Dar viena diena

Brėkšta. Tas momentas, kai suvoki, kad tikriausiai šiandien darbingas nebūsi. Gyvenant mieste, dirbant ofisinį darbą pastebėjus brėkštą turėtum susitaikyti, kad greitai nebeužmigsi. Jeigu už lango visiškai šviesu gali spėlioti kiek laiko liko iki žadintuvo signalo, primenančio, kad reikės apleisti lovos saugumą ir išeiti į realybę. Tačiau jeigu esi toks budrus, kad pastebėjai brėkštą savo miegamajame rajone, reiškia prabudai ne šiaip sau – laikas susitaikyti, kad teks krimsti egzistencinius riešutus ir vėl risti tą Sifizo akmenį. Pasiruošk timpas, apšilk, užsidėk lodoriaus pirštines be pirštu kad, neduokdie, nepritrintų mazolių ir stumk aukštyn, risk žemyn, stumk aukštyn, risk žemyn. Kaip tu nekęsi savęs už tai tas kelias valandas iki žadintuvo ir, tikriausiai, visą likusią dieną. Išgersi per daug kavos, negalėsi susikaupti, ieškosi kampo kur nusnausti, lauksi vakaro kol galėsi užmigti, nes tau tereikia pamiegoti (mes abu žinome, kad tai nėra viskas ko reikia tau). Tačiau iki žadintuvo bėgsi dideliame žiurkės rate, kaltinsi save, ieškosi sprendimų, jų nerasi, sugalvosi daugiau šūdo negu galėtum perskaityti pačiame ilgiausiame Chuck‘o Palahniuk‘o romane, suvoksi, kad tavo gyvenimas yra bevertis ir viskas aplinkui neturi prasmės, kad gyvenime nieko nepasiekei, bet labiausiai už viską nekęsi savęs.

Ta neapykanta sau yra įdomus reiškinys. Nes nekęsi savęs ne dėl to, kad atsibudai brėkštant ir ne dėl to, kad tave užpuolė egzistencinės mintys. Ir tikrai ne dėl to, kad vietoj minčių galėjai paimti knygą į rankas ar porciją melatonino, nelegaliai įgyto Xanax ar ko nors rimčiau. Kaltinsi save dėl to, kokį save sukonstravai per tas valandas iki žadintuvo, plaksi save rykštėmis kol nugara sruvs krauju, kol oda, raumenys ir jungiameji audiniai atidengs tavo plikus šonkaulius, kol atversi pasauliui savo širdį. Kaltinsi save dėl to koks sau atrodai veidrodyje, rausi plaukus, hiperventiliuosi ir panikuosi. Norėsi pakeisti savo gyvenimą ir galbūt apsvarstysi lengvesnę išeitį, negu kartas nuo karto kelias valandas per naktį nemiegoti. Tačiau niekada nesusimąstysi apie tai koks esi iš tikrųjų. Niekada nebandysi pažiūrėti į šią situaciją iš šalies, nusišypsoti, apsiversti ant kito šono ir užmigti. Nes tau patinka ši kančia ir niekada nenorėjai jos paleisti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: