Brėmeno muzikantai arba …wtf dude?

Disclaimer. Visos kelionės nuotraukos yra FB albume. FB yra kur kas patogesnė platforma nuotraukų dalybai.

Buvo turbūt dar kovas ar balandžio pradžia, kai Karolė pirmą kartą manęs paklausė ar nenorėčiau apsilankyti atrakcionų parke. Labai ilgai negalvojęs atsakiau teigiamai, kadangi vienintelis atrakcionų parkas, kurį gyvenime lankiau, buvo “Vytauto parkas“ Kaune (ten buvo kelios tarybinės supynės ir atrakcionai, įdomiausias kurių buvo tos mašinytės, kur gali trankytis viena į kitą). Taip, kartais į tą patį Kauną atvažiuodavo kokie Olandiški atrakcionai, bet anie buvo labai brangūs tais laikais – už rimtesnį atrakcioną reikėdavo ir 10 litų sumokėti, o tada vienintelės mano pajamos buvo tėvų dovanoti dienpinigiai. Be to, tokius atvykstančius atrakcionus nelabai ir parku pavadinsi, nes užimdavo kokią didesnę plokščią erdvę vidury miesto ir tiek. Taip ir likau nepatyrės atrakcionų parko lankymo džiaugsmo savo gyvenime.

Gegužės pradžioje pastebėjau, kad batareikos senka ir reikėtų, labai smarkiai, tiek man, tiek Karolei pailsėti nuo darbo, kol visai neišsilydė smegenys. Mintis apie atrakcionų parką niekur nedingo, tiesiog trumpam laikui buvo pasikabinus ant vieno iš pasąmonės soduose augančio medžio, ant kurio kaba ir kitos kadaise sugalvotos, tačiau neįgyvendintos, avantiūros.  Tada ir pradėjome krauti į Excel eilutes biudžetus pagal tai ką siūlo ištikimieji Ryanair ir Wizzair. Pasirinkimų buvo nedaug- Brėmenas, nuo kurio už 70 km yra Heide Park (puslapis labai nedraugiškas, nes nesiūlo jokios kitos versijos apart DE) arba Dortmundas, nuo kurio galima pasiekti Kiolną ir iš ten nuvykti dienai į Phantasialand. Paskaičiavimai aiškiai rodė, kad finansiškai naudingiau būtų Bremenas, o kadangi skaičiai nemeluoja, tai iškart ir nupirkau visus reikalingus bilietus, rezervavau viešbutį ir pranešiau Kristei, kuri su Mariumi jau kuris laikas bando siekti mokslo aukštumų Vokietijoje, kad atvykstame į Brėmeną. Kristė su Marium kaip tik ant dienų kraustėsi į Leipcigą, taigi atstumas nebuvo pats draugiškiausias faktorius, tačiau mes laike nebuvome labai lankstūs ir bilietai jau buvo el. pašte, taigi apsistojome ties variantu “take it or leave it“.

Laikui bėgant paaiškėjo, kad viskas ten gerai ir seniai matyti draugai atvyks susitikti į Brėmeną su mumis, taigi viskas buvo sustyguota – sekmadienį nusileidžiame Brėmene (apie 1100 vietos laiku), už kelių valandų susitinkame su Kriste ir Marium, praleidžiame dieną mieste, vakare su draugais atsisveikiname ir paliekame juos keliauti atgal namo (po to paaiškėjo, kad jų kelionė namo verta atskiros istorijos), patys išsimiegame, ryte nuvažiuojame į Heide parką, grįžtame atgal, pasitampom po miestą, pamiegam ir turime dar vieną dieną poilsiui prieš grįžtant atgal į darbus. Viskas taip ir buvo.

Pirma diena. Viskas įprastai, ačiū Ryanair, kad skrydis į Brėmeną yra visai priimtinu laiku ir nereikia keltis dar tamsiu paros metu. Nusileidom Brėmene, susiradom metro, nuvykom iki miesto, susiradom kur pavalgyti ir atsigerti bei laukėm draugų. Man, nepratusiam prie tokių vaizdų, buvo žavu žiūrėti kaip tame bare-restorane, kuriame buvome (kitaip vadinti neišeina), prieš mus sėdėjo garbaus amžiaus moteriškė ir vieną po kito gėrė alaus bokalus. Įpusėjus trečią nusprendė labai familiarios padavėjos paprašyti ir maisto. Aš noriu būti toks, kai pasieksiu jos amžių.

Marius ir Kristė atvyko laiku, turėjom dar geras 7 valandas prieš akis, tad šturmavom miestą. Realiai Brėmenas užsibaigia ties Brėmeno muzikantais, Šv. Petro bažnyčia ir Rolando statula (čia toks viduramžių riteris, kuris sulig koks šventasis saugo prekeivius). Daugiau ten nelabai kas yra – dar toks Schnoor kvartalas su labai siauromis gatvelėmis. Sakydamas labai siauromis, turiu omenyje labai siauromis – ten kyla įvairių minčių, bet pagrindinė – kaip jie tuos namus taip arti vienas kito pastatė, juk turėtų būti labai nepatogu.

Ilgai nesibastę netyčia užtikome visus metus veikiančią Kalėdų reikmenų parduotuvę (seriously, visus metus Kalėdos – so fucked up) ir, negalėdami pakelti daugiau vaizdų, susiradome knaipę, kurioje išlenkėme po bokalą. Po to susiradome kitą knaipę ir dieną užbaigėme airiškame pub’e su Karaoke (tik su mikrofonu, ačiū dievybėms, buvome ne mes). Susitikus su seniai matytais draugais svarbiausia ne dvasingi pasivaikščiojimai po turistų nuzulintas vietas, o pokalbiai apie gyvenimą, tad pirmoji diena buvo išpildyta su kaupu. Tikrai seniai taip gerai leidau laiką su draugais – kudos Kristei ir Mariui.

Antra diena. Atsikėlę prisistatėme į stotį, nusipirkome bilietus, sukimšome po Burger Kingą į skrandžius ir išvykome link Soltau. Po valandos ilgumo kelionės stotyje dar šiek tiek palaukėme ir autobusas atvežė mus iki pat Heide parko. Ten reikėjo dar palaukti, kadangi parkas atsidaro 1000, o mes atvykome 20 minučių per anksti, tai užteko visai dienai, bet nusiminti neleido žinojimas, kad reikės dar ir prie kiekvieno atrakciono palaukti. Nevertheless, džiugino mintis, kad mes jau pagaliau čia ir netgi toks jaudulys buvo apėmęs, nes aš nelabai įsivaizdavau kas mūsų laukia (apart tų vaizdų internete, kurie nifiga neperteikia jokių jausmų). Pirmasis atrakcionas buvo toks besisupantis laivas, kuriame atsisėdi į kėdę, prisispaudi, kad neiškristum ir pajauti tuos drugelius pilve, kai būna tos dvi sekundės laisvo kritimo besileidžiant į apačią. Šis atrakcionas iš tikrųjų buvo pats geriausias pasirinkimas pradžiai, kadangi taip smarkiai motyvavo eiti toliau ir bandyti dalykus. Antrasis atrakcionas buvo Krake (a la Krakenas), kurio esmė paprasta – atsisėdi į kėdę kartu su dar 15 nelaimėlių, visus kartu užkelia į viršų ir ties 90 laipsnių nuožulna sustabdo ir palaiko prieš paleidžiant kristi tiesiai į tokio monstro nasrus. Visi klykia ir bijo; aš labiausiai bijojau, kad galva liks Krakeno nasruose – čia ilgametė buvimo aukštu ir galvos trankymo į objektus praktika. Po atrakciono adrenalinas nenuslūgo ilgokai, praktiškai iki pat kito atrakciono – Flug der Dämonen (demonų skrydis, labai baisus pavadinimas aceit). Šitas buvo irgi baisokas, bet po Krake iš tikro tai buvo biškį a walk in the park, kaip ir visi kiti. Iš esmės, tai tą dieną Krake užkėlė kartelę ir vienintelis kandidatas tą kartelę kilstelėti dar aukščiau buvo Scream – laisvas kritimas iš 103 metrų aukščio, kuris tą dieną, kaip tyčia, neveikė. Net stačiausias (pagal Guiness’ą) medinis roller coasteris (61 laipsnio nuolydis), pasiekiantis 120 km/h greitį – Colossos – nebestebino. Kažkur apie pietus jau buvome pavargę tiek nuo potyrių, tiek nuo begalinio vaikščiojimo, tad užkandome, išbandėme likusius mus dominusius atrakcionus ir grįžome į stotį kiek anksčiau (jei kam įdomu, tai nuo Heide park iki Soltau stoties taksi nuveža už 18-19 eur). Wrap up būtų toks, kad atrakcionų parkai tikrai vertas potyris gyvenimo knygoje. Perkant bilietus iš anksto ten gaunasi centai: 29 eur unlimited dienos įėjimas, tai išbandžius 10 atrakcionų vieneto kaina palieka 2.9 eur – tie išsvajotieji 10 litų, kurių kadaise man taip trūko ir kurie tais laikais man buvo labai dideli pinigai. Rekomenduoju visiems, kas mėgstate šiek tiek drebuliuko rankose. Tik patikėkite manimi – viena diena – per akis; nesusigundykite akcijiniais kelių dienų dienų bilietais, nes antrą dieną bus tiesiog vėl tas pats per tą patį ir visas experience gali likti labiau nemalonus, negu labai įsimintinas. N.B. jeigu jaučiate alergiją lietuviams, tai žinokite, kad bent jau Heide park tikrai atrastas lietuvių ir ten jų sutikome daugiau nei kitų šalių gyventojų (neskaitant vietinių vokiečių).

Trečioji diena. Buvo visiškas relaksas. Pasivaikščiojome pro Brėmeną ir įsitikinome, kad ten be tų centrinių 500 kvadratinių metrų daugiau nieko nėra, nors pagal gyventojų skaičių Brėmenas yra trečias šiaurės Vokietijoje ir 10 visoje Vokietijoje. Either way, ten labai daug industrinių pastatų ir šiaip miegamųjų rajonų, ne tiek daug istorinės erdvės. Aišku, tikrai yra žmonių, kuriems labai smagu stebėti kaip kitose šalyse žmonės gyvena, kaip įsirengia namus, arba kaip gamina visame pasaulyje žinomus intymius žaislus iš silikono (seriously, veiksmas vyksta Brėmene). Mane asmeniškai žavi bažnyčios, senoviniai statiniai ir panašūs dalykai, kadangi aš mėgstu galvoti kaip žmonės tais laikais su tų laikų technologijomis pastatydavo tokius įspūdingus darinius.

Pakeliui užsukome į Jeans und Army Shop Bremen, nes tai yra naujasis mūsų H&M, bet neilgai truko, kad suprastume, jog ten yra viskas taip pat kaip Armijai ir Civiliams Lietuvoje (net ir kvapas tas pats), tai greitai pasišalinome. Labiausiai tą dieną įsiminė kavinė į kurią užsukome ryte – kažkokio pastato antrame aukšte įsikūrusi kavinė, kurioje viskas labai vokiška. Viskas tiek vokiška, kad padavėja manęs klausė kur aš vokiečių mokiausi ir labai stebėjosi, kad galima mokėti tiek daug kalbų. Ir dar sužinojo pirmą kartą tą dieną, kad lietuvių ir rusų kalbos yra visiškai skirtingos. Happy to help, kaip sakoma. Pati kavinės aplinka turbūt smarkiai nepasikeitė nuo Kaiser’io Vilhelmo II laikų, tai tokią savotiškai smagi patirtis. Kitos labiausiai įsiminusios vietos buvo baras ant namo kampo, kuriame buvome tik mes, barmenas su labai keista barzdele ir kitas chain smoking lankytojas. Net muzika negrojo, kas visą aplinką pavertė tokia magically amazingly awkward. Po to sekė baras Brėmeno miegamajame užkampyje, kurio savininkas buvo UK expat, visas toks gotiškas ir nuolat besikeikiantis, puikiai kalbantis vokiškai ir grojantis labai teisingą muziką. Ten užtrukome labai ilgai. Tiek ilgai, kad beliko tik grįžtant namo užsukti į restoraną Rock und Wurst (dešra ir rokas, jei pažodžiui, bet kitokių reikšmių nelabai ir yra, tik pažiūrėkite į jų logo). Dešros pas juos tikrai skanios ir tą pabodusią vokišką dešrigalių kupiną virtuvę jie prikelia naujam šiuolaikiškai hipsteriškam gyvenimui su visais craft beers, neformalais padavėjais ir aplinka, kuri šaukte šaukia “aš meniška, būkite manyje, kurkite savo niekingus rebelious kūrinius, kuriuos skaitys penki asmenys, įskaitant keturis Jūsų šeimos narius ir Jus pačius“. Žodžiu, patiko.

Naktis buvo ilgoka man, kadangi keltis reikėjo 3 AM (skrydis atgal not so friendly), o aš sėkmingai pamiegojau nuo 2230 iki 2330 ir likusį laiką aiškinausi kaip netoliese esanti bažnyčia praneša laiką 15 minučių intervalais. The more you know.

Ketvirtoji diena. Skrydis atgal buvo super įdomus, kadangi vienu metu boardino 2 skrydžiai – Alicante ir Vilnius. Chaosas nežmoniškas, žmonėms visiškai pochui netgi tai, kad jau 25 kartą Ryanair merginos eina iš šaukia tiesiai į Vilniaus eilės veidus “Alicante… Alicante… Anyone to Alicante?“, niekas nesupranta kas vyksta. Geriausia tai, kad išėjus į lauką stovi trys Ryanair lėktuvai skirtingoms kryptims – London, Alicante ir Vilnius. Man tikrai labai įdomu kiek statistiškai žmonių pas juos įsėda ne į tuos lėktuvus, kadangi vienintelis ženklas, rodantis, kad lėktuvas – tavo – yra maža lentutė su užrašu. Prisimenant visą chaosą terminale sakyčiau, kad kažkam tikrai galėjo nepasisekti ir vietoje Alicante nelaimėlis (-ė) galėjo nusileisti Vilniuje, kas nėra toks geras variantas. Vilnių aš myliu ir rekomenduoju visiems, bet tai nėra su Alicante palyginama atostogų kryptis. Nusileidome prieš 1000, tai Karolė dar spėjo į darbą, o aš likusią dienos dalį gyvenau toje keistoje sleepless būsenoje, kuri turi savotiško romanticizmo.

All in kelionė labai pavykusi. Brėmenas tikrai nėra ta kryptis, kurią reikėtų rinktis ilgiau nei kelioms dienoms, tačiau jei reikia labai greitai perkrauti batareikas ir mėgstate šiek tiek extreme pramogas, tada labai rekomenduoju.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: