Disclaimer: Šitas įrašas yra skirtas man pačiam, kadangi kartas nuo karto yra labai sveika parašyti savo gyvenimo atradimus juodu ant balto ir taip pat labai sveika yra kartas nuo karto tuos atradimus paskaityti ir suprasti kaip pasikeitei arba nepasikeitei (žmonės nesikeičia, huh). Savotiška savianalizė. Čia I went full #coelho. Jums čia gali būti juokinga, graudu, linksma, liūdna, pikta, galite tapatintis arba mintyse siųsti autorių į tolius, autoriui nuo to nei šilta nei šalta. Autorius šiandien pasiekė zen moment.

Pusę metų buvau pranykęs. Iš feisbuko ir, savoitiškai, iš gyvenimo. Pusę metų darbe neturėjome direktoriaus ir tuo direktoriumi buvau aš, per tą laiką niekas nesulūžo ir net rezultatai buvo pasiekti. Keli žmonės, neiškentę pokyčių kiekio, tiesiog išėjo, bet tai yra gyvenimas ir jie padarė geriausią pasirinkimą sau. Aš per tą laiką supratau, kad direktoriumi būti man yra gerokai per anksti ir nors mano ambicijos man yra aiškios, tačiau viskam savas laikas ir per tą pusmetį išmokau pripažinti, kad kartais ambicijų įgyvendinimui reikia laiko ir patirties.

Dabar tas neužtikrintumas po truputį nyksta, darbas tvarkosi, tačiau per visas perturbacijas nemažai pokyčių įvyko ir asmeniniame gyvenime. Tiek nemažai, kad palaipsniui, per visą tą šūdą, pradėjau matyti aiškiau ir suprasti dalykus apie gyvenimą. Tai yra sunkaus laipsnio #coelho dalykai, kurie yra aktualūs man, kadangi dabar, būdamas trisdešimties supratau ir sau nuoširdžiai pripažinau tai, ką kai kurie žmonės supranta paauglystėje, o kai kurie – nesupranta niekada. Šiandien, gulėdamas bondažo požemyje, visus atradimus perkračiau galvoje ir nusprendžiau užsirašyti čia. Žinau, dauguma tai čia bus klišės, bet klišėmis jie būna tol, kol pats negali susitapatinti, po to kinda makes sense (arba tai – tam tikra jaunatvinio marazmo forma. Either way, man tinka, nes man zen).

Viskas yra patirtis 

Mokytis visą gyvenimą – čia viena iš korporatyvinių filosofijų ir šiaip požiūris į gyvenimą, atseit mokymasis yra kompleksinis dalykas ir tu turėtum norėti visada mokytis ir išmokti dalykų. Tai iš tikrųjų mes visi visada mokomės, tik čia gal požiūrio klausimas yra, nes vieni tai supranta, o kiti ne. Iš tikrųjų visos patirtys, kad ir kokios šūdinos ar perdėm euforiškos būtų, prisideda prie mūsų asmenybių. Tai supratus, kiekvieną patirtį galima išnaudoti, in the long run, kaip gerą, nes kažką išmoksti: kažką sužinai apie save, apie santykius, apie žmones, apie ekonomiką, politiką, religiją – bet ką. Ir galiausiai viskas yra patirtis, gera ar bloga, kurią galėsi perduoti krūvai jaunų žmonių, jeigu tik jie ryšis tavęs, seno ir truputėlį vriedno, bet savotiškai linksmo ir įdomaus, klausytis.

Komfortas yra mirtis

Gyvenime esu apturėjęs nemažai blogų išgyvenimų ir tikrai tamsių akimirkų, kai vidiniai demonai ima viršų tikrai ne gerąja prasme. Ir per tuos visus išgyvenimus, kai buvo tikrai fucked up ir kiekvieną dieną laukdavau kitos dienos, nes gal bus geriau, supratau, kad komforte yra labai lengva degraduoti. Taip, kartais tikrai reikia prisėsti prie savo PS4, visą naktį žaisti pokerį arba tiesiog chillinti komfortiškai išsimaudžius ir gulint sofoje su foie gras ir Moët & Chandon, tačiau ilguoju periodu viskas, ką tikrai vertingo išmokau apie gyvenimą ir save įvyko tikrai ne komforto zonoje. Žiūriu savo baimėms į akis, darau dalykus, kurie kelia paniką ir stengiuosi įklimpti į šūdą. Juk galiausiai, kai pasižiūri savo gyvenimo retrospektyvą tos akimirkos ir būna labiausiai įsimintinos bei mielos. Nes galiausiai prisimeni tik tai kas buvo gerai, visi blogi fylingai nugrimzta kažkur į antrą planą.

Santykiai yra gyvenimas

Santykiai tarp žmonių (draugiški, priešiški, romantiški ar visokie kitokie) yra tai, kur vyksta diskusijos ir ten gimsta tiesa. Visi pokalbiai prie kavos, alaus, ilgai neužmiegant ar važiuojant į tašką B, kad ir kokie kartais būtų lėkšti, o kartais tikrai per protingi tavo turimam IQ, kažkiek prisideda prie palaipsninio nušvitimo. Anksčiau ar vėliau, net kažkoks ant bajerio pasakytas dalykas gali padėti suprasti ko nori savo gyvenime arba kaip rasti laimės. Pažinoti daug žmonių yra gerai – ne visi jie bus draugai, bet visi jie padės augti. Net toksiški santykiai anksčiau ar vėliau prives prie sprendimo juos užbaigti.

Laimė yra kvantuota

Nėra begalinės, nesibaigiančios laimės kaip ir nėra begalinės kančios. Kartais bus tikrai blogai ir tikrai atrodys, kad nėra išeities ir dabar jau belieka tik verkti arba užsidaryti arba numirti. Bet tai nėra tiesa, nes ateis diena, kai juoksies ir galvosi koks durnas buvai ir tada dėl visų šitų nesąmonių taip išgyvenai. Čia svarbiausiai yra tai labai aiškiai sau pripažinti ir suprasti. Tada nereikės skaityti jokių motyvacinių raštų apie pozityvų mąstymą ir kaip svarbu būti optimistu, nes svarbiausia yra nemeluoti sau. Čia, suprantama, nekalbu apie patologinius kentėtojus, kurie visada kenčia, nes jiems kažkur giliai smegenyse tai sukelia kažkokius tai jausmus, kurie jiems yra labai mieli.

Kontrolė veda link nusivylimo

Labai mėgau turėti planą. Ir galvoti, kad žinau kaip kažką padaryti geriau ir kaip geriausiai reikia žiūrėti į problemą ir ieškoti sprendimo. Ir daug dalykų priimti kaip duotybę. Bet tai yra totalus bullshit’as, kadangi planas kartais nepavyks ir žmonių nepakeisi. Ir nėra teisingo būdo padaryti dalykų – visi susiranda savo būdą ir tai yra žavu bei kartais iš to gali ko nors išmokti (tiesiog stebėdamas). Vieną dieną tai suvokiau ir iškart nusprendžiau daugiau nebebūti tas iešmininkas, kuris eismą reguliuoja. Nes žmonės yra individualūs ir visi sprendžia pagal save, o tavo nuomonė yra tik nuomonė, ji gali būti vertinga arba šūdina, bet tikėtis, kad kažkodėl turi galią aiškinti žmonėms kaip gyventi yra labai durnas būdas leisti dienas. Kitas žingsnis – išmokti tvarkytis su nusivylimu. Nes planų vis tiek reikės, juk yra dar darbas ir kiti reikalai, kurie be plano ir kontrolės truputėlį pagrius. Čia labai svarbu ir vertinga išmokti, esant nukrypimui nuo plano, kuo greičiau atsitokėti ir pakeisti planą, vietoj to, kad nueitum kur nors į kamputį ir gailėtum savęs, kad esi toks didelis liurbis, kuris nieko nesugeba. Nėra pasaulyje žmonių, kurie nefeilina.

Požiūris situaciją gali pasunkinti arba palengvinti, bet išeitis bus ta pati. You choose.

Self-explainatory.

Viskas turi būti subalansuota

Ir turiu mintyje viską. Komforto turi būti saikingai, kaip ir diskomforto. Santykiai yra gerai, bet kartais turi pabūti vienas, alkoholis yra fun, bet nebūtina kas savaitę išeiti penktadienį, darbas ir karjera yra svarbu, bet egzistuoja gyvenimas už darbo ir karjeros, kančia kartais padeda pasiekti savo tikslą, tačiau kančia dėl kančios, kaip mūsuose yra populiaru daryti, nėra gera gyvenimo filosofija. Kontrolė kai kur yra tikrai labai svarbu, tačiau reikia išmokti paleisti, atleisti ir pasileisti plaukus. Imkime pavyzdį iš gamtos, viskas yra subalansuota ir viskas turi ribas, kur tas balansas yra normalus (cukraus kiekis kraujyje, medžių skaičius, kalafiorų kainą ir nu šiaip viskas).

Vietoje išvadų 

Šiandien, gulėdamas tame požemyje, kuriame ant manęs smulki tailandietė laipiojo ir traiškė sąnarius, supratau, kad yra vienas dalykas, kurio gyvenime noriu nuo labai seniai. Noriu būti tas įdomus žmogus, kuris turi ką papasakoti, kadangi per gyvenimą nebuvo per daug užsipisęs, kad nematytų kas vyksta aplinkui, kuris nepraleido progų įgyti daugiau patirties keliaujant, priimant iššūkius ar perlipant save. Kada nors noriu būti tas linksmas senukas, kuris yra visada pasitempęs (a la skoningai ir tvarkingai apsirengęs) ir visada švyti, nes matė visko ir nebijo apie tai pasakoti, no matter kiek tai kažkada jam kainavo.