Narkotinė MMA substancija, arba laimingi laiko neskaičiuoja

Jau kadaise sakiau, kad turiu savo guilty pleasure – kartais imu ir paskaitau visokių portalų komentarų skiltis. Tarp vatos, trolių ir visokių kitokių panašaus plauko šiukšlinių komentarų, ten kartais galima sutikti tą mistinį paprastą žmogų – tokį, kurį Darbo Partija nori apsaugoti MMA pakėlimu ir kitais populistiniais sprendimais. Tikiu, kad šiam paprastam žmogui (lot. homo vulgaris) labiausiai rūpi sprendimai, darantys tiesioginę įtaką jo gyvenimui, o jam nieko nėra labiau tiesiogiai svarbaus, nei minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydis.

Kai pernai metais buvo paskelbta apie MMA pakėlimą iki 1,82 EUR už valandą (300 EUR/mėn), ištisos komentatorių brigados pradėjo skaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad galėtum išgerti puodelį kavos ar įsigyti ką nors. Suprantate, skaičiuoja ne ką reikės daryti ir kiek padaryti, o kiek laiko dirbti. Šis momentas yra labai svarbus, kalbant apie MMA kaip narkotinę substanciją masėms, ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Lietuvoje yra sena tradicija verslininką vadinti vergvaldžiu, kalbėti apie išnaudojimą ir liūdėti dėl minimalaus atlyginimo, kuris, galima susidaryti įspūdį, yra vienintelis šiaudas, už kurio laikosi dauguma Lietuvos gyventojų. Tai nėra visiškai tiesa, mat Lietuvoje MMA gauna apie 21% gyventojų, o vidutinis atlyginimas 2014 metų IV ketvirtį buvo 714,5 EUR (bruto), arba 553,9 EUR (neto). Iš tiesų, MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai). Ir žmonės, užimantys tokias darbo vietas dažniausiai apskritai nebūna labai suinteresuoti dirbti, kas galiausiai priveda prie darbo skaičiavimo valandomis, o ne atliekamais darbais. Visiškai suprantama, jeigu nebūčiau suinteresuotas dirbti, skaičiuočiau laiką nuo 8.00 iki 17.00 su viena valandos ilgumo pertrauka ir kiekviena darbo valanda mano sąskaitą praturtintų tais 1,82 EUR.

Turiu pasakyti, kad man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas. Pirmiausia, kovoji už MMA pakėlimą, t.y. tavo gyvenimo tikslas yra uždirbti minimalų atlyginimą. Bet kodėl? Ar todėl, kad tu esi tiek negabus, kad kliaujiesi valstybės nustatytu minimaliu atlyginimu? O gal tiesiog nesi labai darbštus ir žinai, kad mažiau darbdavys mokėti negali, tad stengsiesi išsilaikyti darbo vietoje minimaliomis pastangomis ir būsi apdovanotas minimaliu atlygiu?

Iš tikrųjų, tai apie tai rašyti pradėjau ne dėl to, kad man labai rūpi MMA ir net ne dėl to, kad man apskritai rūpi kiek žmonės uždirba (esu linkęs apie tai kalbėti labai konservatyviai, nes svetimų pinigų skaičiavimas yra tiesiog laiko gaišimas). Viso to pradžia buvo vienoje žinomoje darbovietėje esančių žmonių atsakomybės už darbo rezultatą nebuvimas ir reikalavimas pakelti atlyginimą, nes darbuotojai jaučiasi nepakankamai vertinami (long story short, atlyginimas yra konkurencingas pagal visokius tyrimus ir priklauso nuo darbo rezultatų – kuo daugiau padarai, tuo daugiau gauni). Ten supratau, kad net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos“ iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai – naujai kartai galima nesunkiai perduoti senosios vertybes ir tradicijas.

Visa aukščiau aprašytos darbovietės vidinio konflikto esmė yra tame, kad kai kurie žmonės, lygiai taip pat kaip ir homo vulgaris, siekia uždirbti daugiau, bet ne per didesnes pastangas, o per fiksuoto atlyginimo pakėlimą. Pagrindinis argumentas – pakėlus fiksuotą atlyginimą žmonės dirbs geriau. If only. Iš tikrųjų, tai geresnių darbo rezultatų už didesnį fiksuotą atlyginimą tikėtis neįmanoma, kadangi žmonių mentalitetas visiškai nepritaikytas dabartinei mūsų santvarkai. Šiam mentalitetui apibūdinti geriausiai tinka nugirstas pasakojimas:

…ji dirba saldainių fabrike – ten darbdavys leidžia darbo metu suvalgyti kiek tik nori saldainių, tačiau neleidžia nieko išsinešti… Tai kiek gali per dieną suvalgyti?

Bam, smegenys iš lėto teka skruostais ir vienos akies vokas nevalingai trūkčioja. Darbdavys blogas, nes neleidžia išsinešti produkcijos, kurios kiekvienas vienetas yra tiesiogiai konvertuojamas į tavo atlyginimą. Pabandysiu paaiškinti paprasčiau- jeigu neštum saldainius kiek pajėgdamas, tai išsineštum ne tik savo atlyginimą, bet ir dviejų kolegų on top, ko pasėkoje saldainių kaina pakiltų iki netikėtų aukštumų, paklausa sumažėtų, saldainių fabrikai būtų priversti mažinti apsukas, atleisti darbuotojus ir galiausiai įvyktų didžiai ironiškas įvykis – kaltintum darbdavį, kad jis tavęs nevertina ir atleido kaip niekalą, nors iš tikrųjų atleistum pats save vien tik dėl to, kad tavo požiūris yra ne ką platesnis, nei saldainio popierėlis.

Iš vienos pusės, man žavu ir gražu žiūrėti, kai žmonės dirba neskaičiuodami laiko – yra patenkinti savo dabartiniais pasiekimais ir darbo vieta, bei mato didesnį vaizdą – jeigu dirbsi gerai, pripažinimas seks iš paskos. Tokie žmonės skaičiuoja nudirbtus darbus ir žino, kad svarbiausia kiek ir kaip gerai ką nors padarai, nes būtent tai konvertuojasi į tavo kuriamą vertę ir, galiausiai, atlyginimą. Iš kitos pusės, toks žmonės nuolat besiskundžiantys per žemu atlyginimu ir per mažu jų vertinimu, kaip tyčia, dažniausiai linkę įdėti tiek darbo, su kiek prasisuks ir nejaučia per daug atsakomybės už savo darbo kokybę. Tokie žmonės iš tiesų yra užsimaskavę homo vulgaris su geresniu išsilavinimu, tačiau tokia pat vertybių sistema – duokite man duonos ir reginių, o aš mainais atsėdėsiu 8 valandas per dieną. Šioje vietoje tikėtis didelių pokyčių, kaip teko įsitikinti, nėra prasmės, todėl geriausias sprendimas būtų leisti tokiems žmonėms ieškoti laimės ten, kur darbdavys kiekvieną darbuotoją vertina vienodai (girdėjau Venesuela yra smarkiai pažengusi šiuo klausimu, and it’s nice this time of year).

Pabaigai norėčiau pasakyti tai, kad nors ir esu užkietėjęs kapitalistas, nemanau, kad kiekvieno žmogaus noras turėtų būti uždirbti kuo daugiau pinigų ar matuotis kieno ilgesnė jachta. Yra visokių požiūrių, visokių poreikių ir visokių pomėgių. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime turėti bent kiek meilės darbui, kuriame praleidi tas 8 valandas per dieną, apie 2020 valandų per metus (jeigu dirbsi tuos 30 metų, kurie garantuos pensiją, tai būsi nudirbęs 60600 valandų, arba grubiai 7 metus non-stop – po 24 valandas per parą). Jeigu neturėsi nei kiek meilės tam, ką darai, tai kiekvieną dieną prarasi 8 gyvenimo valandas ir gyvensi tik trečdalį paros – tai yra pakankamai blogas sprendimas, nes gulėdamas mirties patale prisiminsi tik tas penkias laimingas dienas savo gyvenime, kai nelaukei tarsi mirties artėjančio darbo pradžios ir nesikoliojai su savo antrąja pusė dėl to, kieno eilė išplauti indus (nors visi žino – konfliktas tikrai ne dėl indų). Žinau, kad skambėsiu kaip hipis, tačiau truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu (nebent pažeidinėji įstatymus – niekada nepažeidinėk įstatymų).

4 komentarai “Narkotinė MMA substancija, arba laimingi laiko neskaičiuoja

Pridėti Jūsų

  1. Aš tai vadinasi sugedes visai esu nes manau, kad už savo darbą (kuriam dirbti irgi nelabai skaičiuoju kiek praleidžiu laiko, o man svarbiau padaryti tai ką žadėjau) turi būti adekvačiai kompensuojama. Todėl kai pastebiu, kad esu atlyginamas per mažai, einu pas darbdavį ir tiesiai šviesai sakau: norėčiau gauti didesnį atlygį, ko aš nepadarau arba ką turėčiau daryti kitaip, kad jį gaučiau?

    Patinka

    1. Už darbą turi būti adekvačiai atlyginta, taip. Darbdavys perka tavo laiką, o tu per tą laiką darbdaviui sukuri vertę. Problemą turime tada, kai sukuriama vertė yra mažesnė, nei atlyginimas – iš esmės, tai ne visada MMA yra adekvatus dydis. Kita problema yra tada, kai žmogus neklausia ką jam padaryti, kad būtų geriau vertinamas, o tiesiog įsivaizduoja, kad yra undervalued, nes jis taip galvoja.

      Patinka

      1. Na tokiu atveju tada geriau is viso panaikint MMA ir moket tiek kiek darbuotojas sukuria vertes darbdaviui aiskiai jam parodant jo nasuma. Tada gales murmit tik visiski tinginiai ar siaip protiniai invalidai.

        Patinka

      2. Čia mano jau seniai rutuliojama mintis – galėtų nebūt MMA, viskas būtų daug paprasčiau. Tik, žinai, populizmas neleidžia išsižadėti šio švento reikalo. Apšauks po to kapitalistinėm keulėm.

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: