Nusprendžiau, kad laikas būtų pradėti dalintis savo kelionių patirtimi ne tik pasiunčiant krūvą nuotraukų į Facebook’ą, bet ir parekomenduojant vieną kitą galbūt kam nors “neįžengtą teritoriją“. Noriu pasakyti pradžiai, kad krūvą metų atostogavau važinėdamas automobiliu po Europą – iš Lietuvos darydavom ratą (taip, taip, iš Lietuvos). Pirmasis ratas buvo 2007 metais su VW Transporter, kuri buvo senesnė už mane ir jos vardas buvo Matilda (patikėkit, kaip dabar įsivaizduojate automobilį pavadinimu Matilda – toks jis ir buvo). Paskutinis ratas buvo 2014 aplink Rumuniją – 10 000 kilometrų per dvi savaites. Tada pasižadėjau daugiau taip toli nebevažiuoti, nes dvi savaites praleisti automobilyje – just too much. Ypač, kai yra visokie pigūs skrydžiai ir Europą gali apkeliauti ne tik pigiau, bet ir greičiau ir patogiau nei automobiliu.

Taigi – Rumunija. Daug kam asocijuojasi tik su Nicolae Ceaușescu ir su čigonais. Ceaușescu režimas kaip ir pats diktatorius jau nebeegzistuoja. Dėl čigonų – nors pasiskelbęs jų karalius Dorin Cioaba ten gyvena, apskritai čigonų ten yra mažuma (apie 3%). Ir šiaip, bijoti čigonų kaip tautos yra iš esmės tas pats kas bijoti musulmonų – that’s fucking racist. Su Rumunijos gyventojais viskas yra gerai.

Važiuoti į Rumuniją nepatariu dėl to, kad nusigauti iki ten reikia arba per Slovakiją ir Vengriją, kurių keliai yra tiesiog siaubingi (neskaitant fakto, kad visada reikia važiuoti per Lenkiją – dabartiniai Lenkijos keliai yra bloody awesome), arba per Ukrainą – ten kelių kokybės nežinau, bet neabejotinai nėra geriau, nei Slovakija. Galima skristi – WizzAir skraidina į Cluj-Napoca, o Ryanair skraidina į Buchareštą (tiesa – ne iš Lietuvos, bet galima rasti variantų, kurie nekainuos karvės).

Cluj-Napoca yra toks studentišką atmosferą – ten krūva visokių klubų, kavinių, kai kas net angliškai kalba (šiaip su kalba ten problemų daug – angliškai geriausiai pavyko susikalbėti tik Bucharešte, kuris apskritai nesiskiria nuo bet kurio vakarų Europos miesto savo atmosfera), visokie renginiai ir kitokios linksmybės, tad jei esate vakarėlių mėgėjai – galite daugiau ir neiškoti.

Buchareštas yra, kaip jau labai vakarietiškas miestas, ten yra visko, ko yra kiekviename didesniame Europos mieste – prekybos centrų, kavinėmis ir barais nusėtas senamiestis, didžiuliai ekranai su reklamomis. Netgi labai ilga alėja, kuri buvo pastatyta kaip atsakas prancūziškiems Eliziejaus laukams – vadinasi Bulevardul Unirii – atseit vienybės alėja. Pastatyta tais laikais, kai buvo statoma visas brutalistinis betoninis briedas, todėl neatrodo labai įspūdingai ar gražiai kaip gatvė, tačiau yra mielai apsodinta ir apfontaninta, todėl vaizdas neblogas. Va ši alėja pasibaigia (o gal prasideda, taip ir nesužinojau) ties Liaudies Rūmais (dabar tai vadinama Parlemento Rūmais – Palatul Parlamentului) – antru pagal dydį pastatu pasaulyje (po Pentagono). Aš jums atsakau, tą pastatą pamačius atvėpsta žandikaulis ir susimąstai bandydamas suvokti kiek žmogaus valandų reikėjo pastatyti tokio didumo pastatą. Daugiau ten nieko tokio doro kaip ir nėra.

Labiausiai dėl ko reikia važiuoti į Rumuniją – tai jos gamta. Karpatai yra be proto gražūs kalnai, o Transilvanija – be proto gražus regionas. Jeigu norite pamatyti gamtą, siūlau Cluj-Napoca išsinuomoti automobilį ir ieškoti kelio Transalpina, o pravažiavus jį grįžti per Transfăgărăşan – tas Jums kainuos kokius 700 km, bet bus visiškai verta. Transalpina yra ne visai asfaltuotas kalnų keliukas, kuriame yra visiškai nedaug žmonių ir visiškai daug nuostabios gamtos (žiūrėti nuotrauką) – važiuojant pakylama iki beveik 2200 m. Tiesa, kelias kiek ekstemalus – ten nėra jokių apsaugų nuo nusivertimo į apačią (o ridentis yra kur) ir jis toks atrodo nelabai stabilus. Mūsų ekipažas sugeneravo daug adrenalino.

Transfăgărășan nėra toks ekstremalus, bet jo tvarkinga danga yra tiesiog maloni vairavimui (ir Top Gear kažkuriam iš savo special episodes pavadino jį geriausiu keliu pasaulyje). Važiuodami aplink Transilvaniją užsukite į Sibiu, Sighişoara ir Târgu Mureș – visi miestai istoriniai ir kvepia senove, o važiuodami tarp jų pamatysite gamtą. Truly, vaizdai yra tikrai įspūdingesni už didžiąją dalį mano matytos Europos.

Rytų Rumunija turi savo Palangą, kuri vadinasi Constanța ir ten viskas super flashy, bet jei norite pabūti prie jūros – linkiu užsukti į Vama Veche – vis dar hipiškas pablūdimys visai prie pat Bulgarijos sienos. Ten toks mini Vudstokas, tik dabar jau suvakarėjęs (damned capitalists with their profits) – visiems ten viskas dzin, visi ten būna kas kaip nori, deginasi nuogi arba apsirengę, maudosi nuogi arba apsirengę, net miegoti galima kur nori – no kidding – galima pasistatyti palapinę ir miegoti tiesiog paplūdimyje (viena bėdelė – 7 ryto būna taip karšta, kad privalai keltis). Ir ten valgėme geriausią žuvį ir midijas ever – ryte šeimyna išplaukia į jūrą, prigaudo grobio, parplaukia, vakarop užkuria grilį (manomai pastatytą iš tankų po režimo griūties) ir ten antisantinatrinėmis sąlygomis kepa tas gėrybes bei šviežas daržoves – patikėkite manim vaizdas nuostabus, o skonis – dar nuostabesnis. Visiška rekomendacija.

Rumunijos šiaurėje yra kitų vaizdinių, kuriuos reikėtų aplankyti jeigu mėgstate istorinius statinius. Iaşi yra buvusi Moldovos sostinė ir vienas įspūdingiausiai apstatytų vietų – ten ir Otomanų imperijos, ir kriškčionių ortodoksų palikimas ir rūmai bei šiuolaikiniai pastatai – viskas vienoje kompaktiškoje vietoje. Aplink Suceava yra krūva rankomis apipieštų vienuolynų, kurie išliko iki šių laikų  – visos ikonos ir šventųjų kančios nupieštos ant lauko sienų. Vaizdai tikrai įspūdingi.

Šalis nemaža ir visos pamatyti geriau nesistenkite, nebent turite mėnesį ar du ir galite sau leisti tokią keliavimo prabangą. Vaizdai gražūs tik Transilvanijoje ir aplink. Visur kitur vaizdai yra liūdni (čia kalbant apie keliavimą tarp miestų) – skurdas ir sovietinis palikimas nuo gamyklų iki nesibaigiančių plotų, užsėtų kukurūzais ar kitomis kultūromis. Socialinė atskirtis visoje Rumunijoje yra turbūt didžiausia Europoje ir kaimas yra ten būtent tai, ką dauguma mūsų turi mintyje sakydami kaimas – visiškai nuo civilizacijos atskirtą žmonių bendruomenę, kurie neseniai atrado ugnį ir išmoko gyventi sėsliai bei užsiiminėti žemdirbyste. Žmonės draugiški visur, tik ne visada norisi tą draugiškumą patirti, nes minkštesnė širdis gali ir ašarą išspausti.

Pabaigai – maistas ir gėrimai. Mityba pas juos tokia, sakyčiau, labai paprasta – mėsa ir garnyras. Tik garnyras tai pas juos yra polenta – kukurūzų košė. Ir jie tą polentą ruošia visai – ir kepa, ir verda, ir su sūriu ir net su kiaušiniu viduje. Kartais net kaip pagrindinį patiekalą valgo ir viskas atseit čia normaliai, bet iš tikro tai nėra normaliai, nes polenta yra antras pagal blogumą iš garnyrų (po makaronų – seriously, kas makaronus valgo kaip garnyrą?). Kadangi vietiniams jų maistas pabodęs (kaip ir slovakams pabodę jų miltiniai patiekalai su ožkų/avių sūriu), tai kiekvienas save gerbiantis baras/kavinė/restoranas turi ir picų (aš rimtai, tik dvi šalys yra labiau pakvaišę dėl picų – tai Rumunija ir Slovakija – every-fucking-where). Vegetarams ten sunku, nes paprastai galima rinktis tarp polentos ir salotų. Rumunija yra vyno šalis, tad alus ten toks nekoks. O vyno daug ir įvairaus – nuo vietinių rūšių iki Pinot Gris, Chardonnay, Riesling ir kitokių puikiai žinomų – rasite kiekvieno skoniui tinkamo.

Prieš keliaujant siūlau palikti visokius nusistatymus namie, pasiruošti geram laikui ir pasinerti į vieną geriausių dalykų pasaulyje – žmogaus poreikio keliauti patenkinimą. Tik pasimokinkite pagrindinių rumuniškų frazių ir apsiginkluokite kantrybe – daug kur žmonės kalba vienintele kalba (ir savo dialektais), tad bună ziua, mulţumesc, kelios laužytos frazės apie maistą ir nuorodas bei daug rankų ženklų tikrai padės komunikuojant ir žmonės šypsosis dar labiau. O jeigu norite sužinoti daugiau apie šią nuostabią šalį – kreipkitės į mane arba krūvą kelionių gidų ir nieko nelaukę pirkite bilietus. Dėl gero laiko garantuoju.