacijos). Ši problema ir sprendimas jai taikomi tiek dideliems projektams, tiek mažesniems projektams (i.e. greiti pardavimai – mažmeninė prekyba).
2. Konsultacijos gyvai, pašnekesiai ir pletkai už kavos kambario ribų. Taip, visi turi degančių darbų, visų projektai, užduotys, klientai ir klausimai yra svarbiausi ir niekas negali palaukti. Jeigu turi paprastą klausimą, kurį galėtum užduoti elektroniniu paštu – taip ir daryk. Jeigu tas klausimas ilgesnis – vis tiek rašyk elektroninį laišką (kai kurios didesnės įmonės netgi turi vidinį socialinį tinklą visokiems vidiniams projektams ir klausimams). Kažkodėl tokie žmonės nesupranta, kad užeiti minutei trunka kur kas ilgiau, nei minutę tiek užėjusiajam, tiek tam, pas kurį užeinama iš esmės dėl to, kad
   1. pokalbiai labai retai būna on topic ir nenuklysti į lankas yra sunku.
   2. atsitraukimas nuo darbo ir grįžimas prie jo nėra momentinis – savo dėmesį sutelkti į darbą ir vėl jį daryti su tiek pat entuziazmo nėra tas pats, kas du pirštus apmyžti.
3. [Optional] Ypač taikomas vadovams ir asmenims, kurie turi galią skirstyti darbus: yra nemažai vadovų, kurie nesuvokia paprastos gyvenimiškos verslo tiesos – daug svarbiau yra daugiau uždirbti, negu daugiau sutaupyti. O taupymas dažnai vyksta kitų žmonių laiko sąskaita stiliumi turime surasti pigesnę išeitį, pasitikiu tavo kūryba – čia labai svarbu mažesni kaštai. Suprantama, čia kalba ne apie didžiulius projektus, kurie turi labai aiškiai apibrėžtą biudžetą, o apie mažesnius dalykus – dešimčių ar šimtų eurų vertės užsakymą arba projektėlį, kurį atlikęs greičiau galėtum imtis didesnių ir pelningesnių, tačiau esi verčiamas taupyti centus ir kerpėti valandų valandas ieškodamas būdų kaip sutaupyti papildomus 10%. Tai nėra teisingas kelias ir iš esmės tai yra viena didžiulis vėžinis visų biudžetinių institucijų auglys.

Iš tiesų, tai pats svarbiausias ir brangiausias resursas ever yra dėmesys, kuris iš esmės yra efektyviai panaudotas laikas. Kuo mažiau laiko liks atlikti darbams – tuo mažiau dėmesio galėsime skirti (iš esmės pagal proporciją – niekas nėra 100% efektyvus. Vidutiniškai darbuotojas dvi valandas per dieną praleidžia veltui, kas reiškia 10 valandų per savaitę, 40 valandų per mėnesį ir t.t. Iš tų likusių 6 valandų irgi tikrai ne 100% yra panaudojama efektyviai). Darbe tai yra ypač skausmingos problemos, kurios dažnai tiek pačių darbuotojų, tiek valdžios nėra matomos, kaip problemos – argi sunku? – yra akmeninis argumentas, kurio atmušti praktiškai neįmanoma ir užsisėdėję retrogradai niekada neklausys laiko skaičiavimo argumentų arba atmuš juos pasinaudodami autoriteto korta. Labai dažnas atvejis mažose kompanijose ir įmonėse, kurios neturi vadybos standartų arba turi neveikiančius standartus su neaiškia vizija – kam tie laiką užimantys 15 minučių susirinkimai kiekvieną rytą?

Deja, šitas elgesys nėra tik darbinė problema, dažnai toks dalykas pastebimas ir asmeniniame gyvenime, kai kitas žmogus tiesiog nesupranta kada liautis ir kada jau laikas užbaigti vakarėlį. Tokie asmenys visada yra įsitikinę, kad turi pasakyti kažką įdomaus ir jų empatijos trūkumą puikiai iliustruoja nesuvokimas, kad pašnekovas šypsosi ne dėl to, kad jam linksma, o iš to kuklumo ar mandagumo (mintyse, visai tikėtina, jau buvo apgalvota tiek žmogžudystė, tiek savižudybė). Tiesa, asmeniniame gyvenime laikas ir dėmesys dažniausiai nėra konvertuojamas į pinigus tiesiogiai, todėl kartais būna sunku vertinti ar tikrai tai buvo laiko praradimas.

Linkiu visiems laimingiems ir laiko neskaičiuojantiems šita filosofija vadovautis savo gyvenime ir naujiesiems metams pasižadėti nešvaistyti kitų žmonių laiko. Visų mūsų laikas yra labai ribotas ir iš tikrųjų kito žmogaus laiko švaistymas turėtų būti aprašytas BK ir labai rimtai baudžiamas – pasėdėti už grotų kelis mėnesius laiko neskaičiuojantiems neturėtų būti labai bloga bausmė, tačiau pasaulis taptų kur kas smagesnis visiems, kas turi sveiko proto ir supranta laiko bei dėmesio, kaip resurso, baigtinumą.