Žmogiškoji prigimtis: mūsų patirtis kopiant į Kazbek

“The mountains are calling and I must go” – parašyta ant lipduko, puošiančio mano užrašų knygutę po praeitų metų kelionės Gruzijoje. Taip, mėgstu kalnus, mėgstu kasmet važiuoti į kalnus, užkilti keltuvais ir nusileisti nuo jų snieglente. Kalnai yra gražu, didinga, paslaptinga, atšiauru – tam apibūdinti yra galybė žodžių. Tai JAU apibūdinta galybėje rašinių.

Žmogus yra įdomus padaras. Jis sąmoningas ir yra atsakingas už savo veiksmus, dažnai vedinus ne pačių fundamentaliausių instinktų. Žmogus vertina, skaičiuoja, bet kartu ir svajoja – ne tik apie maistą, miegą, tuštinimąsi ir seksą, tačiau ir apie labiau žmonėms būdingus dalykus. Žmogus yra iš prigimties smalsus, vaikystėje tas smalsumas mažai skiriasi nuo gyvūnams būdingo smalsumo: o koks to skonis? O šio pojūtis? Tik vėlesniame amžiuje tas smalsumas tampa savotiškai rafinuotas, skirtingas nuo to gyvūniškojo smalsumo.

Mane kažkada sužavėjo adrenalino pojūtis – kai organizmas išskiria hormoną, skirtą iš esmės savigynai nuo grėsmės – tavo širdis pradeda plakti greičiau, kraujagyslės susitraukia, kraujotaka suaktyvėja aplink kritinių organų sritį, pradedi kvėpuoti greičiau, dažnai tik krūtine, organizme padidėja CO2 koncentracija, truputėlį apsvaigsta galva, kartais nutirpsta rankos, laiko suvokimas pagreitėja. Įsijungia vadinamasis “kovok arba bėk” mechanizmas. Prieš kelis tūkstančius metų šis mechanizmas buvo žmonių išlikimo garantas. Dabar kai kurie žmonės įvairiausiais būdais bando pastatyti save į tokias situacijas, kurios šį mechanizmą sužadintų, kadangi tiems žmonėms šis jausmas patinka. Aš esu vienas iš tų žmonių.

Man patinka kalnai, tačiau niekada nesu įlipęs į kalną, neskaitant kokios nutriušusios kalvos. Šiemet nusprendėme lipti į daugiau nei 5000 metrų virš jūros lygio ir tai mane šiek tiek gąsdina. Gal šiek tiek keista, kadangi mėgstu kartais pažaisti su likimu – pralėkti pro kokį miškelį, nušokti nuo kokio kalnelio su sniegenlente ar kalnų dviračiu. Turiu nardymo licenciją. Esu šokęs su virve, pririšta prie kojų iš 75 metrų aukščio. Lindau į lietaus kolektorių po Narbuto gatve. Tačiau šis iššūkis kol kas atrodo pats didžiausias mano gyvenime (kaip ir turbūt visų, keliaujančių kartu), nors dideliais greičiais lakstyti neteks (kaip ir kyboti ant prarajos krašto). Vis tik yra kažkas mistiško ir atšiauraus, kai pagalvoju apie kalną. Jis toks vienišas ir tolimas, mažai paliestas žmonių, greičiausiai nedraugiškas ir nemėgstantis kompanijų.

Nei vienas iš mūsų nėra patyręs kalnų lipikas (išskyrus mūsų gidus ukrainiečius), nei vienas nesame sportininkai, taigi iššūkis bus ir fizinis, tačiau nei vienas iš mūsų to nebijo, o štai didžiausio iššūkio – valios ir proto – bijome visi. Aišku, ne visi tą pasakome ir dažnai bandome apsimesti, kad čia viskas labai paprasta ir aišku, tačiau kiekvienas giliai kažkur slepiame tokį mažą nerimo maišelį, kuris kartais primena apie save ir priverčia galvoti “o kas bus?”. Nežinau kas bus, nerimo maišeli, teks patiems įveikti kalną ir save, kad sužinotume. Pradedame jau greitai, ruoškis.

Į kelionė išsiruošėme šešiese – aš, Karolė, Edis, Justė, Vitalija ir Karolis. Kutaisyje nusileidome liepos 5, sekmadienį, prieš tai su mūsų ukrainiečiu gidu Vitaliku suderinę grafiką. Iš oro uosto tiesiai į maršrutką ir į Tbilisy. Gruzijoje taip jau yra, kad 50 kilometrų laiko skalėje yra ekvivalentu 1 valandai no matter what conditions, tai iki Tbilisio, kuris yra už 200 km laukė 4 valandos kelio tropinėmis oro sąlygomis (temperatūros apie 30 laipsnių, drėgmės apie 60-70%). Tbilisyje mūsų jau laukė Vitalikas, su juo papietavome ir prisipažinome, kad nei vienas nebuvome kalne. Vitalikas nustebo (gal ir nekeista), tačiau nepasimetė ir nuramino, kad viskas bus OK ir visi normaliai įkopsime. Pakeliui į Gudaurį, kuriame nakvosime, nusipirkome porą arbūzų (vienas 16 kg, kitas 24 kg – čia dėl statistikos), šiek tiek vyno (~10 litrų, Vitalikas sakė, kad aklimatizacijai labai gerai vynas) ir duonos. Po kelių valandų jau vakarieniavome Gudauri, susipažinome su Vania – mūsų antruoju gidu ir po vakarienės pradėjome krautis daiktus. Visokie maudymosi kostiumėliai ir vasariniai rūbai out, kalnų įranga ir žieminė apranga – in, VNO mano kuprinė svėrė 17 kg, po visos įrangos (katės, ledkirtis, saugumo sistema, keli karabinai, maistas, dujos ir kt.) svėrė gerokai virš 20 kg. Gaila negalėjau pasverti, bet skirtumas buvo labai ryškus. Žieminę striukę ir šalmą teko rišti išorėje, nes viduje vietos nebeliko visai. Dar kažkiek laiko chillinom, kol galiausiai nuėjome miegoti ir ruoštis morališkai.

Kuprinė ryte atrodė taip
Kuprinė ryte atrodė taip

Liepos 6, pirmadienis

Kėlėmės 0700, kad skubiai išvyktume į Stepantsminda, miestelį, esantį prie pat Kazbeko (pavadinimas iš tikro yra rusiškas, gruziniškai kalnas vadinasi Mkinvartsveri). Iš Gudauri po visų reikalų išvykome apie 0900. Visi buvome užregistruoti kalnų gelbėjimo stotyje, iš esmės dėl statistikos (tik vėliau sužinojome, kad esant emergency Gruzijoje nelabai kam tai rūpi), išsinuomavome kelis kačių komplektus, nes ne visi turėjo ir užkilome iki Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios (~2200 m), nuo kurios pradėjome savo žygį kalno viršūnės link. Pirmas 10 minučių davėm tokį sprintą, kad pakilę kokius 50 vertikalių metrų sustojome ir išklausėme Vitaliko  mountain climbing 101 teorijos, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra crucial: vienas žingsnis – įkvėpimas, antras žingsnis – iškvėpimas. Pagal sunkumą reguliuoji žingsnių greitį ir tokiu būdu išlieki gyvas. Arba eini belekaip ir po 200 vertikalių metrų prašai, kad mama tave nutemptų į apačią.

Iš viso lipom apie 5 valandas išgyvendami įvairius jausmus (karšta, noriu gert, pavargau, sunku ir t.t.) ir sužinojome, kad kalnuose oras tikrai gali keistis kas 20 minučių. Vandens turėjome po litrą, tai reikėjo taupyti iki pirmos stovyklos, kuri numatyta ties 3000 metrų. Apie 1520 pasiekėme pirmąją perėją, dėl kurios teko nusileisti 50 metrų ir po to vėl pakilti 50 metrų, o tada jau daugmaž žinojome, kad 50 vertikalių metrų yra nemažai mums, kurie niekada nebuvo kalnuose. Kita vertus, tada jau buvome visiškai patekę į debesį ir matomumas siekė kokius 20 varganų metrų, tai nelabai matėsi kas mūsų laukia ar kur apskritai esame. Už perėjos radome gerą vietą kempingui, Vitalikas nuėjo ieškot vandens, o mes – ilsėtis ir įsirenginėti. Po kokių 30 minučių jau virėm vakarienę, o aš sėdėjau visas laimingas ir supratau, kad mano reakcija gerokai sulėtėjus, nes pasukus galvą vaizdas lagino kokią 0.5 sekundės.

Pirmoji stovykla 3000 metrų aukštyje
Pirmoji stovykla 3000 metrų aukštyje

Tada Vitalikas ir pasakė, kad kai kam gali svaigti galva ir gali būti toks girtumo pojūtis. Būtent tokius jausmus ir išgyvenau. Čia yra pirmoji aklimatizacijos stadija. Antroji – galvos skausmas, trečioji – pykinimas ir vėmimas. Pasiekus antrąją derėtų sustoti ir aklimatizuotis kol blogi pojūčiai praeis, pasiekus trečiąją – vėmimo – stadiją reikėtų nusileisti žemyn, kadangi vėmimas iš esmės tai jau visai pizdec. Taigi, po teorijos pamokų pradėjome valgyti vakarienę ir gerti arbatą (saldžią, nes cukrus irgi padeda aklimatizuotis). Bonus pro-tip: kai geri vandenį iš ledyno reikia įsimesti druskos, kad neištirpdytum visiškai to, kas pas tave organizme yra, kadangi vanduo iš ledyno yra praktiškai distiliuotas. Apie 2100 jau ėjome miegoti, nes veikti nelabai buvo ką ir keltis tarėmės 0500, nes 0530 pradeda švisti, tad iki pietų turime nemažai laiko (apie 1200 prasideda karštis visai nesvarbu ar esi debesyje, ar ne). Naktis buvo su griaustiniu ir liūtimi, vienu metu buvome atsidūrę tarp dviejų audrų – vienas griaustinis už kokių 5 km, kitas už kokių 3 km – abu priešingose pusėse. Neskaitant griaustinio, miegas dėl deguonies trūkumo (kurio tokiame aukštyje yra ~25% mažiau, nei jūros lygyje) nebuvo pats geriausias nei vienam iš mūsų su prabudimais kas valandą or smth. O aš kaip didis skysčių mėgėjas kėliausi kokią 0300 į tūliką ir pamačiau įspūdingą vaizdą – debesis, buvęs ant mūsų, išsisklaidė ir priekyje – ten, kur Stepantsminda kaimas – matėsi kitas debesis žemiau mūsų. Iš to debesies žaibavo. Aš literally stovėjau aukščiau debesų ir stebėjau kaip iš jų žaibuoja. Naktį. Amazing.

Liepos 7, antradienis

Kėlėmės pagal sutarimą 0500. Disciplina labai svarbu: išeina pirmas palapinės gyventojas, susikiša miegmaišį, susisuka kilimėlį ir eina padėti ruošti pusryčius, tada lenda antras ir daro tą patį ir t.t. Be disciplinos ir plano labai daug laiko nueina niekais, tai mes laiko nešvaistėm ir 0530 jau valgėm košę. Tiesa, mano jausmai perėjo į pykinimą, tik turbūt ne dėl aukščio, o dėl lievo miego ar dar ko. Vitalikas patikino, kad svarbiausia – judėti. Be to, vėl buvome debesyje, o debesyje sunkiau kvėpuoti dėl drėgmės. Prieš išeinant visi išgėrėme vitamino C (Justė buvo mūsų medikė, atsakingą už vitaminą C, kuris kiek skystina kraują ir šiaip padeda geriau gyventi) ir sužinojome apie dar vieną svarbų vaidmenį kalnuose – ekologas. Ekologas yra atsakingas už šiukšlių surinkimą stovykloje ir jų nešimą į kalną, nes gamta turi būti švari (matėm kaip kiti švariai palieka, kažkaip nesinorėjo būti tais šiukšliais). Visi kiti, kas generuoja šiukšles jas dedasi į kišenę ir saugo (visokie ten saldainiai, snikeriai ir belekas). Jeigu kas nors vienas išmeta šiukšlę ant žemės ir ekologas tai pastebi, tada būna sankcijos – ekologo maišelis pereina šiukšlintojui ir visų sukauptos šiukšlės eina papildomai į maišelį. So the rule is simple – do not litter. Ekologo poziciją užėmiau aš, nes man patinka švari gamta ir dar patinka pisti protą dėl bet ko, o čia atrodė kaip geras būdas užpisti potencialų šiukšlintoją negyvai.

Apie 0600 pajudėjome link ledyno, bet prieš tai reikėjo pereiti ledinę upę. Vitalikas sakė, kad iki tol upė jo patirtyje niekada nebuvo tokia patvinus (Vitalikui čia buvo 9-tas ar 10-tas kopimas į Kazbeką), tad sugaišome gerą valandą ieškodami geros vietos pereiti upei ir dar gerą pusvalandį, kol visi saugiai persikėlėme. Sušlapti būtų a bad idea, nes kilome į šaltį, o šansai išdžiūti su kiekvienu vertikaliu metru vis mažėja. Kažkokiu būdu visi perėjome saugiai (pro-tip: visus kuprinės strap’us – tiek krūtinės, tiek liemens – reikia atsisegti, nes įkritimo į upę atveju kuprinė nepadės nepaskęsti). Visas upės experience išsklaidė visą pykinimą, kurį jaučiau ir nuo to laiko buvau pasiruošęs nugalėti bet ką (ne dėl deguonies trūkumo, tiesiog buvo labai smagi patirtis ir endorfinai). Šiaip ne taip pasiekėme Gergeti ledyną, prie kurio sustojome pailsėti ir užkąsti. Po pertraukėlės jau montavomės kates, šilčiau rengėmės (go figure) ir išklausėmė lipimo su katėmis kursą. Praktikoje tai pasirodė super geras būdas lipti aukštyn, netgi kelis kartus lengviau, nei lipti per visokius purvus ir akmenis.

Justė veda visą grupę į ledyno viršų. Vitalikas liepė šypsotis prieš kamerą, bet mes užginčijome, kad lietuviai nesišypso, nes yra rimti ir liūdni.
Justė veda visą grupę į ledyno viršų. Vitalikas liepė šypsotis prieš kamerą, bet mes užginčijome, kad lietuviai nesišypso, nes yra rimti ir liūdni.

Taigi, žingsnis po žingsnio, tarpeklis po tarpeklio, priėjome meteo stotį, pavadinimu “Bethlemi* hut”, kuri matėsi iš toli. Meteo stotis stovi 3650 m aukštyje ir ten kokius 9 mėnesius gyvena prižiūrėtojai. Taip pat ten yra tarpinė stotis kopiant aukštyn. Nuo ledyno pabaigos iki meteo stoties buvo likę vargani 50 vertikalių metrų serpantinais. Justė atrodė labai prastai – svaigo galva, temo akyse, bet ana užsispyrus kaip ožka ir toliau tempė savo kuprinę į viršų, nors siūlėmės jai padėti. Įkopęs jaučiausi šauniai, nes pasiekėme dar vieną tašką. Įsikūrėme kempingą tarp akmenų: iš esmės visas Kazbekas nuo tų pačių 3000 metrų yra akmuo ir ledas, jokios žalumos, tai kempingas atrodė nykiai. Užėjome į meteo stotį užsiregistruoti kopimui (vėl – dėl statistikos). Ten pamatėme direktorių Džonį, kuris atrodė kaip tikras direktorius – linksmas, prie pokšto, gerokai overweight, su itin dideliu autoritetu. Džonis yra labai kietas ir visus pastato į vietą – pagrindinis jo vakaro argumentas buvo “Kto zdes direktor?” kai kilo kažkokia diskusija su rusų alpinistu. Vėliau Džonis sumakalavo rankomis ir tarė žodį, kurį mes vartojome iki pat kelionės pabaigos, “durdom”. Kadangi meteo stotį pasiekėme anksti, planas buvo toks: ilsimės, būnam ir, jei oras leis, kopsim aklimatizuotis iki 3900 metrų. Karolis pasijautė ne kaip, tad gavęs iš Vitaliko vaistų (kokias 3 piliules nuo visko) ėjo ilsėti.

Selfis prie cerkvės ties 3900 metrų
Selfis prie cerkvės ties 3900 metrų

Aš, pabuvęs porą valandų prie meteo stoties, supratau, kad man gerokai per anksti bandyti šturmuoti 5000 metrų aukštį – jaučiausi nei fiziškai, nei morališkai pajėgus, ypač žinant, kad šturmas vyksta ~12 valandų, jei šturmo lageris (taip ir sakė Vitalikas – šturmovoy lager’) įrengtas 4200 metrų aukštyje, o aš po penkių valandų kopimo jausdavausi gerokai nuvargęs (aišku, viršūnė šturmuojama be kuprinės, tačiau ten dar mažiau deguonies, tai, galimai, dar sunkiau). Nevertheless, prieš vakarienę oras pagerėjo ir mes kopėme iki ~3900 metrų esačios mažos cerkvės (joje buvo ne tik visi būtini sakraliniai elementai, bet ir kelios ikonos ir t.t.).

Labai svarbus meteo stoties elementas yra lauko tualetas, kuris yra ~20 metrų nuo meteo stoties – tai iš akmenų pastata būdele, kurioje yra dvi vietos. Dešinioji vieta tėra skylė žemėje, kurią kartas nuo karto aplanko meteo stoties prižiūrėtojas ir sutvarko. Kairioji vieta – skylė, kuri iš esmės yra tiesiai į šlaitą ir visi šūdai bėga žemyn. Čia būna geras bajeris kartais – kai pučia vėjas reikia labai delikačiai stengtis numesti tualetinį popierių, nes ne retais atvejais vėjas pučia pro tą skylė aukštyn ir popierius gali tiesiog sugrįžti tau ant veido. Kitas bajeris yra grįžti nuo tualeto iki stoties – ten kažkodėl dažnai pučia priešpriešinis vėjas ir nuėjęs 20 metrų jautiesi kaip nubėgęs kokius 100 metrų sprintu mokyklos stadione.

Nusileidę valgėme barščius su ukrainietiškais sūdytais lašiniais. Tiesa, maistas buvo pagamintas Vitaliko – su maisto džiovintuvu išdžiovinta viskas, kas įmanoma – sriubos ruošiniai, košės, makaronų padažai ir t.t. Net 2 kilogramai maltos vištienos po džiovinimo svėrė kokius 200 gramų ir užemė vienos žieminės pirštinės tūrį. Po vakarienės gėrėme arbatą ir ruošėmės nakvynei. Kadangi pagal visas prognozes orai rytoj turėtų būti prasti, nusprendėm miegoti kiek norėsim. Vitalikas pažadėjo pažadinti visus, jei kartais oras būtų geras. Prieš miegą pasiėmėm po kelis vandens butelius į palapinę, nes vanduo, bėgantis iš žarnos, kuri prijungta prie ledyno, gali užšalti ir ryte nebūtų vandens. Miegojau neblogai, neskaitant to, kad keltis myžti buvo itin sunku – kuo aukščiau, tuo sunkiau išlįsti iš miegmaišio ir palapinės. Mūsų palapinėje dar miegojo Eduardas, kuris iki šiol nejautė jokių aklimatizacijos simptomų, tačiau vos tik užmigo – pradėjo kvėpuoti kaip bėgdamas. Deguonies trūkumas mūsų nepatyrusiems kūnams tokiame aukštyje buvo smarkiai juntamas.

Liepos 8, trečiadienis

Kėlėmės vėlai, nes oras buvo tikrai prastas – lietus, vėjas, lietus. Kažkur tolumoje, baigus lyti, girdėjau akmenų griūtį (nebuvo labai jauku). Pasirodo dėl nuolatinio lietaus ir saulės kai kurie akmenys išsijudina ir akmuo po akmens tiesiog nurieda žemyn. Dažniausiai saugiai, bet kartais per žmones (po kelių savaičių Kirgizijoje žuvo viena lietuvė – tiesiog miegojo palapinėje ir ant jos užriedėjo akmuo). Po pusryčių buvo sprendimų metas – ar laukiam dieną ir šturmuojam viršų nuo meteo stoties ar leidžiamės žemyn. Kadangi oras prastas, kopti į 4200 m ir įkurti šturmo lagerį neapsimoka, kadangi mūsų tiek įranga, tiek rūbai nebuvo pro stuff, tai nebūtų kaip išdžiūti. Šturmuoti nuo meteo stoties reiškia išėjimą ~0200 tik su būtiniausiais daiktais ir grįžti po 15-18 valandų, priklausomai nuo kopimo greičio. Aš jau anksčiau buvau pasakęs, kad nekopsiu ir lauksiu meteo stotyje, nes tikrai nesijaučiau užtikrintas savo jėgom. Leistis į apačią reikštų ~7-8 valandų kelionė žemyn, vakarienė, pirtis ir dar kelios dienos su Vitaliku, nes jis norėjo “atidirbti pinigus” ir žadėjo pavežioti pro Gruziją bei nuvežti į Svanetiją. Visi turėjome balso teisę, po debatų ir kiek laiko demokratiškai nusprendėme leistis žemyn. Žinoma, prieš tai nusifotografavome su vėliavomis, nes kaip gi kitaip.

Su vėliavomis, nes įsiamžinti reikia. Fone - ledynas. Gerai įsižiūrėjus matosi, kad veidai ištinę. Taip yra, nes aukštyje skysčiai neblogai kaupiasi minkštuosiuose audiniuose. Tai nėra kenksminga unless skysčiai pradeda kauptis plaučiuose arba stuburo audiniuose.
Su vėliavomis, nes įsiamžinti reikia. Fone – ledynas. Gerai įsižiūrėjus matosi, kad veidai ištinę. Taip yra, nes aukštyje skysčiai neblogai kaupiasi minkštuosiuose audiniuose. Tai nėra kenksminga unless skysčiai pradeda kauptis plaučiuose arba stuburo audiniuose.

Po valandos jau buvome pasiruošę – išėjome per smarkų lietų, pasiekę ledyno apačią pasiekėm ir šiltesnį orą. Per upe bridome sulindę iki kelių, nes leidomės į karšti, kur viskas greitai išdžiūna. Kai sustojome pailsėti sutikome Mozę – čiuvą iš Izraelio su ilgais plaukais ir barzda, kuris ejo pasiremdamas viena didele lazda, buvo apsirengęs maikutę, šortus ir sandalus (!). Pasirodo, jis taip apsirengęs, be jokių kačių, užkopė iki meteo stoties (!!!!!). Aš jums sakau – tikras Mozė. Užkąsti neprisijungė, tik palinkėjo sėkmės ir sakė, kad lipa lėtai, tai mes jį pavysim (pavijome tik sulipę į automobilį ir nusileidę iki Stepantsminda – jis jau buvo ten (!!!!!!)). Pasistiprinę vėl leidomes žemyn. Besileidžiant supratau, kad kopiant aukštyn svarbiausia – geras aerobinis pasiruošimas, o besileidžiant – stiprūs raumenys. Kuprinė jaučiasi kur kas labiau besileidžiant žemyn.

Čia dar spėjome nusifotkinti prie skardžio. Nuotraukoje neatrodo taip baisiai, kaip realybėje,
Čia dar spėjome nusifotkinti prie skardžio. Nuotraukoje neatrodo taip baisiai, kaip realybėje,

Eidami per tą perėją, kurios pirmąją dieną nematėme, šįkart nusistebėjome, kad esame menkame takelyje tarp kalnų: kairėje yra stati nuokalnė ir daug akmenų, dešinėje – dar statesnė įkalnė ir dar daugiau akmenų. Po kelių valandų ir kelių prisėdimų pasiekėme automobilį, susikrovėme daiktus, nusimetėme šlapius batus, nusileidome į Stepantsminda ir nusipirkome alaus. Gudauri išsikrovėme daiktus, maudėmės pirtyje, gėrėme alų, žiūrėjome nuotraukas ir džiaugėmės. Visi buvo patenkinti, nors ne visi jautėsi išpildę savo tikslą – vieni labiau už viską norėjo pasiekti viršų, kiti tiesiog džiaugėsi įgyta neįkainojama patirtimi. Šiaip ar taip, laimė buvo all around. Tiek all around, kad rytas kai kam buvo itin sunkus. Ryte susikrovėme daiktus per kokias 4 valandas (kai kam pagirios buvo sunkesnės už, turbūt, Kazbeko šturmą) ir pajudėjome link Svanetijos. Pakeliui spėjome paraftinti, pakempinti, pavalgyti khinkali, armeniško šašlyko (way better than gruziniškas) ir šiaip gerai apturėti laiką.

Kelionės metu gavom labai gerų pamokų, ypač apie įrangą. Labai svarbu turėti gerus batus, gerą aprangą, gerą miegmaišį, gerą kuprinę ir gerą palapinę. Čia yra crucial dalykai būtini geram laikui. Štai, pavyzdžiui, aš sužinojau, kad Timberland batai kalnuose yra blogiau už inkariukus krepšinio aikštelėje. Kuprinė taip pat turi būti pritaikyta kalnams su vietomis ledkirčiui, katėms, priėjimais prie daiktų iš visų pusių, su patogiomis kišenėlėmis šonuose – not any tourist backpack will do. Tas pats yra ir batams, ir rūbams ir miegmaišiui. Net palatkė gali būti paprastesnė, bet ant rūbų ir miegmaišio taupyti – šiukštu.

Po kelių savaičių, jau Lietuvoje, darbiniais reikalais skambino vienas kolega iš kitos kompanijos ir, tarp kitko, paklausė apie kelionę. Paskutinis jo klausimas, susijęs su kalnais, buvo “ar kartotum?”. Atsakiau, kad iš pradžių atrodė, kad gal šis užsiėmimas – ne man, tačiau po Gruzijos iki dabar beveik kiekvienas sapnas, kurį atsimenu, yra apie kalnus ir kopimą į juos. Panašu, kad kalnai mane paviliojo ir aš turėsiu ten grįžti.

————————

*Bethlemi vadinosi tokia uola, į kurią viduramžiais gruzinų vienuoliai ir šventikai nešdavo sakralines gėrybes jei kartais užpuldavo priešas. Ta uola, pasak legendos, yra labai aukštai ir ten įlipti yra super sunku, bet ten, atseit, slypi dafiga bažnytinių lobių. Kažkada tą legendinę uolą iš tikro atrado alpinistai (kartu su visomis ten buvusiomis gėrybėmis) ir vėliau meteo stotis (pastatyta tarybų laikais, žinoma, negailint žmonių gyvybių) buvo pervadinta Bethlemi hut – legendinės uolos garbei.

2 Comments

    1. Prisipažinsiu – baigėsi motyvacija. Tikslas 52 post’ai per metus buvo gan ambicingas, bet galbūt per daug paprastas, maždaug “nu ok, 52 post’ai ir kas toliau?”.

      Taip pat prisipažinsiu, kad iš tikrųjų ta grafomanija giliai įsiėdus į mane, tai niežti pirštus. Be to, va tokie komentarai kaip šis kažkaip vėl atgaivina tą norą. Tai I will try.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s