Labai mėgstu būti piktas, naglas ir kritikos negailintis lietuvis, ypač ten, kur kas nors daroma šūdinai – praktiškai kaip dauguma lietuvių. Tačiau kartais nuo to labai reikia pailsėt ir šitas įrašas yra pirmoji mano 2016 metų vasaros atostogų dalis. Įrašuose bandysiu aprašyti Bliuzo Naktų ir kelionės po dalį Balkanų patirtį. Abi patirtys buvo nepakartojamos ir abi vertos atskirų įrašų.

Bliuzo Naktyse niekada nebuvau ir, tiesa pasakius, neplanavau būti. Jeigu visai rimtai, tai tą savaitgalį planavau važiuoti Varšuvos link ir apskritai apie nieką nenorėjau per daug galvoti, mat poreikis atostogauti buvo toks, kad dažną rytą prieš atsikeldamas iš lovos gerą pusvalandį stebėdavau ar lubų tinke per naktį neatsirado naujų trūkių, kartu risdamas ir „pamąstymų apie gyvenimo beprasmybę bei kodėl apskritai reikia ką nors daryti“ Sizifo akmenį. Ir tada Meda pasiūlė prisijungti prie Bliuzo Naktų kompanijos. Labai ilgai nesvarsčiau, tiesiog planus vykti Varšuvos link perkėliau į liepos pabaigą ir nusipirkau bilietą į festivalį (verta paminėti, kad festivalius renkuosi labai atsargiai, nes man svarbiausia yra atmosfera o ne grupės, kurios groja).

Vakarą prieš išvyką reikėjo atsirinkti ką krausimės į bagažinę ir, galiu pasakyti, kad susiruošti savaitės ilgumo ekspedicijai į kalnus yra daug lengviau, nei savaitgaliui festivalyje ir kelioms papildomoms dienoms pajūryje. Į kalnus paprastai užtenka pasiimti du komplektus rūbų, kiek daugiau marškinėlių, kelis apatinių komplektus, kojines ir standartinį įrangos sąrašą, o štai festivalyje nori atrodyti fabulous ir tam reikia labai atsakingai rinktis kostiumus (ne tas formalaus stiliaus drapanas, o tuos kostiumus, kur gali pavirsti kuom nors apsirengęs), kad galėtum, esant norui ir/arba reikalui, persirengti bent porą kartų per dieną. Talpioje Toyota Verso bagažinėje vos tilpo mūsų dviejų manta ir vienos pakeleivės porą lengvesnių krepšių.

 Suprantama, grįžtant link Vilniaus bagažas tik pilnėjo ir paskutinę kelionės dieną buvome visai panašūs į čigonų šeimą, tačiau dabar ne apie tai.

Pati kelionė nebuvo labai ilga, tačiau kažkaip vis negalėjau patikėti, kad jau atostogos ir kad jau tikrai galima pradėti atsipalaidavimo seansą, bet vis labiau tolstant nuo Vilniaus ir artėjant Varniams, po truputį atėjo ir ramybė (dar daug ramybės suteikė tai, kad visą kelią vairavau dėvėdamas kombinezoną-beždžionę). Automobilių eilė buvo sąlyginai trumpa, laukdami kol mus patikrins neteko laukti ilgiau nei valandą. Festivalio teritorijoje pasistatėm automobilį, suradom chebrą, kuri jau anksčiau buvo išrinkus geriausią vietą palapinėms ir palapinė stovėjo praktiškai spragtelėjus pirštais… Greitai įšokau į kažką patogesnio vakarui ir keliavom link scenos. Būtent tada patyriau tą nepakartojamą zen moment, kai supratau, kad dabar jau tikrai prasidėjo atostogos ir jau tikrai galima nebesiparint dėl nieko. Disclaimer: mano prigimtis ir auklėjimas yra labai nedėkingi chill‘inimo klausimais, taigi man dėl nieko nesipararint yra labai sunku ir todėl laisvą nuo darbo laiką noriu praleisti tokiose vietose, kur tiesiog iš tolo dvelkia ramybe.

Pirmas vakaras nebuvo labai ilgas, mes po visos dienos darbų ir kelionės buvom ganėtinai pavargę, tad kokią pirmą nakties suvalgėme Meat Lovers Pub sparnelių, kurie yra tokie pat nuostabūs vidury miškų, kokie yra ir jų nuolatinėse vietose Vilniuje bei Klaipėdoje, ir šiaušėm link palapinių atgauti jėgų kitai dienai.

Antros dienos rytas buvo lengvas, užkandę arklienos dešros ir rūkyto medžiotojų sūrio sumuštinių pasiruošėm dienai festivalyje. Pasirinkau baltą suknelę, nes kada gali būti geresnis metas dėvėti suknelę, nei per festivalį? Disclaimer: jeigu turite problemų dėl to, kad vyras pasirenka dėvėti vieną ar kitą rūbą, tiesiog galite daugiau šio blog‘o nebeskaityti, nes bendros kalbos nerasime. Pradėjome nuo lengvo pasivaikščiojimo aplink palapines, kur galimai galėjo būti apsistoję Bliuzo šokėjai (taip jau gavosi, kad Meda šoka bliuzą ir tai, pasirodo, yra a thing ir yra visai nemenka bliuzo šokėjų bendruomenė Lietuvoje).

Vietą radome, gretai pasisocializavome ir patraukėme prie ežero ir bandėme pasiekti tą zoną, kurioje vyko protmūšis ir mūsų komanda kinda buvo užregistruota, tačiau kai pamatėm, kad protmūšis vyksta vidurdienį saulėje be jokio pavėsio, tiesiog nusprendėme likti po stogu ir mėgautis jaunuoliu grupės, kurių pavadinimo neatsimenu, sound check‘u – jie rimtai keturiasdešimt minučių čekino savo soundą ir tai buvo iš dalies epic, nes iš tikrųjų tai niekam niekas ten per daug nerūpėjo ir visi tiesiog turėjo gerą laiką.

Popiet susiradome draugų iš Palangos ir ten praleidome gerą laiką, kol Meda dingo išėjusi trumpam sutvarkyti reikalų (grįžo tik po kurio laiko su sidru ir vėl skubiai dingo nežinia kur).

Po kurio laiko nusprendžiau patraukti link scenos ir netyčia radau ją visai čia pat – už treilerio, prie kurio sėdėjau – ten ji bendravo su šeima, kuri ją pernai metais įsivaikino (tikra istorija, nieko neišsigalvoju). Iš pradžių šeimai buvo kiek sunku priimti vyrą su suknele į savo tarpą, tačiau apsiprato visi labai greitai ir net nepajutau kaip vienas po kito skirtingi patiekalai buvo brukami man į rankas, nes gi pažiūrėk kaip tu atrodai, visai iš veido išėjęs, valgyk tik. Patiekalų variantai buvo visiškai gurmė: silkė, cibulynė ir visiems gerai žinoma ir niekada nepabostanti tušonkė su bulvėmis.Vienu metu tikrai labai rimtai svarsčiau ar dar kada nors norėsiu valgyti, bet matyt vis dar atrodžiau išėjęs iš veido, nes lėkštę vis papildydavo kol galiausiai išėjom iš ten prisižadėję grįžti (ar bent jau kada į sodybą pas juos atvykti). Patraukėme mes link savų palapinių ir nusnūdome pusvalandį, kad vakaras nesibaigtų taip greitai, kaip vakarykštis.

Vakarinė apranga: jo – kiltas ir languoti marškiniai, jos – violetinė princesės suknelė. Šis derinys mus patalpino į 15min.lt skiltį Žmonės ir šiaip buvo epinis.

Kurį laiką praleidome pašiūrėje ir patraukėme link scenos, pakeliui spėję nusifotografuoti kažkokiomis ateivių technologijomis grįsta technika pavadinimu Feel the Light, tačiau nuotraukos gavosi ne kokios ir liko redakcijoje. Pasiekus sceną labai skubiai pakilo labai smarkus vėjas ir pradėjo lyti, koncertą nutraukė ir visiems liepė grįžti prie palapinių. Aš savo ruožtu grįžau link palapinės, pakeliui pasilabindamas su keliais pažįstamais ir užtrukdamas kažkiek laiko, patikrinau ar viskas gerai, užsandarinau ir skubėjau atgal. Grįžau kaip tik ant šimtmečio liūties, kuri grasino būti ilga ir negailestinga, tačiau baigėsi po 15 minučių ir visi toliau tęsė vakarėlį lyg niekur nieko. Kažkokiu būdu atsiradome prie Mosėdžio palapinių miestelio, kur buvome prikalbėti laukti kol vienas pažįstamas sugrįš. Per tą laiką du jaunuoliai atėjo su picomis, kuriomis labai draugiškai pasidalino su mumis, o šalia picų (kurios buvo tikrai labai neblogos) apturėjome ir visai turiningą pokalbį. Pasirodo abu jaunuoliai yra emigravę į vakarus, tačiau labai pasiilgsta Lietuvos ir tikisi grįžti jei tik galimybės čia pagerės. Man, suprantama, bepigu būtų juos kritikuoti šiuo klausimu, kai turiu gerą išsilavinimą, puikų darbą ir neblogas pajamas, taigi tiesiog paklausėm ir pasidžiaugėm, kad jaunimas nepraranda vilties ir meilės savo gimtajam kraštu. Iš tikrųjų tai ne tik pasidžiaugėm, bet ir po to kitą dieną kalbėjom apie tai kokie mieli yra žmonės iš mažų miestelių ir kaip dažnai mes juos nuvertiname arba apskritai pamirštame.

Mums besišnekučiuojant iš kažkur skubiai atsirado įvairių gėrimų, pradedant alumi, baigiant viskiu ir tekila, į traukinį įšoko pora prancūzų muzikantų (iš kažkokios grupės, niekam per daug nerūpėjo), tad sceną galiausiai pasiekėme tik Earl Thomas koncerto pabaigoje. Kažkiek laiko praleidome prie scenos, tačiau nuovargis padarė savo ir vėl sąlyginai anksti patraukėme link palapinės. Jeigu atidžiai skaitėte, tai supratote, kad valgyti ar gerti savo maisto beveik neteko – ir tikrai ne dėl to, kad būtų gaila, kad neturėtume už ką ar kad būtume chaliavščikai – tiesiog eini, bendrauji su žmonėmis, randi draugų ir gauni ko nors. Paprastai gyvenime situacija yra „mano reikalas – pasiūlyti, tavo – atsisakyti“, tačiau čia atsisakyti nėra taip lengva, nes pasiūlymas yra ne iš reikalo.

Sekmadienio rytas buvo lengvas ir gaivus, tačiau dangus bei avariniai įspėjimai telefone, pranešantys apie škvalo grėsmę, žadėjo blogą laiką, taigi ganėtinai anksti susikrovėme daiktus ir patraukėme Klaipėdos link. Šiaip mūsų chebra jau gerokai prieš mus susipakavo, o mes dar biškį chillinom, apėjom atsisveikinimo ratuką, Meda išgėrė rytinio sidro, aš spėjau sugadinti jos rytinį party ir tada jau tikrai buvo laikas kuo skubiau šalintis. Prieš užkurdami mašiną išgirdome pažįstamą garsą – švilpuką – kurį aktyviai naudojo vienintelis žmogus visam fest‘e – Kęstas iš mūsų palapinių konglomerato chebros.

Tada užmetėme akį į bagažinę, iš kurios vienišas ir liūdnas į mus žvelgė šakotis (a.k.a. ragis), kurį buvome pasižadėję sau padovanoti Dominykui už tai, kad pasaugojo mums vietą. Skubiai pasivijome visus, atsisveikinome su chebra įteikdami Dominykui šakotį ir įsiamžinome epinėje nuotraukoje, palinkėjome vieni kitiems gero kelio, labai simboliškai suvalgiau bananą (tąryt vėl dėvėjau beždžionės kombinezoną) ir pagaliau pajudėjome (nota bene: Baltic Petroleum savaitgaliais visos kavos kainuoja 1 eurą ir jų puodeliai yra super funky).

Visos orų prognozės žadėjo ne kokį orą festivalyje, tačiau viskas buvo geriau nei galėjome tikėtis – visą šeštadienį švietė saulė, o tas trumpas keliasdešimtmetrųperskundę vėjo ir lietaus epizodas nė kiek nesugadino nuotaikos. Turbūt todėl, kad nuotaiką sugadinti buvo praktiškai neįmanoma: bliuzų patirtis buvo tikrai išskirtinė. Iš pradžių su cinišku šypsniu veide žiūrėjau į tuos, kurie kalbėjo apie lietuvišką Woodstock‘ą, tačiau vėliau pats pajutau, kad čia turbūt yra arčiausiai to, ką galima vadinti Woodstock‘u – žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių ir pakampių, visiškai įvairūs (turiu omeny nuo marozų iki šeimų, iki metalistų, iki veganų, iki gaisrininkų, iki bliuzistų, iki šiaip keistuolių, iki tų žmonių, kurie visuose festivaliuose būna – galima tęsti dar ilgai) atvyksta ir sugyvena draugiškai, visą agresiją, pyktį ir parkes palikę už festivalio teritorijos ribų. Visi festivalyje tampa super svetingi ir visa apgaubia tookia visiškai hipiška gėrio ir meilės skraistė, kurios šiaip ilgą laiką negalėčiau pakęsti, tačiau būtent festivaliuose to ir ieškau. Visiškai užskaitau ir kartosiu nuo šiol kas metais.

Kas liko nepaminėta: tūkstantis kitų aprangų, kurios buvo pakeistos festivalio metu, Kęstas su švilpuku, kuris kažkuriuo metu išėjo pabendrauti su kosmosu ir grįžo vien tik tam, kad rastų savo telefoną kiaurai šlapią nuo lietaus, balius pas Dalią, milijonas susitikimų su nuostabiais žmonėmis, vyresnio amžiaus pora, kuri tiesiog švytėjo ir buvo tikrai gražiausia pora festivalyje, festivalio tualetai, apie kuriuos šiaip ar taip nereikia nieko minėti, faktas, kad maisto parsivežėm daugiau negu atsivežėm, dar daugiau inside‘ų ir kiti geri dalykai, kurie nutiko festivalio metu.