– Sveiki, aš Tomas ir man patinka traukiniai!

Skamba juokingai, ypač jeigu esi matęs šį 7 sekundžių šedevrą. Arba jeigu galvoji, kad man patinka traukiniai kaip kai die hard automobilių fanatikams patinka automobiliai – jie tau išvardins visas dalis iki varžtų ir pasakos apie diferencialą taip lyg kalbėtų apie pirmąjį pasimatymą su savo svajonių mergina (ar vaikinu, nekeičia esmės). Apie traukinius, tiesa pasakius, nežinau nieko išskyrus tai, kad būna elektriniai arba dyzeliniai, nors dyzeliniai galiausiai varo generatorių ir variklis, traukiantis viską į priekį galiausiai vis tiek yra elektrinis.

Man patinka keliauti traukiniais, turbūt labiau nei bet kuria kita transporto priemone. Man kelionės traukiniu visada buvo labiau romantiška patirtis, nei kelionė laivu, automobiliu, dviračiu, karieta, lėktuvu, autostopo, autobusu ar pėsčiomis. Ir tai romantikai nereikia net kelionės Šveicarijos alpių apsuptyje. Gali keliauti tiesiog maršrutu Vilnius-Kaunas ir ta kelionė bus savotiškai romantiška.

Štai kartą keliavau traukiniu Kaunan, buvo žiema, lauke geri -20 laipsnių Celsijaus, traukinys senovinis dyzelinis, stoja visose stotelėse ir yra apšildomas žmonių viltim ir ašarom, tik tądien nelabai daug žmonių su viltimi važiavo, kadangi buvo be proto šalta. Nuvažiavus daugiau nei pusę kelio konduktorius priėjo ir pasiūlė pereiti į kitą vagoną, kuriame yra šilčiau. Netrukus atradau tą vagoną, kuriame buvo susėdus absoliuti dauguma traukinio keleivių – daugiausiai vyresnio amžiaus mažųjų miestelių gyventojų – ir ten visai jaukiai keliavo savo tikslo link.

Kitą kartą 2010 metais buvau Briuselyje fotonikos parodoje, kai paskutinę parodos dieną mums pranešė, kad Islandijoje išsiveržė ugnikalnis ir skrydžių bendrovės atšaukia skrydžius. Mes su kolega pasijuokėm, kad neskrendam į Islandiją ir viskas ore bus, bet vakare patikrinę informaciją gavome aiškų atsakymą – skrydžiai atidėti iki whenever. Teko suktis iš situacijos, nuskubėjome į traukinių stotį kad sužinotume, jog šiandien jau nebedirba ir rytoj galime ateiti nuo 5 ryto. 5 ryto ten sutikome visas pasaulio kultūras, kažkokiu būdu radome atsitiktinį lapuką su numeriu, kuris eilėje yra už 5 žmonių ir stebuklingai gavome bilietus į Vilnių – su 9 persėdimais, naktine kelione Lenkijoje miegamajame vagone, kur žmonės miega trim aukštais. Buvau taip pervargęs, kad nebenorėjau miego, tai išgėriau turėto Xanaxo ir butelį alaus bei prieš miegą mėgavausi haliucinacijomis. Visa kelionė truko 32 valandas, grįžome visiškai nusikalę, sumokėjome tokią pat sumą kiek kainavo bilietai lėktuvu į abi puses, bet susipažinome su tiek daug įvairių žmonių su pačiais neįtikėtiniausiais kelionių tikslais, kad iki šiol su šypsena prisimenu tą patirtį.

Arba štai kelionė naktiniu traukiniu iš Kutaisio į Tbilisį 2014-ųjų žiemą. Sužinojome, kad toks traukinys egzistuoja ir nusprendėme sutaupyti ant nakvynės ir tą laiką išnaudoti efektyviai – miegoti traukinyje, ryte pasiekti Tbilisį ir turėti visą dieną sau.

Tik buvo viena problema – traukinys važiuoja ne iš pagrindinės Kutaisio traukinių stoties, o iš stoties Rioni, kuri yra apie 20 km nuo Kutaisio ir ten nelabai važiuoja viešasis transportas. Mūsų tuometinis ištikimas vairuotojas Gela, suprantama, suorganizavo kelionę į tą stotį, padėjo įsigyti bilietus ir informavo mus, kad traukinys išvyksta pirmą valandą ryto ir jis mus galėtų 11 valandą vakaro pristatyti į stotį. Nusipirkome alaus ir nuvykome laukti traukinio stotyje, kuri yra tikrąją to žodžio prasme viduryje nieko, kurioje nėra tualetų, yra du suoliukai pastato, kuris nešildomas, viduje, nėra jokių patogumų, esame tik mes, kiti likimo broliai ir du policininkai, kurie mūsų klausinėjo ar mes į Gudauri slidinėti važinėjame (apranga, matyt, išdavė). Atvykus traukiniui sugulėme į savo kupe, kas gan privačiai, kas su creepy knarkiančiais ir privačios erdvės nepaisančiais gruzinais ir bandėme miegoti. Suprantama, nelabai pavyko, kadangi šildymas tarybiniuose traukiniuose turi du nustatymus – arktis arba Mordoras ir tądien buvo pasirinktas Mordoro režimas. Tačiau išgyvenome ir laimingi 6 ryto Tbilisyje kirtome mikrobangų krosnelėje pašildytus chačiapurius bei gėreme užlikytą puodelyje kavą.

Visi šie prisiminimai man yra kur kas labiau romantiški, nei bet kuri kelionė lėktuvu, autobusu ar automobiliu (nors automobiliu esu ne kartą apsukęs Europą, lėktuvu apskraidęs kitus žemynus ir autobusu važinėjęs kai nėra galimybės rinktis traukinio). Jie visi tokie savi ir palikę tokį gilų rėžį atmintyje, kad yra labiausiai pasakojamų istorijų apie keliones sąraše. Kadangi kelionės yra patirtis ir yra visiška klišė sakyti, kad svarbiausia pati kelionė, o ne tikslas, tačiau mano gyvenime tikslas niekada nesuteikė tiek pasitenkimo kiek pati kelionė.

Traukiniai buvo pagrindinė mano susisiekimo su Kaunu priemonė po to, kai išvykau iš tėvų namų saugumo graužti fizikos mokslų Vilniuje. Ir dar dabar puikiai prisimenu jaukias keliones tamsiais žiemos vakarais, kai už tarybinio traukinio lango nesimato nieko apart fakto, kad dabar yra žiema. Tačiau tai nesutrukdydavo mąsliai žvelgti per langą kažkur į tolį (kaip kad daro shutterstock’iniai veikėjai kai lyja) ir kurti niekada neparašytų knygų scenarijus, apmąstyti gyvenimą ar tiesiog apsimesti, kad medituoji, nes esi labai dvasingas traukinių dweller’is.