Kadangi dalykai, vykstantys pasaulyje, iš tikrųjų po truputį tampa tiesiog baltuoju triukšmu ir visi naujienų portalai ir socialiniai tinklai tampa viena didele nesusipratusia sniego gniūžte, besiridenančia nuo kalno ir vis didėjančia nuo gerai limpančio sniego, tai nusprendžiau papasakoti apie vasaros planus.

Šįmet nusprendėm įkopti į kalną. Didelį. Prieš tai planuose buvo Tailandas, bet kadangi ten valdžią perėmė kariuomenė ir kadangi visi britai ten važiuoja švęsti savo bernvakarių, teko apsigalvoti. Antras sąraše buvo Vietnamas, kadangi ne toks turistinis ir beveik ten pat, kalbos šiaip ar taip nesuprantam, tai pagalvojom, kad visai variantas, BET staiga kažkas iš grupės surado nuostabų skrydžių pasiūlymą, kur už kelis šimtus eurų galima nusigauti iki Tanzanijos. Bet Ebola, kuri pasiekusi tą kraštą vis dėl to privertė sustabdyti bilietų pirkimą. Vienintelis variantas, iš visų svarstytų, beliko Vietnamas ir jau buvau jau morališkai pasiruošęs aplankyti pietryčių Aziją, tačiau kelionė į Gruziją viską apvertė aukštyn kojom.

Kūčių dieną atvykome į slidinėjimo kurortą Gudauri (2196 m virš jūros lygio, stovintis ant Gruzijos karo kelio – iš esmės ilgo apgriuvusio serpantino), kur turėjome praleisti keletą dienų slidinėdami. Deja, pirmą dieną slidinėti neišėjo, nes vėjas kalne (viršūnė, kuri tuo metu veikė yra 3000 m) iš esmės būtų sušaldęs slidininkus gyvus. Apačioje buvo pakankamai vėjuota, bet tie, kas buvo viršuje užėjus vėjui, sakė, kad ten all hell broke loose. O pokštas tas, kad pas juos į viršų tik kėdutės kelia, o kėdutės būna ant vieno troso ir atviros, o su tokiais vėjais tai temperatūra siekia kokius -35 °C (kylant 15 minučių į kalną viršaus gyvas gali ir nebepasiekti). Teko slidinėjimą atšaukti, tačiau mūsų naujas draugas Vitalijus pasiūlė nuvežti mus apžiūrėti kalno Kazbek. Vitalijus vairuoja tokį lenkų kariuomenės džipą, kurį įsigijo turbūt kokiame nors aukcione. Tas džipas, aišku, neturi jokių patogumų, ten gale yra tiesiog du suolai vienas priešais kitą sėdėti žmonėms, saugos diržų nėra, bet Gruzijoje jų ir nereikia (kaip ir nereikia turėti vairo kažkurioje pusėje – jiems dzin. Freedom.), ir ten yra tik dvi šildymo opcijos: Mordoras arba Arktis.

Taigi, nuvažiavome į miestelį Kazbegi, prieš tai aplankę monumentą Gruzijos ir Rusijos draugystei (nuotraukoje viršuje matosi motyvai), iš ten pakilome į Gergeti bažnyčią/vienuolyną (2170 m. virš jūros lygio) ir pamatėme Kazbek. Oro sąlygos buvo labai prastos, tai matėsi tik dalis kalno papėdės, bet visas kalno didingumas privertė mane ir, tikriausiai, dar kelis draugus, užsinorėti įkopti į jį. Vakare grįžome į Gudauri ir biškį šventėm Kūčias ir gyvenimą, sužinojome, kad Vitalijus yra visai patyręs gidas, kuris veda žmones į kalnus, žino Kazbek kelius ir klystkelius. Su ta infomacija nuėjome miegoti, grįžome į Lietuvą, pailsėjome, susistatėme viską į savo vietas ir užsibookinome kelionę liepos mėnesiui į Kazbek viršūnę (5034 m. virš jūros lygio). Po truputį renkamės įrangą, aprangą ir moralinį bei fizinį pasiruošimą (mus patikino, kad ten nėra techniškas kalnas ir daug fizinio pasiruošimo nereikia).

Belieka sulaukti vasaros, įkopti, pasidaryti selfie ir užsidėti dar vieną kryžiuką. Kas turite patirties ar patarimų kaip kopti ir ką daryti, kad kokios laukinės meškos neišprievartautų – your comments are welcome.