Pirmasis balkanų skonis

– Žiūrėk, visai yra variantų imti kelionės paketą į Kosą ar Rodą – yra po 300 eurų žmogui su skrydžiu ir viešbučiu, – šaukiu iš antro aukšto ir siunčiu nuorodas į Medos kompiuterį pirmame aukšte.
– Aha, gal visai nieko. Tik dabar negaliu galvoti apie tai, – gaunu atsakymą visiškai be entuziazmo.

Suprantama – sesija. Prisiminiau, kad paskutinė mano sesija buvo 2012 metais.

– Dar visai neseniai, – pagalvojau sau ir toliau ieškojau variantų.

Man labai reikėjo atostogų. Medai irgi reikėjo, tik ji tuo metu negalėjo to pripažinti, nes svarbiausiai buvo pabaigti mokslų reikalus. Ji sugeba susikoncentruoti į vieną užduotį ir išjungti išorinio pasaulio egzistavimo mygtuką. Aš to niekada nesugebėjau, todėl vis kūriau atostogų planus ir ieškojau ką galima nuveikti neišleidus visų santaupų. Pradėjau aktyviai sekti visus man žinomus portalus, kurie siūlo pigius kelionių variantus.

– Žinai, blogiausiu atveju pasiimsim mašiną ir važiuosim į Kroatiją – neturėtų būti labai brangu, – garsiai mąsčiau.

Problema: važiuojant mašina dviese būtų tikrai brangu, bet tą suvokiau tik gerokai vėliau. Birželio pradžioje jau žinojome tikslias atostogų datas, taigi ieškojimas dar labiau suintensyvėjo. Galiausiai portale travelfree.info radau pasiūlymus skristi Wizzair iš Vilniaus į Tuzlą – trečią pagal dydį Bosnijos ir Hercegovinos miestą. Skrydžiai – netiesioginiai, taigi pradėjau ieškoti pigiausių ir patogiausių variantų. Galiausiai pavyko sudėlioti tokį maršrutą:

Išvykimas: Vilnius -> Memmingen -> Tuzla

Parvykimas: Tuzla -> Eindhoven -> Vilnius

Viso gavosi apie €100 žmogui, gavau žalią šviesą pirkti bilietus ir jau turėdamas kelionės itinerary pradėjau domėtis kas yra ta Bosnija ir Hercegovina. Laikui bėgant sudėliojau tokį planą: Tuzla à Sarajevo à Split à Tuzla. Pagalvojau, kad bus laiko ir pasikultūrinti Sarajeve ir Splite pailsėti, apie kurį teko girdėti nemažai gerų atsiliepimų. Rezervavau nakvynės vietas, suradau informaciją apie bilietus ir savaitę prieš kelionę turėjau viską ko reikia, kad išgyventume atostogas. Kadangi atostogų buvo dvi savaitės ir pirmą savaitę dar turėjome reikalų, tai atostogos ne Lietuvoje gavosi nelabai ilgos. Susikrovėme kuprines (aš naglai pasiėmiau savo 60+10 litrų ekspedicinę kuprinę kaip mažą cabin baggage) ir liepos 8 dieną po pietų iškeliavome į oro uostą.

Pirma stotelė – Memmingen. Ten turėjome gal 6 valandas laukimo, taigi nusprendėme nuvykti į patį miestą apžiūrėti kas tai per vieta. Suprantama, tikėjomės, kad tai bus pasaulio užkampis, kadangi gyventojų ten yra gal 40 tūkstančių. Likome nustebę kai pamatėme koks tai mielas miestelis su labai smagiu senamiesčiu, kuriame yra nemažai kanalų ir jaukių kavinukių. Papietavome, išgėrėme kavos, įgijome vandens ir grįžome į oro uostą. Oro uoste, jau patekus į duty free zoną radome patį nuostabiausią oro uosto barą visame pasaulyje – su didžiuliu biergarten, kuris yra lauke. Čia yra vienas iš mažųjų oro uosto privalumų – ten visi labiau atsipūtę. Tiesiog atidarė avarinius išėjimus, sumontavo tvorą ir tinką virš tvoros, kad kokie žulikai neperšoktų (turbūt tokia metalinio tinklo virš galvos paskirtis) ir pristatė stalų su kėdėmis geram laikui praleisi. Po gero laiko ir naujų pažinčių su vienu airiu, kuriam labai patiko mūsų Mantvis (čia priminsiu, kad Mantvis yra mūsų augintinis ponis, kurio stripper name yra Rainbow Dash ir jis keliauja su mumis kartu arba su vienu iš mūsų, jei keliaujame atskirai, po pasaulį. Miega irgi kartu. Ir yra visada labai horny), įlipome į lėktuvą ir po valandos su puse nusileidome Bosnijoje.

Tuzla pasirodė labai nyki. Tikriausiai dėl to, kad internetuose apie ją nelabai kas yra. Ir oro uostas yra mūsų buto didumo. Be to – nusileidome naktį. Visa tai plius išankstinis nusistatymas, kad skrendame į šiknaskylę konvertavosi į visišką niūrumą. Prie oro uosto pasigavome taksi, kuris už €15 nuvežė iki nakvynės namų Pansion Nagarlic. Taksistas buvo normalus verslininkas ir siūlė tik šiandien pasinaudoti jo akcija ir važiuoti tiesiai į Sarajevą už €50 (nes rytoj bus €65). Nakvynės namų vidus yra tiek soviet-post soviet stiliaus, kad čia aprašyti neįmanoma – žiūrėti nuotraukas.

Deja, nuotraukose neužfiksuotas labai svarbus akcentas – lovos užtiesalai su delfinais. Tai – tikrai nuostabi įstaiga. Nuolat rūkantis bosnis, kuris yra dalinai viešbučio administratorius, dalinai kažką darė su ilgu rulonu audinio, mus šiltai sutiko. Angliškai nelabai kalbėjo, taigi išsisukome su visiems suprantama ženklų kalba ir pažįstamais slavų kilmės žodžiais. Kambaryje gulėjome visiškai išsitaškę už lango skambant artimiausios mečetės garsiakalbiams, kviečiantiems vakarinei maldai. Kadangi buvome alkani – nelabai daug kalbėjomės, nes buvome nusprendę anksčiau, kad užėjus alkiui nustojame bendrauti ir laukiame kol pavalgysim, kad išvengtume bereikalingų pykčių, kylančių iš hanger. Šiaip ne taip išsiruošėme į miestą.

Bankomate pakeliui pasiėmiau vietinių pinigų – Bosnijos ir Hercegovinos konvertuojamųjų markių. Valiuta pririšta prie euro santykiu grubiai 2:1 (anksčiau buvo pririšta prie vokiškų deutschmarkių – iš ten kilo ir pavadinimas). Miestas buvo keistai tuščias, bet labai greitai atradome priežastį – vienoje aikšteje buvo tiršta žmonių, pilna tuščių alkoholio butelių ir per garso kolonėles švokštė 80-tųjų pop hitai, kuriuos papildė ant balto ekrano projektuojami šokių įrašai. Kad ir koks vakarėlis buvo linksmas, nelabai norėjome jame pasilikti, taigi patraukėme atgalios. Pakeliui į priekį matėme vieną įstaigą – gatvės piceriją, prie kurios būriavosi vietiniai. Iškaba skelbė, kad pica kainuoja 3 markes. Visi iš dūmais nuo picos kepimo krosnies pritvinkusios patalpos nešė picos gabalėlius. Pagalvojome, kad €1.5 už picos gabalėlį netgi mūsų standartais nėra daug taigi užejome įsigyti. Viduje paaiškėjo, kad 3 markes kainuoja visa pica, gabalėlis – viso labo 1 markė. Patikėkite, tai buvo viena skaniausių picų gyvenime ir tikrai ne tik dėl to, kad buvome labai alkani.

Grįždami į nakvynės namus išgėrėme po vieną alaus beužsidarančiame bare. Visai šalia radome kepyklą, kuri dirba visą parą, tad nusprendėme ryte ten pasiimti bandelių, nes norėjome spėti į 6 valandos autobusą Sarajevo link. Įdomus faktas – barai užsidaro apie vidurnaktį, tačiau kepyklos dirba visą parą. Netgi Sarajeve vietos, kurios dirba iki paryčių yra skirtos užsieniečiams arba tai yra naktiniai klubai (kurių yra vos keli visame mieste), kuriuose jaunimas ateina iššokti savo ekstazių.

Kelionė iki Sarajevo truko tris valandas. Per tą laiką spėjome nusnausti, suvalgyti labai skanias šviežiai keptas bandeles (kurių viena sveria kelis šimtus gramų – visai kaip naminės) ir pakalbėti apie gyvenime. Atvykę į Sarajevo autobusų stotį nusprendėme užsukti į vietinę kavinę Zmaj (Drakonas), kurioje tikėjomės dar gauti vidutinės kokybės kavos. Mūsų nuostabai kava (espresso) buvo tikrai puiki, taigi nusprendėme užsisakyti ir vietinio maisto – ćevapčići (žodžio ćevapi deminutyvas). Tai – standartinis maltos mėsos (paprastai avienos arba jautienos) kebabas, įdėtas į vietinę duoną bosnišką lepinja – bosnišką pitos versiją. Šalia ćevapčići dar buvo krūva žalių svogūnų. Pasiėmėme didesnę versiją ir šiaip ne taip dviese suvalgėme. Neskaitant nelabai apetitą keliančios išvaizdos (maži čevapiukai yra panašesni į šūdukus, nei į mėsos gabalėlius) skonis buvo nuostabus. Toks nuostabus, kad nusprendėme daugiau ćevapčići neberagauti, kad nesusigadintume nuomonės apie šį patiekalą. Už didelį ćevapčići ir keturias espresso sąžiningai sumokėjome €6 ir išėjome ieškoti taksi, kuris mus nuvežtų iki mūsų laikinų namų – Rooms Mahala. Tai yra tiesiog vietinio čiuvelio – Emiro – namai, kuriuose jis turi daugiau kambarių, nei jam reikia ir juos nuomoja. Iš pradžių buvo sunku rasti adresą: taksistas nuvežė į Humska gatvę, o mums reikėjo į Humką, tačiau nuvykę į Humką dar kurį laiką klaidžiojome, kol malonūs vietiniai parodė kur tiksliai yra ta vieta. Emiras labai šiltai mus sutiko, pagamino bosniškos kavos ir leido atsipalaiduoti prieš išeinant į istorinį miestą.

GOPR0215_1468058887570_high
Bosniška kava Emiro balkone. Iš tikrųjų tai yra turkiška kava, bet nesakykit to bosniams, nes gali blogai baigtis.

Sarajevas iš principo yra nuostabus miestas – visiška kultūrų mišrainė. Gali eiti pro krikščionių katalikų, krikščionių ortodoksų ir žydų maldos namus, kurie stovi šalia vieni kitų ir girdėti musulmonišką kvietimą maldai iš kažkur toliau. Arba vienoje musulmonų šeimoje matyti moteris, skirtingais apdarais – nuo burkos, iki hidžabo, iki nieko. Arba kaip katalikų vienuolė prieina prie stendo, kuris skleidžia informaciją apie islamą ir bendrauja su barzdotais linksmais musulmonais. Ten niekam tai problemų nesukelia ir visi gyvena draugiškai – būtent tai ir yra toks teisingas miesto vibe‘as, kurio paprastai ieškau.

Dieną buvo karšta, virš 30 °C ir saulėta, taigi įsigijome kremo nuo saulės, akių lašų ir ėjome toliau link miesto centro. Turėjome kelis taškus, kuriuos norėjome apžiūrėti: karių kapinės, lotyniškas tiltas (vieta, kurioje Gavrilo Princip 1914 metais nušovė erchercogą Franz Ferdinand taip sukeldamas pirmąjį pasaulinį karą), amžinoji ugnis ir šiaip pats senamiestis.

20160709_163824
Dama ant lotyniško tilto. Ir kiti žmonės. 

Pirmiausiai patraukėme link karių kapinių – ten jų yra ne vienoje vietoje ir visos jos mena 1992-1995 metų karą. Vieta, suprantama, slogi ir verčianti susimąstyti. Ilgai ten neužsibuvome ir patraukėme link senamiesčio. Pakeliui visai netyčia radome arbatinę, iš kurios grojo labai maloniai nuteikianti rytietiška muzika. Pasiūliau Medai užeiti paragauti vietinės arbatos. Tik žengus pro duris iškart prisistatė arbatinės Čajdžinica Džirlo savininkas Hussein – 60+ metų hipiškos išvaizdos tarzanas, kurio sudėjimo pavydėtų ne vienas. Hussein nelabai kalbėjo angliškai, tačiau puikiai bendravo prancūzų ir italų kalbomis, taigi man buvo proga pramankštinti savo A2 lygio prancūzų kalbą.

GOPR0227_1468080718613_high
Atkreipkite dėmesį į Husseiną kairėje. Atsiduočiau nedraugavęs.

Užsisakėme jo rekomenduotą arbatą su pienu. Nors aš pieno negeriu dėl tam tikrų virškinimo ypatybių, visa aplinka ir ramybė bei pojūtis, kad tavimi nuolat rūpinasi suteikė arbatai ypatingą lengvumą. Meda norėjo parūkyti, taigi pasisiūliau nubėgti iki parduotuvės nupirkti Marlboro. Hussein tik išgirdęs raktinį žodį iškart ant stalo padėjo savo raudoną Marlboro pakelį ir žiebtuvėlį sakydamas, kad niekur nereikia eiti ir reikia atsipalaiduoti. Kiek laiko praleidome arbatinėje – negaliu pasakyti, kadangi buvau visiškai praradęs laiko nuovoką – ten buvo TAIP gerai.

 

Toliau nuėjome link lotyniško tilto, pasižiūrėjome istorinį senamiestį, išsiuntėme kelis atvirukus draugams, aplankėme amžinąją ugnį ir pavalgėme kito vietinio gastronominio stebuklo – burek. Tai iš esmės pyragas su mėsa arba varške, arba špinatais. Radome vietą, kurioje parduoda tik burekus (tą išduoda ir pavadinimas – Buregdžinica Bosna) ir kurioje galima gauti atsigerti vandens arba kolos. Daugiau toje vietoje nėra nieko, bet būtent tai ir yra tos vietos stiprybė bei išskirtinumas.

Dar kiek pasivaikščiojome ir galiausiai nuklydome į barą, kuris visas išpuoštas 3-4 dešimtmečių JAV kultūros palikimais (pradedant nuo plakatų, baigiant veikiančiu televizoriumi tualete, krištoliniais šviestuvais ir t.t.), tačiau aptarnaujantis personalas buvo toks atgrasus, kad išėjome išgėrę po vieną alaus. Būtent dėl personalo atgrasumo ir neminėsiu vietos pavadinimo. Kurį laiką ieškojome kur nutūpti, viename bare išgėrėme dar po vieną alaus ir nusprendėme keliauti link nakvynės namų, kadangi 6 ryto išvažiuoja autobusas į Splitą (7.5 valandų kelionė).

Splite buvo dar karščiau nei Sarajeve, kas nelabai džiugino. Atvykome iki mūsų Airbnb apartamento, kuriame, pasirodo, buvo 2 viengulės lovos vietoj vienos dvigulės (neskaičiau aprašymo, tik pažiūrėjau į skelbimo pradžią, kuriame buvo parodyta viena lova ir du asmenys), kas visiškai sugadino nuotaiką. Negana to, savininkas buvo nepasiruošęs mūsų priimti nors buvau aiškiai nurodęs atvykimo laiką ir gavau patvirtinimą, kad viskas gerai. Savininkas per daug su mumis nebendravo, kadangi iš Medos sklido aiškus signalai, kad jam viskas gali baigtis geriausiu atveju su peiliu tarp šonkaulių, o aš, bandydamas išvengti policijos įsikišimo bandžiau kuo skubiau išeiti pasivaikščioti iki paplūdimio. Pagal aprašymą Bacvice paplūdimys nuo mūsų kambario buvo už 5 minučių pėsčiomis, kas buvo tiesa. Kita vertus pats paplūdimys buvo visiškas nusivylimas. Tik pamatėm iškart sukilo visi prisiminimai apie Palangą – milijonas žmonių, besigrūdantys ir kovojantys dėl vietos. Tai buvo vienintelis smėlėtas paplūdimys Splite, taigi visi turistai ir dauguma vietinių žaidė bambatrynį. Kas buvo dar keisčiau – didelė paplūdimio dalis buvo tiesiog betoniniai blokai ant kurių pasitiesę rankšluosčius gulėjo žmonės. Vaizdas labai ne koks. Prie viso to prisidėjo ir ganėtinai purvinas vanduo, dėl ko galiausiai nuotaika subjuro visiškai. Vienintelė galimas išsigelbėjimas buvo vakare sutikti Medos draugę Petrą, kuri yra vietinė gyventoja ir gidė. Visas viltis dėjome į ją ir tikėjomės, kad ji žinos kur čia ką reikia pamatyti, kad mūsų patirtis Kroatijoje būtų geresnė nei tai, kuom teko nusivilti iki šiol.

Vakaras su draugais labai praskaidrino nuotaiką, kadangi Petra atvyko pasiimti mūsų iš apartamentų ir padarė trumpą turą po Diokletiano rūmus, kurie sudaro didžiąją Splito senamiesčio dalį ir Game of Thrones yra Mereen gatvės.

20160710_224046
Reunion. Tas bičas fone yra Petros draugas Bože (pasirodo tai yra visai dažnas kroatiškas vardas)

Taip pat gavome patarimų kur ir kaip rasti geresnių vietų prie jūros bei ką dar galima nuveikti čia ir aplink. Galiausiai susitarėme susitikti dar kartą už poros dienų ir, jeigu viskas gerai, nuvykti iki garsiosios Mereen pilies. Vakarą praleidome prie vietinio alaus, kuris buvo skanus, tačiau parduodamas buteliuose (mat pilstomas buvo tik vietinis Švyturio Ekstra atitikmuo, kurį  visi geria tik tada kai nebelieka nieko kito). Prieš vidurnaktį pasiėmėm po sumuštinį  ir patraukėme link namų. Atsisveikinome, atsibučiavome ir nuėjome miegoti.

 

Visą kitą dieną praleidome visiškame atostogų režime – nieko per daug neplanavome. Kėlėmės anksti, pabuvome beveik vieni Diokletiano rūmuose, radome nuostabų parką, kuris kelias valandas priklausė tik mums, nes visi kiti ilgai miega ir pasiklaidžiojome po miestą.

Vakarop nuvykome į tą magišką paplūdimį, apie kurį dar vakar girdėjome gerus atsiliepimus (tam reikėjo pasinaudoti viešuoju transportu) ir ten mažytį rojaus kampelį. Vaizdas buvo itin romantiškas: besileidžianti link uolų saulė, už mūsų pušynas, žmonių nėra, vanduo ramus. Prieš saulei pasisiūliau nubėgti kavos, kad sustiprintume visą romanciką dar labiau. Grįžtu su kava, mintinai prisimenu kurioje rankoje kuri ir saulė dar nenusileidus – spėjau. Tik kad mano dama pašiurpusiom akim žiūri į mane ir pirštu beda į akmenį, esantį netoliese:

– Ten voras tokio didumo kaip mano ranka!
– Ane?
– Taip, tik dabar pasislėpė už akmens.

Aš, suprantama, puoliau riteriškai gelbėti dieną ir ieškoti to tarantulo kuris bando visą romanciką sugriauti. Neilgai trukus radau ramybės trikdytoją krabą tėti su visa krabų šeimyną: krabe mama ir krabiukais vaikais. Parodžiau, kad čia tikrai krabas ir tikrai ne nuodinga juodoji našlė ir vakaro idilė tęsėsi toliau.

GOPR0249_1468318886105_high
Much romatiks. Very sunset.

Palydėję saulę išėjome link namų ir nusprendėme nelaukti autobuso, kuris važiuoja porą kartų per valandą. Vietoje to pasirinkome kelionę pėsčiomis. Viskas buvo taip gerai, kad netgi nesivarginome pasižiūrėti ar geru keliu einame. Pasirodo – kelias pėstiesiems yra trumpesnis nei tas kelias, kuriuo atvažiavo autobusas. Dėl to vietoje greitos vakarienės gerą kelio gabalą ėjome automobilių keliu, dalį atstumo parvažiavome autobusu, nuo stotelės iki namų parvažiavome taksi ir galiausiai skubiai persirengę bėgome ieškoti kur galima gauti maisto. Įdomus faktas – taksi Splite yra nesveikai brangus ir už kelionę link namų sumokėjome apie €14. Atstumas, nors ir teko važiuoti ratu aplink senamiestį, kuriame draudžiamas automobilių eismas, nesiekė 10 km. Pavakarieniauti, nors ir vėlai, spėjome. Vieta vadinasi Corto Maltese ir jie daro labai gerus patiekalus iš jūros gėrybių (bei turi pilstomo Pilsner Urquell). Ten viskas taip gerai, kad grįžome dar kartą išbandyti kitų patiekalų. Po tiek žygiavimo prisivalgėme tiek, kad vos parėjome namo.

 

Ryte pamiegojome šiek tiek ilgiau ir po pusryčių  skubėjome į autobusų stotį, nes buvo noras pamatyti istorinį Trogir miestą, kurio senamiestis yra tarp žemyninės dalies ir salos (iš esmės maža salelė) bei yra saugomas Unesco. Pats senamiestis labai smagus – aukštos sienos ir siauros gatvelės, dėl ko jame nebūna taip karšta. Problema – visas senamiestis yra vienas didelis prekybos centras su restoranais ir vietoj to, kad galėtum ramiai paklaidžioti po šį mažą stebuklą turi bėgti nuo pasiūlymų prisėsti ir išgerti kavos ar suvalgyti ką nors. Trogir pirmą kartą per kelionę išgirdome lietuvių kalbą: viena porelė kavinėje užsisakė rytinio alaus ir ignoravo faktą, kad prie kito stalo sėdi jų tautiečiai. Dar daugiau lietuvių girdėjome prie išėję iš senamiesčio, bet visos nuogirdos sukosi aplink vieną: kaip kas nors kuom nors yra nepatenkintas.

GOPR0261_1468318862436_high
Čia radome kitų lietuvių.  Bet mes geresni už juos, tai tiesiog ignoravome juos.

Čia yra ta lietuvių dalis, kurios niekas nemėgsta ir kuri nemėgsta pati savęs ir viso pasaulio aplinkui. Su jais geriau neprasidėti ir leisti jiems toliau būti nepatenkintais viskuo – toks jau žmonių prigimimas ir nieko čia nepadarysi.

 

Iš Trogir atgal į Splitą plaukėme keltu kas kelionei suteikė papildomo žavesio. Kaip ir vidutinio amžiaus mielų lenkų porelė, kurie kelte sėdėjo prie vieno stalo su mumis ir netgi pamaitino Mantvį! Po kelionės spėjome persirengti ir mūsų atvažiavo Petra su savo vaikinu Bože (taip, taip, visiems įdomu ar ji kartais sako „O, Bože“) ir nuvykome į pilies, kuri GoT yra Mereen pilis, griuvėsius.

G0070269_1468341743681_high
Beveik GoT, tik be CGI. Ir drakonų. Ir ekstrų. 

Darbo laikas artėjo į pabaigą, taigi mes skubiai apibėgome pagrindines vietas, apžiūrėjome labai kičinį drakoną, pagamintą iš putplasčio ir grįžome atgal į Splitą atsigerti alaus iš butelių (damnit, ar čia aš toks išpindėjęs, kad visada noriu pilstomo alaus?). Patiko tai, kad jei bare atsineši savo maisto iš kitos vietos – niekas nekreipia dėmesio į tai. Kadangi buvome nevakarieniavę, iš šalimais esančios kepyklos paėmiau porą sumuštinių. Suvalgę juos prisiekėme, kad šie sumuštiniai kelionėje bus paskutiniai, nes kiek gi galima batoną valgyti ir šikti plytom? Vis tik, vakaras buvo daugiau nei pavykęs ir smagiai pabendravę apie vietinius gyvenimo ypatumus ir gyvenimą apskritai. Įdomus faktas: kroatai turi panašų talibaninės kilmės organą kaip ir VLKK, kuris kasmet sugalvoja naujų niekeno nenaudojamų ir nepatogių žodžių. Taip pat spėjome išsiaiškinti į kurią iš netoli esančių salų geriausiai plaukti norint rasti smagesnį paplūdimį – vis tik atvykome prie jūros ir reikia bent kartą pasideginti.

 

Ryte keltu išplaukėme į Brač salą ir autobusu nuvykome iki Bol miestelio, kuriame yra įdomios formos paplūdimys-iškyšulys. Paplūdimyje nuklydome į nudistų dalį, bet labai dėl to nesiparinome ir tiesiog prisijungėme prie bendruomenės, visiškai išsilaisvinome nuo rūbų ir kelias valandas buvome visiškame rojaus kampelyje kur laikas sustojęs, niekam nerūpi kad tu nedėvi drabužių ir kur vandens spalva yra verta atvirukų.

20160713_121821
Skirmantas matosi, bet tikiuosi nepakliūti į teisėsaugos rankas už ero foto 

Daug maudėmės, skaitėme ir tiesiog visą laiką nesirūpinome niekuo kol galiausiai pasidarė labai karšta ir patraukėme link autobusų stoties. Kadangi kurį laiką praleidau be kepurės – nemenkai perkaitau ir akimirkai buvau atsijungęs nuo pasaulio, stovėjau ant gatvės ir manęs vos nesuvažinėjo autobusas. Tuomet jaučiausi taip, lyg viskas būtų kontroliuojama, bet tik atsigavęs supratau, kad buvau perkaitęs ir tikrai nieko nekontroliavau. Negana to, pamečiau vieną Medos šlepetę ir tą visai netyčia per prievartą paverčiau ją Pelene. Bet atostogos tęsėsi!

 

Parplaukę dar kartą susitikome su Petra paskutiniam atsisveikinimui, kadangi ryte turėjome vykti į Mostar Bosnijoje. Iš pradžių planavome vykti naktiniu autobusu tiesiai į Tuzlą ir turėti visą dieną Splite, tačiau naktinius autobusus panaikino ir liko du pasirinkimai – vykti ryte į Tuzlą arba vykti į Mostarą ir iš Mostaro vyktį į Tuzlą bei ten nakvoti. Pasirinkome antrąjį variantą, nes apie Mostarą teko daug girdėti ir matyti nemažai gražių fotografijų.  Vis tik, geriausias dalykas, kuris nutiko Mostare buvo sutiktas lietuvis keliauninkas Dovydas, kuris užsibuvo ten vietoj kelių dienų kelias savaites ir benamės katės, kurios buvo tokios mielos, kas norėjome jas parsivežti ir auginti.

Nors miestas saugomas Unesco ir pats senamiestis yra tikrai gražus, tačiau absoliučiai viskas senamiestyje yra parduotuvė arba restoranas. Negana to, turistų kiekis toks didelis, kad tenka plaukti pasroviui su visais ir nuolat stebėti ar koks kišenvagis nesikėsina apiplėšti. Kita vertus – ten nupirkome dovanų mano draugės Julijos vestuvėms ir restorane, kuriame valgėme už vieną čekį atsiskaitėme trimis valiutomis – markėmis, kunomis ir eurais. Tai nebuvo viskas taip blogai.

Autobusas išvyko iš Mostaro 16 valandą ir 21 valandą buvome Tuzloje. Vėl turėjome rezervaciją tuose pačiuose nakvynės namuose, kurių nuolat rūkantis savininkas pagalvojo, kad tikrai turėjome per savaitę išmokti bosnių kalbą ir nuolat kalbėjo su mumis tik bosniškai net nesistengdamas pabandyti bent žodį pasakyti angliškai. Iš tiesų jis nelabai klydo pasirinkdamas šią taktiką, nes per savaitę tikrai šį bei tą pramokome, be to kalba yra slavų giminės, taigi iš bendrų žinių ir konteksto supratome, kad jis mums už tą pačią kainą (€9 žmogui) šįkart duoda ne paprastą kambarį, o apartamentą su atskiru dušu ir dvigule lova. Tai buvo malonu. Malonu buvo ir paskutinį kartą suvalgyti jau žinomos picos gabalą už 1 markę. O visų maloniausia buvo geriant alų girdėti vietinius muzikantus, einančius nuo stalo prie stalo ir dainuojančius tikras balkanų dvasios pilnas liaudies dainas. Pasijaučiau visai kaip Emiro Kusturicos filme ir galėjau prisiekti, kad bent kelias iš tų dainų esu girdėjęs jo paties kartu su No Smoking Orchestra diskuose. Magija.

Rytą užsukome į kavinę politologiniu pavadinimu – Heartland, kurioje pavalgėme pusryčius.

20160715_095423
Hearland iš vidaus atrodo visai gerai.

Ten ta pati moteris yra ir padavėja ir virėja ir valytoja. Taip pat meniu yra patiekalas, pavadinimu hemendex kas iš tiesų yra ham and eggs, tačiau tai suvokiau tik tada, kai patiekalas stovėjo ant stalo. Po pusryčių trumpai pasivaikščiojome po miestą, nusifotografavome dienos metu prie kavinės pavadinimu (tikrai nemeluoju – štai įrodymai) „50 shades of Grey“ ir suradome taksi stotelę, kurioje nebuvo taksi automobilių. Kadangi tai svetingas balkanų kraštas – užtruko lygiai 2 minutes rasti žmogų, kuris paskambino ir iškvietė taksi. Ten padariau vieną taktinę klaidą – iškart padaviau visą turimą sumą pinigų – 30 markių ir sakiau, kad mums reikia iki oro uosto.

20160715_103647
Nemeluoju. Fifty Shades of Grey

Taksistas dėl to labai apsidžiaugė ir buvo mums itin dosnus – padarė garbės ratą aplink Tuzlą ir papasakojo šiek tiek istorijos (jo anglų kalba buvo išties gera). Pasirodo bent jau Bosnijoje Tito yra labai mėgiamas iki šių laikų ir daugumoje namų galima rasti jo atvaizdų. Staiga paaiškėjo kodėl visur yra gatvės ir tiltai pavadinti jo vardu, bei kodėl galima įsigyti įvairiausių suvenyrų – nuo rašiklių iki marškinėlių, iki didelių drobių – su jo atvaizdu. Žmonės jaučia nostalgiją seniems laikams, kai visi turėjo darbo, buvo gamyklos ir gamino tankus. O štai po atsiskyrimo viskas subyrėjo ir žmonės emigruoja į kitas šalis, kadangi čia darbo nebėra (mūsų taksistas irgi nėra taksistas pagal profesiją, tačiau nėra būdo kitaip užsidirbti pinigų ir sakė pasitaikius pirmai progai būtinai šaus iš ten).

 

Skrydis į Eindhoveną truko 2 valandas. Prieš tai įsigijome vandens oro uosto kavinėje-rūkykloje, kurioje netgi nebuvo normalios vėdinimo sistemos. Eindhovene išgėrėme kavos, Meda susirašė su dar viena savo drauge Kirsten (turbūt nėra šalies, kurioje Meda neturėtų draugų), trumpam užėjome į vietinę rūbų Maximą – Primark ir patraukėme link Airbnb namų. Namai buvo labai patogioje vietoje – už kampo miesto centras. Šiek tiek pailsėjome ir sulaukėme Kirsten, nukeliavome į vieną iš perpildytų kavinių, pavalgėme, atsigėrėme brangaus alaus ir vėl pasinėrėme į pokalbius apie gyvenimą.

20160715_195410
Reunion #2. Įdomus faktas: Kirsten atliko praktiką tyrinėdama online porno industriją. 

Laikas vėl ištirpo ir net nepastebėjau kaip gavome sąskaitą, kuri nebuvo tokia jau baisi (apie €80 už mus tris su maistu, gėrimais ir užkandžiais, kas Vilniuje yra visiškai normali sąskaita trims). Palydėjome Kirsten iki automobilio, kadangi ji labai skubėjo į gimtadienį ir patys patraukėme atgal link centro, tikėdamiesi rasti coffee shop‘ą ir pasinaudoti liberaliais Nyderlandų įstatymais. Vienintelė problema – buvome tiek pervargę, kad nebereikėjo nieko, o pamačius fauną, besibūriuojančią prie coffee shop‘o, kojos pačios pasuko namų link.

Skrydis namo buvo ankstyvas, tad per ilgai nemiegojome. Tik grįžę į Lietuvą skubėjome ruoštis Julijos vestuvių baliui ir toliau tęsėme atostogas. Galiu drąsiai prisipažinti, kad tai buvo pirmosios mano gyvenimo atostogos, kai labai nuoširdžiai visą laiką buvau atsipalaidavęs ir nesirūpinau darbais ar tuo, kas bus rytoj. Didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi dabartine akimirka ir kompanija, kuri mane supa. Tai buvo tikrai vienos geriausių, jeigu ne pačios geriausios, atostogų mano gyvenime. Bosniją ir Hercegoviną labai rekomenduoju visiems – gamta labai graži, žmonės draugiški ir paslaugūs (nors iš veidų niekada nepasakytum – net ir noriai padėdami kažkokiu būdu išlaiko mizantropiškas veido išraiškas). Kainos – juokingos, lyginant su vakarų Europa (įskaitant Vilnių, kuris yra labai brangus miestas). Apie Kroatiją per daug pasakyti negaliu, kadangi buvome tik Splite ir aplink, tačiau ta Kroatijos dalis irgi verta grieko (tik kainos ten artėja prie europietiškų, tai didelių sutaupymų ten nesitikėkite).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s