Taip jau gavosi, kad Varšuvoje buvau tik vieną kartą iki šių metų gegužės pradžios. Taip, pro Varšuvą esu pravažiavęs kokius 120 kartų – tai į Vakarų Europą, tai į Slovakiją slidinėti. Lietuva yra tokioje geografinėje lokacijoje, kad norėdamas pasiekti normalesnę šalį turi nori nenori kirsti Lenkiją (net ir skrendant lėktuvu, dažniausiai, tik kad nusileisti ten ne visada reikia). Pro Lenkiją važinėju nuo kokių 1998 metų kai dar iki nuosavų teisių truko amžiaus, iki dabar. Esu susukęs ne vieną dešimtį tūkstančių kilometrų Europoje, tačiau dabar ne apie tai. Dabar apie Varšuvą.

Taigi, Varšuvoje buvau pirmą kartą prieš kokius pora metų, kai su drauge tranzavome į tokią vietą pavadinimu Przystanek Woodstok. Atgal galvojome irgi tranzuoti, bet ties Poznane supratome, kad tranzuoti yra fucking brangus reikalas, kai turi normalų darbą ir tranzuoji atostogų sąskaita, tai sėdom į traukinį ir važiavom į Vilnių. Tą naktį reikėjo praleisti Varšuvoje, kadangi traukinys į Šeštokus būna vieną kartą per parą, kažkur pusę 7 ryto. Kadangi turėjome visas 12 valandų, tai pasivaikščiojome po stoties rajoną, užsukome į Subway, kažkur išgėrėme alaus. Nu ir pagalvojom, kad čia jau visai net labiau vakarai, nei Lietuvoje, bet ką ten per daug nuspręsi, kai tik tiek pamatei. Pamiegojom stoties laukimo salėj, grįžom į Lietuvą ir po metų tas Subway Lietuvoje atsidarė. Čia, turbūt, verta pridurti, kad man asmeniškai iki šiol visas grandininių restoranų maistas būna skanus iki tol, kol tie restoranai neatsiduria Lietuvoje. Po to, kai jau gali čia pat visko įsigyt, tai tampa toks meh. Nu kažkokia psichologija ir tiek. Still waiting for Burger King though.

Kitą kartą į Varšuvą nusprendėme vykti pasinaudojant gegužės pirmosios ilguoju savaitgaliu. Tikslai buvo du – Decathlon (nes vasarą reikės į kalną lipt) ir Varšuva (nes, nu reik gi kada normaliai pamatyt kas ten per šūdas). Taip ir padarėm. Per booking.com radau super pigų deal’ą Novotel viešbutyje pačiame centre – stoties rajone. Kas yra įdomu ir kodėl Varšuva yra labiau vakarai – ten stoties rajonas yra normalus verslo hub’as, kur žmonės atvyksta tais pačiais traukiniais daryti biznio – aplink visokie verslo klasės hoteliai ir konferencijų centrai. Jokių narkomanų, prostitučių, purvo ar kitų stoties rajono atributų, prie kurių mes Vilniuje labai pratę (čia iš manęs atėmė sūkos kontrolieriai 20 litų, gal turi damesti ant traukinio bilieto..? Aha, kurgi ne). Atvykome su automobiliu, kadangi pirkinių nusimatė nemažai ir išėjome išgerti alaus. Pirmiausiai – Varšuvoje auga palmė (bent viena) ir jai ten visai gerai viskas.

O antriausiai, ten kur prasideda tas senamiestis (ne istorinis, o ta centro dalis, kur kadaise buvo senamiestis) yra tokie paviljonai – taip ir vadinasi – Pawilony Nowy Swiat – ten yra super smagi vieta. Įsivaizduokite standartinį turgų, kur vietoj burokų ir megztų kojinių yra mini barai. Kiekvienas paviljonas turi 2 aukštus ploto casually prisigerti (kaip kad lenkai mėgsta). Jei nepatiko vienas paviljonas – eini į kitą. Yra net toks dalykas kaip pavillion crawl, kurį standartiškai mėgsta britai: eini iš paviljono į paviljoną kol prarandi sąmonę ir kitą dieną galvoji kodėl gi blia tiek gert reikėjo, bet jau vakarėjant galvoji kur šįvakar gersi (taip, stereotipai ir vsio takoje – o jūs pabandykit dabar pridėję ranką prie širdies pasakyt, kad gyvenate be stereotipų, jūs hipokritiški svoločiai). Pirmas vakaras paviljonuose ir baigėsi, ganėtinai anksti, kadangi nebe pirmoji jaunystė.

Antroji diena prasidėjo pusryčiais ne hotelyje (hotelio pusryčiai paprastai nestebina, tai nenorėjau rizikuoti), o fucking burgerinėje. Visi buvom tokie alkani, kad nusprendėm, jog burgeris iš ryto yra labai gera mintis. Tai nebuvo gera mintis, bet burgeris buvo skanus. Šiaip, kalbant apie burgerius, galima pasakyti, kad Varšuvoje burgerių vietų yra turbūt daugiau nei Vilniuje (gal net per capita, nes nu visur gaminami gourmet burgeriai – vieni jų valgomi, kiti tai jėbau apsaugok, but you get the idea). Kadangi burgerius reikėjo išvaikščioti, tai iš pradžių važiavome shoppintis, kokias dvi valandas ieškojome visko ko reikia ir ko nereikia kalnams (iš pradžių kokią valandą krapštėmės iki paties prekybcentrio, nes ten visokie kelių remontai, kamščiai ir kt.). Ten išleidę krūvą pinigų grįžome pasivaikščioti po senamiestį jau rimčiau. Pamatėme Prezidentūrą, Pilsudskio paminką (kuriam vyresnės kartos lenkai mėgsta pagarbą atiduot – nu gražu gi) ir tą penkių namų istorinį senamiestį. Turbūt visi žinote kodėl ten penki namai, o jeigu nežinote, tai aplankykite šį puslapį iš išspauskite ašarą. Šiaip apie tuos penkis namus yra toks bajeris – po karo Sovietų sąjunga Lenkijai, kaip draugiškai valstybei, siūlė pasirinkti a la dovaną – atstatyti senamiestį, pastatyti metro ar nu falo formos bokštą, kurį galėtų pavadinti, pavyzdžiui, mokslo bokštu or something. Tai lenkai pasirinko bokštą. Čia dar blogesnis pasirinkimas nei burgeriai iš ryto – true story.

Senamiestis ir apskritai visas Varšuvos centras turi tokį labai pozityvų vibe. Nežinau kaip tą žodžiais apibūdinti, bet yra toks jausmas, kai būni viename ar kitame mieste ir jautiesi gerai – tada būna geras vibe. Tai Varšuva tą turi, ten žmonės pozityvūs, šypsosi. Tiesa pasakius, tą dieną kai vaikščiojome buvo futbolo varžybos tarp Varšuvos ir Poznanės ir net milijonas riaušių policijos, du šimtai tūkstančių policijos autobusiukų centre ir du milijonai aukščiausios svorio kategorijos fanų nesugadino šito vibe’o. Ten gerai. Net anglų kalba Varšuvoje galima susikalbėti. Nors man asmeniškai lenkų kalba nėra problema – conversational Polish pas mane puiki. Jei kada norėsite apsilankyti Varšuvoje savaitgaliui (ilgiau nereikia) – labai rekomenduoju. Jei nežinote ką ten veikti – kreipkitės padėsiu. Jei galvojate, kad Varšuva yra šūdas – esate visiškas debilas nes šūdinų miestų nebūna. Nebent koks Sovetskas.

Beje, jei nebuvote Lenkijoje pastaruosius 10 metų ir vis dar galvojate, kad ten prasti keliai, tai siūlau tiesiog imti ir nuvažiuoti ten. Suprasite, kad Lenkijai iki Vokietijos liko kokie 10 metų, o Lietuvai iki dabartinės Lenkijos – nu čia kaip žmogui nuo ugnies išgavimo iki penicilino. Daug.