Šiek tiek apie santvarkas

Savaitgalis šįkart išpuolė puikus ir akimirką netgi džiaugiausi, kad gyvenimas paviko, nes viskas iš tikro labai gerai. Netgi nebuvo piktą praeiti per dalį kasmetinės medinių dildos pardavimų šventės, kurioje jau seniai nebeliko žmonių, kurie pardavinėja ką nors savo rankomis suregzto, užtat visi kioskelių spekuliantai tas kelias dienas metuose ne tik nušąla visas galūnes, bet ir pasidaro nemažą šventę vėliau iš visų protu nesuvokiamų antkainių. Vienok, toks paklausos-pasiūlos modelis rodo, kad gyvenimas bendrąja prasme gerėja, nes būtent šitą folklorinė šventė kas metais užima vis didesnį plotą – žmonės pasiruošė mokėti už tai, kas siūloma (ir tiek, už kiek siūloma). Toks yra kapitalizmas in a nutshell – tu pasakai kainą ir jei randi pirkėjų, gauni pelną. Ir niekas tau iš aukščiau nenurodinėja kokią kainą siūlyti. Vienintelis laikas, kada susimąstysi ar tavo kaina ne per aukšta bus tada, kai pažiūrėsi į kaimyną, kuris, vat, jau su nauju Porsche Cayenne važinėja, o tu vis dar seną VW Passat-šiufelį trūčijį. Gal paaiškės, kad rinkoje yra žaidėjų, siūlančių tas pačias prekes pigiau, taigi ir klientūra nurelaksuoja ten. Bet yra visiškai tavo reikalas ar tu bandysi prisiderinti prie rinkos, kuri iš esmės reguliuojasi savaimė, ar toliau laikysi nežmonišką maržą ir gyvensi iš vieno kito kliento. “O kam stengtis daugiau, jeigu man užtenka?” – nu ir teisus esi gi, nenori – nesistenk. Tavo reikalas. Suprantama, gali daryti viską priešingai ir klestėti, priimti daugiau žmonių, įkurti kažkokią frančizę ar tinklą ir tapti didžiu verslininku, bet esmė šios pastraipos yra būtent ta, kad kapitalistinėje santvarkoje niekas tau neaiškina kaip ką ir už kiek parduoti ir tu esi laisvas pasirinkti ar reaguoti į rinką, ar atstatyti jai vidurinį.

Tada visam šitam idiliškam vaizdeliui priešpastatome socialistinę tarybinės Rossijos santvarką, kada valdžia visiems pasakydavo kaip rengtis, kaip atrodyti, kokios muzikos klausyti, kaip ir kiek parduoti ir netgi paklausa bei pasiūla buvo planuojama – tas yra total bollocks, nes tai niekaip neveikia ir visa sistema išsigimsta į kažkokią abominaciją. Faktiškai, toje santvarkoje negalėjai įkurti savo legalaus verslo, nes nu arba būni parduotuvės pardavėjas ar ūkvedys, arba nebūni. Taip spjauti į viską ir įkurti savo parduotuvę galimybės nebuvo. Ir sėdi visi lygūs, patenkinti, dirba tiek, kiek numatyta plano, nes viršijus planą nelabai ką gaudavai. Nors buvo atvejų, kad gamyklose padarydavo motyvacines sistemas už normų viršijimą, tačiau tokia privilegija tikrai ne visi pasinaudodavo – tiesiog kam stengtis, jeigu ant maisto užtenka, geresnio būsto įsigyt galimybės neturi, geresni automobiliai neegzistuoja rinkoje apskritai, o tos, kurios yra – neįperkamos… o ir alkoholis gi pigus. Taip ir stūmi dieneles – be dūcho ir be ūpo.

Socializmo idėjos ant popieriaus gal ir visai gražiai atrodo, tačiau realybėje atima kur kas daugiau, negu duoda ir palaipsniui veda į kolapsą - pavyzdžių pilną istorijoje ir netgi dabartiniame pasaulyje (dabar pakelis prezervatyvų Venesueloje kainuoja apie 750 US$. Mėnesio atlyginimas nesiekia 100 US$).
Socializmo idėjos ant popieriaus gal ir visai gražiai atrodo, tačiau realybėje atima kur kas daugiau, negu duoda ir palaipsniui veda į kolapsą – pavyzdžių pilną istorijoje ir netgi dabartiniame pasaulyje (dabar pakelis prezervatyvų Venesueloje kainuoja apie 750 US$. Mėnesio atlyginimas nesiekia 100 US$).

Šios dvi santvarkos skiriasi iš esmės tuo, kad vienai jų veikti reikia kuo daugiau laisvės, o kitai reikia kuo daugiau dirbtinio solidarumo, nes ta laisvė yra suvaržoma. Socializme kažką pasiekti gali arba kildamas politinės karjeros laiptais, arba užsiiminėdamas nelegalia veikla (antrasis – ypač populiarus buvo tarybų laikais – kas dažus iš Ukrainos vežiodavo, kas valiutą keisdavo). Tačiau yra dar vienas labai esminis šių dviejų sistemų skirtumas: viena gali  veikti kitoje, tačiau jokiu būdu ne atvirkščiai. Ir čia aš nekalbu apie socialines garantijas, mokesčius ar kitus dalykus. Aš kalbu apie tai, kad jeigu tau, kaip asmeniui, visa širdimi ir visomis trejomis smegenų ląstelėmis atrodo, kad sovietų sąjungoje buvo geriau, tai tu esi laisvas iš esmės padaryti sovietų sąjungą savo sodyboje, arba savo miškelyje, arba net savo kaime – jeigu tokį turi. Niekas netrukdo tau įkurti kolūkio, ar kokio kibbutzo, kuriame visi gyvens kaip didelė šeima, užsiims kokia nors visuomenei naudinga veikla, iš gamtos užsiaugins maisto ir visi turės po lygiai. Tokie istablišmentai jau dabar egzistuoja – garsiausias jų šiai dienai turbūt bus Marinelada – ispanų komunistinis miestelis. Jiems, va, užkniso visas kapitalizmas ir jie nusprendė komunizmą pasistatyti savo kaime. Ir niekas jiems netrukdo, tegu. Užtai komunizme pasistatyti kapitalizmo yra neįmanoma, nes būsi suimtas, išvadintas buržujum kapitalistine kiaule, kuri vagia iš žmonių pinigus ir dar šėtoną garbiną, įmestas į kaliūzę ir baigsi savo gyvenimą drėgnoje vėsioje patalpoje. Visi TSRS garbinantys, prie ruso geriau gyvenę individai įdėję labai kažkiek pastangų ir solidarizavęsi, kaip kad jiems įprasta, galėtų pastatyti komunizmą kapitalizmo viduje ir gyventų sau laimingai. Aišku, čia iškart dar viena problema atsiranda, kuri reiškia maždaug “nu maaam“, arba išvertus – reikės gi dirbti. Nes kai esi pratęs, kai už tave viską padaro ir tau tereikia pastangų atlikinėti vieną vienintelę operaciją visą likusį gyvenimą, tai bet kokia didesnė pastanga sukelia konvulsijas ir neapykantą valdžiai. Bet tokia alternatyva yra ir tam nereikia visiems kentėti socializmo, nes tarp mūsų tikrai yra žmonių, kurie nori stengtis ir nori išsišokti, kurie kuria ateitį ir visus skraidančius automobilius, kuriuos mums žadėjo tiek daug futuristinių filmų.

Šio įrašo tikslas, turbūt, buvo išlieti savo ilgametę neapykantą sovietų sąjungai, kurios pats ragavau labai mažai, bet galiu užtikrinti – man to užteko visam laikui. Iš esmės, ant popieriaus, socialistinės idėjos neatrodo taip jau blogai ir yra visiškai suprantama, kad žmonės gali linkti į kairę arba į dešinę, nes abi pusės siūlo savo heaven on earth. Problema atsiranda implementinant vieną santvarką – esi priverstas apriboti žmonių laisves dėl didesnio gėrio, ko pasekoje atsiranada poreikis suvaržyti ir dar daugiau laisvių (įskaitant žodžio) ir ko pasekoje jau matėme (ir net ne kartą) kas būna. Dabartinė santvarka, kurioje gyvename, iš esmės leidžia daryti ką nori ir kaip nori. Ir neabejoju, kad dauguma Jūsų pasakysite, kad dabar yra kur kas geriau, nei bet kada, kai buvo komunizmas. O tie, kas vis dar norite grįžti į žaviuosius laikus, kai už nieką nereikėjo mokėti ir nieko negalėjai nusipirkti – taigi tam yra sprendimas, kuris nereikalauja paaukti visų žmonių laisvos valios ir sveiko proto. Pasinaudokite juo.

2 Comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s