Knygų mugė 2k15

Pastaruoju metu ganėtinai daug laiko praleidžiu žiūrėdamas serialus kas visai neseniai privertė susimąstyti apie faktą, kad tikriausiai turiu per daug laisvo laiko, per kurį galėčiau nuveikti ką nors naudingesnio, nei beribis žiūrėjimas serijos po serijos po serijos kol galiausiai pavargsti, nueini miegoti, atsikeli ryte, nueini į darbą, grįžti namo, vėl žiūri serialus – ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės. Suprantama, serialai nėra blogai ir kiekvienas turi teisę pasirinkti kaip leisti savo laisvalaikį, tačiau čia ne apie tai. Toks laisvalaikio leidimo būdas labai smarkiai kertasi su man įprastu laisvalaikio leidimo būdu – būti užsiėmus dalykais, kurie nepatenka į apibrėžimą “sėdėti prie plačiaekranio televizoriaus” – praktiškai bet kuo pradedant protmūšiais, baigiant landžiojimu po tunelius ir apleistus pastatus.

Iš tikrųjų tai didžiausias filosofinis klausimas visoje knygų mugėje buvo: "Kiek, po velniais, kainuoja knygų logistika į/iš mugės ir kiek žmonių reikia visą tą celiuliozę sunešioti?"
Iš tikrųjų tai didžiausias filosofinis klausimas visoje knygų mugėje buvo: “Kiek, po velniais, kainuoja knygų logistika į/iš mugės ir kiek žmonių reikia visą tą celiuliozę sunešioti?”

Taigi, nusprendėme su būreliu draugų šeštadienį nueiti į renginį pavadinimu “Vilniaus knygų mugė”, kadangi knygos iš praeitų knygų mugių buvo arba perskaitytos arba net nepaliestos (ergo ir nebus paliestos) ir reikėjo šiokio tokio pokyčio laisvalaikio leidimo fronte. Pradėkime nuo to, kad man knygų mugė visada buvo ganėtinai jaukus renginys, kuriame susirenka krūva bendraminčių knygų mėgėjų, ten pasivaikščioja, pabendrauja su autoriais, gauna vieną kitą autografą, išklauso paskaitų, padiskutuoja, pasijuokia iš to istorinio grafomano, bandančio praeivius sudominti savo paties išleistomis knygomis (tiesa pasakius taip ir nesužinojau apie ką jis rašo, bet net neabejoju, kad nutjob srityje jis turėtų būti tikras pirmūnas), išleidžia vieną kitą dešimtį litų ir grįžta namo laimingas.

Šiemet viskas pasikeitė ir nepasakyčiau, kad į gerąją pusę*. Aš nesu iš tų, kurie skundžiasi agorafobija, tačiau šiemet braunantis tarp stendų reikėjo geležinės kantrybės. Aišku, po tokių skambių atsiliepimų socialiniuose tinkluose nesitikėjau, kad šeštadienį žmonių bus mažiau, nei jų buvo ketvirtadienį arba penktadienį, bet I mean mes čia kalbame apie japonišką metro stotį piko metu Lietuvoje. Nesuklysiu sakydamas, kad bent 80% stendų buvo maksimaliai apkrauti – daugiausiai jaunimo ir stilingųjų hipserių – nuo didžiųjų leidyklų iki įvairaus plauko neaiškių įstaigų, leidžiančių knygas pavadinimais “Ką gydytojai nuslepia apie skiepus vaikams” ir konvertuojančių eurus į litus santykiu 1:2 (5 EUR = 17 LTL dar menka bėda, tačiau 4 EUR = 15 LTL… na, patys suprantate).

Tarp mūsų buvo vienas asmuo, naiviai tikėjęs, kad turime galimybę patekti į Andriaus Tapino knygos pristatymą ir į Leonido Donskio pokalbių valandėlę. Iš tikrųjų nemanau, kad ateiti ryte, įsibrauti į pirmą eilę su dėžute sumuštinių, kavos pilnu termosu ir talpa šlapimui būtų per daug skambus situacijos apibūdinimas. Ir tada, žinoma, vienas pastatų skirtas muzikai – which is all good išskyrus visus tuos vaikus, kurie už kelis eurus atėjo pasiklausyti labai trending katinų-ant-morčiaus stiliumi grojančios ir dainuojančios grupės Colours of Bubbles, kuri yra tikras fenomenas Lietuvos ir, tikriausiai, pasaulio muzikos padangėje, labai unikalūs ir labai indie, labai muzika**.

Po viso renginio užplūdo mintys įvairios (dar kartą padėka Rasai J. už nemirtingą frazę), tačiau nei viena nebuvo per daug pozityvi (nors vis dar nesuprantu kodėl dabar dar ir pozityvumas trendin’a). Nesuprantu kaip knygų mugė per vienerius metus tapo tokia populiari – dar neradau statistikos, bet x2 2014 metų lankytojų skaičiaus tikriausiai bus understeitmentas – galbūt dalimi prie to prisidėjo A. Tapino “Vilko valandos” populiarumas (šįmet “Maro dienos” narvas su zombiais buvo super populiarus, o pats autorius autografus dalino daugiau nei dvi valandas). Galbūt pagaliau knygų mugė tapo mainstream ir nuo šiol nesilankyti knygų mugėje bus daugmaž tas pats, kas nešvęsti Joninių prie ežero. Nesupraskite manęs neteisingai – man džiugu matyti, kad žmonės lankosi tokiame kultūriniame renginyje, kad perka knygas ir kartais gal jas ir perskaito. Tiesiog man asmeniškai šio renginio mielumas buvo sutryptas daugelio purvinų žieminių batų, nervingai šokančių aplink stendus ir jų šeimininkų, bandančių knygų pardavėjams ir artimiausiai esantiems parodyti savo intelekto ertmes. O apibendrinimui galima pacituoti mano moters žodžius: “toks lankomumas rodo, kad panašių kultūrinių renginių Vilniuje trūksta”. Iš tikrųjų.

*Parkingas buvo iššūkis, didesnis už penio radimą labai stambaus vyriškio tarpukojyje.
**Kas nors galite paaiškinti kodėl kas nors jų klauso?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s