Absurdiško gyvenimo filosofija

Buvo vėlyvas pavasaris, gal net labiau vasara, artėjo sesija. Stovėjau čekoslovakiškame troleibuse, garbanotus plaukus kartas nuo karto dar labiau sujaukdavo skersvėjis, vis įsimesdavęs per tuos storus vienasluoksnius viršutinius langelius, kurie būdavo atidaryti iki pat galo idant keleiviai neužtrokštų, tačiau išties tai visai negelbėjo. Mano liūdnos akys, eilinį kartą sufokusuotos į begalybę išdavė, kad mano galvoje vėl egzistencinis absurdas.

– Ar nešioji kryžių ausyje todėl, kad gyvenimas per lengvas? – ledus pralaužė Nikas.
– Aaaha, žinai… sesija, tikrai per lengva viskas, reikia pridėti egzistencinio nerimo, – kažkaip pagimčiau sąlyginai koherentišką sakinį.
– Aš irgi – va, matai – nešioju kryžių, tik ant kaklo. Kad gyvenimas nebūtų per lengvas!

Tąkart mes greičiausiai vietoje paskaitos nuvažiavome į vieną jaukesnių Vilniaus kavinukių, tuo metu žinomų mums ir ten praleidome kelias valandas kurdami scenarijus filmui, kurio niekada nebus. Mėgdavome kalbėti apie gyvenimą taip, tarsi nuolat išgyventume egzistencinę krizę, tą visą apimantį nerimą, kuris trukdo daryti bet ką kitą, išskyrus sėdėti valandų valandas kur nors nieko rimto neveikiant ir mąstyti apie gyvenimą ir kodėl viskas dar nėra išspręsta. Vėliau teko nemaloniai suvokti, kad tai yra dar viena prokrastinacijos forma ir mes gerokai pervertinome savo liūdnų akių fizionomijas, galvodami, kad galime būti mūsų amžiaus A. Camus ar F. Kafka.

Šiandien Vilius Bartninkas pasidalijo savotiškai juokingu paveikslėliu, kuriame sumaniai pavaizduota Sizifo mito esmė.

sisyphus
Štai tokia visiems suprantama Sizifo mito schema

Tai man priminė visus tuos jaunystės išgyvenimus ir kančias, bandant suvokti kodėl mums teko tokia sunkia dalia krimsti tą prėską egzistencinę duoną. Juk puikiai supratome, kad yra pasaulyje krūva žmonių, kuriems tokie klausimai niekada nekyla, jie daug ambicijų neturi bet jiems gyvenime daug ir nereikia: po darbo atsigeri alaus, pasižiūri vieną kitą Farų laidą, sutrauki cigariuką, nueini pamiegoti, kitą dieną atidirbi, grįžti namo, atsigeri alaus ir taip iki kol kažkurį rytą nebeatsikeli iš lovos, nes tavoji egzistencija jau baigėsi (priešingai, negu Farai, kurių sukasi jau 254 sezonas).  O mes, va sėdim, kremtam mokslus, po to ieškosim kažkokio protingo darbo, bet negana to dar vis užduodam sau klausimus kodėl? kokia prasmė?

Aukos sindromas

Visa aukščiau aprašyta situacija, didžiam jaunojo manęs nusivylimui, yra tiesiog materializuota prokrastinacija. Mes, spėjome apgalvoti koks gyvenimas yra beprasmiškas ir patys esame absurdiški, kokia mūsų egzistencija apgailėtina, tada prisimindavome visus tuos down-to-earth gyventojus, kuriems tokie klausimai nekyla, laikinai pagailim jų dėl to eternal limbo, kuriame jie yra, bet tada prisimenam, kad tik mes esame tos aukštesnės sąmonės būtybės ir tik mes suvokiame kaip yra blogai ir toliau sėdim aukos vaidmeny, bejėgiškai žvelgdami į tuštumą prieš akis, kartais taip ilgai, kad patys tampame ta tuštuma – čia taip perfrazavus garsųjį amžininką F. Nietzschę.

Tai yra tikroji mūsų pačių tragedija, kadangi mes visi, galvojantys apie egzistencijos prastmę daugiau, negu koks dirbk-pirk-mirk gyvenimo būdo žmogelis, atbukęs nuo monotoninio darbo, toliau besibukinantis prie TV ekrano ir su alkoholio taure rankoje, išgyvename filosofinius apmąstymus, melancholiją ir savigailą, nes visi esame linkę kentėti. Nes mėgstame kentėti. Ne dėl to, kad gyvenimas yra tikrai sunkus ir beprasmis, bet dėl to, kad esame slapti mazochistai, ieškantys kaip save nubausti už ką nors, kaip dar ilgiau pasijausti auka, nesugebančia tiesiog susitaikyti su tuo, kad apskritai gyveni ir niekas neparašė manualo kaip tą reikia daryti, suiimti save į rankas ir daryti ką nors prasmingo (pradžiai sutikime, kad tiesiog mažiau prokrastinuoti yra labai prasmingas užsiėmimas). Geriau patiems yra mažinti pilkųjų ląstelių skaičių, kol galiausiai susivienijame neišgyvenančiais krizės, kol nubunkame tiek, kad nebegalvojame apie būties absurdiškumą, apie gyvenimo beprasmybę, apie buvimą auka. Bet mes nei vienas nesame auka, mes tiesiog norime būti aukos, esame įsikibę bejėgiškumo, esame priklausomi iki lomkių nuo savigailos. Didysis absurdas yra tai, kad tik mes patys galime tą pačią dieną, netgi tą pačia minutę pažvelgti į gyvenimą visiškai kitomis akimis, matyti save iš šono ir netgi juoktis iš to, kokį spektaklį rengiame. Spektaklį, kuriame vienintelis žiūrovas esame mes patys, nes kiti žmonės vaidina savo spektaklius ir jiems visiškai nerūpi jūsiškis.

Mes esame patys savo gyvenimų tragedija, nes mums tai patinka. Čia yra kultūrinis baudžiavos palikimas – pakentėk. – O ką, man dabar viską taip imti ir mesti? – paklausite. Ne, nemesk, gali kentėti, jeigu tai yra laikina ir matai prasmę – čia pat už kampo pasuksi ir jau bus ta šviesa tunelio gale – va, jau spindulėlis matosi. Balansas – nerelaksuok į hipį, bet ir pabandyk kaip nors nepavirsti į protėvį, lenkiantį nugarą feodalui. Kitu atveju tiesiog pastatome save į aukos vaidmenį visiškai beprasmiškai, visiškai absurdiškai. Čia ir yra didysis egzistencijos absurdas, ne pati egzistencija. Mes esame linkę kontroliuoti dalykus, lyg nuo mūsų kas nors labai priklausytų. Nuo mūsų iš tikrųjų labai mažai kas priklauso, nes mums nesant atomai ir toliau skils bei jungsis, medžiai augs, žmonės dauginsis bei mirs, planetos suksis aplink žvaigždes pagal Keplerio dėsnius, Trumpas ir toliau bus Respublikonų kandidatas bei daug kitų dalykų. Tik mes esame įsitikinę patys sau, kad kažkodėl esame labai svarbūs ir kažkodėl reikia viską kontroliuoti bei įrodyti sau, kad turime kažkokią įtaką gyvenime, o kartu ir kentėti kai kas nors eina ne pagal planą.

Čia vėl klišė bus, bet mes esame savęs pačių pražūtis, nors galime būti ir išsigelbėjimas. Ir ne, tam manualo nėra, kaip ir visam likusiam gyvenimui, tačiau kiekvienas esame pajėgūs nukreipti egzistenciniam nerimui skiriamą energiją ta linkme, kuri, žiūrint retrospektyviai, nėra pati iš savęs absurdiška dėl visiško pagrindinio mūsų gyvenimo spektaklio veikėjo absurdiškumo. Pirmas geras žingsnis būtų suvokimas, kad jau kurį laiką esame tas paveikslėlyje pavaizduotas iešmininkas. O toliau – po truputį. Svarbiausia – neužmiršti, kad patys įkišome save į šitą mėsmalę, patys galime ir ištraukti.

1 Comment

  1. “Orfaleso žmonės, grožis yra gyvenimas, kai nusimeta šydą nuo savo švento veido.
    Bet gyvenimas – jūs, ir jūs – šydas.
    Grožis – tai amžinybė, žvelgianti į save veidrodyje.
    Tačiau jūs amžinybė, jūs ir veidrodis.”

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s