Pavasaris… beveik.

Šiandien ryte, tik pramerkus akis, pavyko pasidžiauti tomis keliomis akimirkomis (tarp kažkur lapkričio ir kovo), kai žieminis dangus virš Vilniaus būna giedras. Nežinau kaip kituose miestuose, bet spėju, kad šitas apsiniaukimas apima ne tik Vilnių ir net ne tik Lietuvą ir čia yra iš esmės globali dalies Europos problema (čia net nekalbant apie Vitamino D trūkumą). Kažkada jau rašiau apie savo neracionalų žiemos pomėgį, tačiau mėgstu žiemą, kad ji būna žiemiška, o ne šitą nesusipratimą, kuris yra kažkas tarp rudeninės šlapdribos ir pirmųjų bandymų pagąsdinti šalčiais. Seriously, pas mus bute net šildymas nustatytas ant minimumo, nes yra taip nešalta. Būtent dėl šių priežasčių šiais metais labai laukiu pavasario (panašu, kad tikros žiemos jau nebebus, nebent vieną kitą dienelę pašals ir tiek), o su pavasario laukimu ateina ir tam tikri pastebėjimai. Turbūt jau visi pastebėjote, kad dienos gerokai pailgėjo (dabar temsta jau po 17 valandos, tai biudžetininkai išeina iš darbo vis dar šviesiu paros metu). Aš, tiesa pasakius, esu net kažkur vieną kitą čiulbantį paukštį girdėjęs, kas iš esmės konstatuoja pavasarėjimą. Tik tuos kelis kartus buvau beveik įsitikinęs, kad tie paukščiai tiesiog susipainiojo patys dėl šitos visiškai nežiemiškos žiemos ir dabar dėl to smarkiai kenčia nušalę sparnus.

Pavasarį viskas atrodo kitaip, nei žiemą dėl to, kad saulė pasirodo daugiau, nei tas 25 cumulative minutes per visą žiemos periodą, taigi visi pradeda šypsotis ir neadekvačiai rengtis, vienas kitas neadekvatas dėl to atgula į ligoninę su pneumonija, bet čia jau kita istorija. Aš pavasarį paprastai pajaučiu iš kažkokių tai visiškai nesąmoningų miego sutrikimų – mane pavasarį apima toks savotiškas letargo miegas ir atsikelti į darbą tampa taip pat neįmanoma, kaip nepagalvoti kartas nuo karto ar tikrai išjungei elektrą namuose išvažiuodamas atostogauti. Aš labai rimtai sakau – tai turėtų būti kažkokia medicininė kondicija, kuomet ilgėjant dienoms didėja miego poreikis (kas turėtų būti, bent jau mano suvokimu, visiškai priešingai). Kelias pastarąsias savaites jaučiuosi būtent kaip tas nušalęs sparnus paukštis, kuriam biologinis laikrodis visiškai susikonfūzino ir dabar nežinai ką daryti, nes iš vienos pusės tai pareigos yra svarbu, o iš kitos pusės, tai gi nieko neatsitiks, jei paspausiu snooze. 15 kartų.

Gal kas nors turite patarimų kaip lengviau atsikelti rytais? Nes per savo gyvenimą dar neišmokau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s