Kaip galima Tavęs nemylėti?

Vakarėjant susiruošiu pabėgioti. Neskaitant kelių atsitiktinių išbėgimų ganėtinai ilgą laiką buvau šią veiklą užmiršęs, taigi buvau pasiryžęs trumpam bėgimui iki Žaliojo tilto. Vis dar vėsus oras, menantis neseniai atsitraukusią žiemą, bučiavo mano skruostus ir rankas. Tai nebuvo labai malonu, kadangi pirštines palikau namie, mat bėgsiu tik iki Žaliojo. Pradžia buvo neįtikėtinai lengva ir be galo maloni, tarsi tas pirmas kavos gurkšnis sekmadienio rytą. Viskas buvo taip paprasta ir natūralu, kad priartėjęs prie savo tikslo įsižiūrėjau į Baltąjį tiltą, kuris atrodė taip arti, tarsi ranka pasiekiamas. Kodėl gi ne? Juk viskas taip einasi taip lengvai, tarsi būčiau tai daręs jau tūkstantį kartų, tarsi mudu būtumėm pažįstami amžinai.

Bėgdamas per Baltąjį stebėjau paskutinius saulės spindulius, tingiai pasislepiančius už senųjų stogų. Lyg saulė visai neskubėtų atsisveikinti, tarsi norėtų dar kurį laiką pabūti kartu, nors kelias papildomas akimirkas. Suprantama, kai su Tavim taip jauku.

Per lygiai vieną akimirką  nusprendžiau kitoje upės pusėje bėgti Gedimino prospektu, kadangi Neris jau pamatyta ir kad ir kaip ją mylėčiau, Tavęs yra daug daugiau ir noriu pamatyti Tave visą. Prospektas, kaip ir įprasta savaitgalio vakarui, buvo pilnas žmonių: gražių, pasipuošusių, akivaizdžiai besimėgaujančių pirmaisiais pavasario bučiniais. Aš bėgau toliau, šypsodamasis, negalvodamas apie širdies ritmą, apie pieno rūgštį mano raumenyse ar kiek kilometrų jau nubėgau. Man buvo tiesiog malonu ir norėjau daugiau, daug daugiau.

Prie Katedros nusprendžiau nebėgti per Mindaugo tiltą, nes norėjau dar kartelį iš arčiau pamatyti Nerį, taigi patraukiau per Sereikiškių parko kraštą link Žirmūnų tilto. Jau beveik sutemo, o aš vis dar jaučiausi kupinas jėgų. Tik vienintelis dalykas vis primindavo, kad bėgu – šąlančios rankos, kurios grasino greitu metu nebeatrakinti durų. Namai buvo labai arti, tačiau net pats nepastebėjau kaip palikau Žirmūnų tiltą už savęs ir artėjau link Šilo tilto. Kiek per greitai, kadangi jaučiau, kaip svaigsta galva ir nerimsta širdis. Sulėtinau tempą, puikiai žinau kas su manimi vyksta – aš seniai tiek daug bėgau, reikia nepersistengti.

Netrukus visai sutemo ir aš palengva užkopiau ant Šilo tilto, pagaliau patraukiau į teisingą upės pusę, beliko prabėgti šalia dviračių tako dar porą kilometrų ir tikėtis, kad rankos bus pajėgios pasukti raktą ir įleisti mane į namus. Blanki gelsva žibintų šviesa paslėpė senos asfalto dangos pilkumą ir bėgti vėl buvo lengviau. Turbūt endorfinai. Ir vėl. Žmonių nebeliko, neskaitant kelių šunų mylėtojų ir vidutinio amžiaus porelės, godžiai maukiančios iš litrinės Tauro alaus talpos – ironiškai romantiškas vaizdas. Gal net savotiškai jaukus, jeigu minutei išjungi išankstinius nusistatymus.

Paskutiniai keli šimtai metrų buvo visai lengvi, jaučiausi laimėjęs prieš save ir įsimylėjęs Tave, Vilniau. Tu esi mano miestas, su visais savo netobulumais ir keistumais, su jaukiais senamiesčio pastatais ir nesuvokiamai kvailai suplanuotais miegamaisiais rajonais. Ir su visais žmonėmis, kad ir kokie jie bebūtų. Čia visada gera sugrįžti ir nors neturiu prisirišimo prie vienų namų, tačiau kažkur giliai širdyje žinau, kad tikrieji namai yra čia. Tu esi toks gražus ir savas – negaliu sugalvoti kaip Tavęs galima nemylėti.