Kalnų magija

Pernai metais, leisdamasis nuo Kazbek (5033 m) kalno Gruzijoje, galvojau, kad lipimas į kalnus yra tikrai ne man. Tąkart pasiekėme 3900 metrų aukštį, miegojome tarp ledo ir akmenų, girdėjome akmenų griūtis ir pirmą naktį pabudome nuo dviejų, visai šalia mūsų palapinių esančių audros židinių. Žaibas ir griaustinis iš kairės, žaibas ir griaustinis iš dešinės. O tu – palapinėje, kažkur kalnuose, visai po uoliniais akmenimis, kurie ten stūkso vieniši ir laukia savo laiko pajudėti žemyn. Visą dieną rūkas, o rūke dėl drėgmės kvėpuoti sunkiau. Čia neskaitant, kad kvėpuoti ir taip sunkiau, nes net ir tokiame aukštyje deguonies yra gerokai mažiau, nei mūsų 80 metrų virš jūros lygio gyvenantys kūnai yra pratę. Pabuvome kelias dienas, palaukėme gero oro, bet jo taip ir nesulaukėme. Psichologinė komandos būsena irgi buvo ne pati geriausia, tad trečią dieną susikrovėme kuprines ir pasileidome žemyn. Tos dienos vakarą pirtyje šildydami kaulus kalbėjome kaip viskas buvo puiku ir kokie mes esam nuostabūs, kad ryžomės tokiam reikalui. Dopaminas man yra vienas įdomiausių hormonų. Apskritai, visas motyvacijos mechanizmas yra nuostabus reikalas – kažkaip smegenys žino kada tave reikia apdovanoti, bet negali to išnaudoti nuolatos ir iš valios pastangų apdovanoti savęs kada panorėjęs. Smegenys supranta kada padarei kažką ypatingo, verto apdovanojimo ir išduoda savotiškos narkotinės substancijos davinį. Pasimiršta visas skausmas, nuovargis, nerimas, sunkus kvėpavimas, šaltis, karštis – pasimiršta viskas, lieka tik plati šypsena, puošianti tavo veidą dar ilgai. Ir jausmas, kad kažką pasiekei ir kad dabar tikrai yra viskas gerai.

Pavasarį, tiksliai nepamenu kada, sėdėjom su Eduardu Alaus Studijoje, eilinį kartą kalbėdami apie gyvenimą, darbą, apie tai kokie esame sėkmingi ir kaip viską galima daryti dar geriau.

– Žinai, mes su Karoliu kalbėjom, kad reikia susiekti su Vitaliku ir vėl nuvaryt į kalnus, – sako Eduardas.
– Mhm, įdomu, – vangiai atsakau; nelabai, tiesa pasakius, tuomet galvojau apie kalnus – buvo daug visko, kas užėmė mano minčių srautą ir kalnams tiesiog nebeliko vietos.
– Žinai, galbūt ne taip aukštai, bet kur nors pasivaikščioti po kalnus, gal kokią viršūnę šturmuoti. Kokiai savaitei.
– Gerai, susirašysiu, pažiūrėsim ką pasiūlys!

Tiesa pasakius, nelabai tikėjau, kad mes vėl tai darysime. Tik kažkur giliai, pasislėpusi po daug sluoksnių einamųjų reikalų, darbinio streso, asmeninio gyvenimo peripetijų, truputėlį baikšti ruseno viltis, kad vėl įkvėpsiu gryno kalnų oro. Nereikėjo daug laiko, kad po Kazbek ekspedicijos pamirščiau visus nemalonius jausmus ir prisiminčiau tik kalnų didybę, gamtos atšiaurumą ir suvokimą koks esi niekas prieš visa tai.

Vitalikas atsiliepė labai greitai. Po kelių dienų sugrįžo su pasiūlymu – sportinis trekingas po kalnus Migrelios regione, aplankant ežerą
Tobavarchkhili (Toba). Be viršūnių, tik su perėjomis. Susitarėme dėl datų: rugpjūčio 7-14 būsime Gruzijoje. Laukėme pigesnių WizzAir skrydžių iš Vilniaus į Kutaisį ir toliau gyvenome savo gyvenimus. Kažkada gegužės pabaigoje pasiūliau Eduardui ir Karoliui nuskristi į kalnuotesnį regioną. Kur nors, kur pigūs skrydžiai. Kad galėtume pasitreniruoti rimtesniam žygiui. Būtent taip gimė mūsų kelionė į Škotiją, kurioje mes, lipdami į paprastą 1000 vertikalių metrų munro, pasiėmėme visą ekipuotę, reikalingą trijų dienų išgyvenimui: palapinę, miegmaišius, kilimėlius, maistą, drabužius. Kad būtų sunkiau ir realistiškiau į laisvą kuprinės vietą prisikišdavome alaus skardinių. Kitų turistų akyse rodėmės kaip keistuoliai, išsiruošę į šiaurės ašigalį: jie vaikščiojo su 20 litų kuprinaitėmis ar tiesiog gaivaus gėrimo buteliais, mes turėjome pilną ekipuotę, įskaitant lazdas, gigantiškas kuprines, gerus žygio batus. Kita vertus, ekipuotė buvo ne vienintelis mūsų skirtumas. Kol mes, visi prakaituoti ir reguliuojantys savo kvėpavimą šypsojomės iš laimės, kad pagaliau esame kalnuose (gal labiau kalvose, tačiau lyginant Lietuvos standartais, viskas kas yra virš 100 m yra kalnas), jie leidosi nuo ir kopė į kalną be šypsenų ir be vilties. Nusiminę, pervargę, iki galo nesupratę kur pakliuvo. Visai kaip mes pernai metais – niekas iš mūsų nežinojo ko laukti. Turbūt po tokių žygių belieka vienas iš dviejų – arba visam laikui pamilsi kalnus, arba nebenorėsi į juos pažiūrėti ir nesuprasi kas ten tokio nuostabaus…

Rugpjūčio 7 dienos ankstų rytą, pačiu nepatogiausiu metu – 2:00 – suskamba mano žadintuvas. Tingiai keliuosi po trijų valandų miego, lėtai valausi dantis, prausiuosi. Į kuprinę susidedu paskutinius daiktus, reikalingus kelionei, išbraukiu paskutines iš daiktų sąrašo. Valgau likučius iš KFC kibirėlio, kurį vakar nusipirkau. Pasižiūriu į betvarkę kambaryje. Chaosas. Džiaugiuosi, kad grįšiu anksčiau nei Meda ir nereikės aiškintis kodėl butas atrodo taip, tarsi jame būčiau porą savaičių apgyvendinęs čigonų taborą. Gaunu žinutę: „Pajudam nuo Edo, už 5 minučių būsim prie tavęs“. Pagriebiu daiktus, šiukšlių maišą, užrakinu butą ir, po trumpo apsilankymo prie šiukšlių konteinerio, laukiu atvykstančio taksi. Oro uoste sulaukiame Karolio, po kurio laiko atvyksta ir Artūras. Atiduodame kuprines, kurios yra ne tik sklidinai prikimštos, bet ir aptaisytos kilimėliais bei vaikščiojimo lazdomis. Skrydis 5:00 kaip visada pakyla laiku, 9:30 jau stovime eilėje prie Gruzijos pasų kontrolės.

Išėję iš oro uosto sutinkame Ratą su Fausta.

_DSC1005
Susitikti senus draugus visada malonu

Jie, pasirodo, irgi atvyko paatostogauti į Gruziją. Trumpai pabendraujam ir jie nuskuba savo keliais. Vitalikas kiek vėluoja, o mes gulime ant žolytės, aklimatizuojamės prie karščio. Atostogų nuotaika ir visiškas atsipalaidavimas tvyro ore. Po kiek laiko pamatome jau taip gerai pažįstamą lenkišką tanką prie įvažiavimo ir kylame sveikintis su Vitaliku. Smalsaujame kas gi šįmet bus antrasis gidas. Iš automobilio išlipa šviesių plaukų nedidukė Nataša, Vitaliko draugė ir mūsų šiųmetinė gidė. Sumetame daiktus į vidų, gauname khačiapurių ir vyno, sėdim, važiuojam. Dienos planas: nuvykstame iki ZIL 131, ten papietaujame, sumetame daiktus į kūzavą, sušokam patys ir pakylame iki 1500 metrų pirmai nakvynei. Toks malonumas kainavo papildomus 140 eurų, bet išgelbėjo mus nuo 1.5 dienos žygio kalnų keliu per karštį. O ZILo įkainis tikrai gerokai per mažas.

_DSC1010
Lenkiškas tankas Honker – ištikima Vitaliko transporto priemonė, kuria ir mes važinėjame nuo 2014 metų

Tokią pramogą – pasivažinėjimą po kalnus 1973 metų ZIL reikėtų pardavinėti po kokius 50 EUR žmogui su gidais ir nemokamais užkandžiais. Deja, gruzinai apie tai labai daug negalvoja ir verslo auginimo planų neturi.

 

Mieste, prie kurio mūsų jau laukia regiono turizmo vadovas, yra baisingai karšta ir saulėta. Vietiniame restorane – vieninteliame, kuris dirba ir sekmadienį – pavalgome khinkalių ir salotų, atsigeriame alaus. Pilnais pilvais maisto nuvykstame link ZILo, paskutinį kartą patikriname kokių daiktų reikia ir kurių galime atsisakyti. Sumetame daiktus į kūzavą, sušokame patys ir laikomės už kraštų. Čia gruzija – jokių saugumo priemonių nėra ir niekam jų nereikia. Diržai, sėdynės tikrai nėra prioritetas ir artimiausias 2 valandas laikomės už kūzavo krašto, kartais pritūpdami kad kokia šaka neišdurtų akies.

_DSC1149
Dvi valandos šiuo stebuklu ir mes – vietoje. Saugumo nėra. Ir taip visoje Gruzijoje – jei nori saugumo keliuose ar pramogose – važiuok į kitą šalį.

Kelionė kupina gerų emocijų ir juoko, visiškai tobulas pasirinkimas. Dvi valandos neprailgsta ir atsiduriame prie kalnų namelio – vienišo medinio pastato kalnų apsuptyje, kuriame yra du aukštai gal 15 miegamųjų vietų ir du lauko tualetai. Nuovargis ir grynas oras padaro savo – vienas po kito krentame miegoti, nors viso labo 16 valanda. Po kiek laiko užeina labai smarkus lietus, garsas įspūdingas, bet vaizdu pasigrožėti nesikeliu – tiesiog pasisuku ant kito šono ir toliau miegu. Apie 19 valandą pavalgome vakarienę – lobi – tikrą namini gruzinišką patiekalą, kurio nėra restoranuose (pupelių, baklažanų ir sūrio troškinys). Pora puodelių arbatos ir vėl miegoti. Keltis planuojame anksti, nes laukia ilga diena.

 

_DSC1352
Ko ne namelis prerijose?

Keliamės 7 ryto, vietoj planuotų 5. Tiesiog per daug skaniai miegasi. Ir dar vėjas už lango – gal nereikia taip skubėti, gal praeis. Apie 8:30 jau stovime su kuprinėmis ir pradedame žygiuoti. Pirmieji kilometrai veda tiesiai žemyn – nuo 1500 metrų iki 900 metrų. Einame per senovinius miškus, kuriuose medžiai stiebiasi kelioliką metrų aukštyn ir kuriuose auga paparčiai, didesni už mane. Kertame kalnų upę, kuri yra tiek išsekus, kad visi pereiname basi, be papildomų apsaugos priemonių. Kelias po truputį veda aukštyn – pagaliau galima džiaugtis kopimo į viršų džiaugsmais. Kopiant aukštyn labai svarbu yra kvėpavimas: vienas žingsnis įkvėpti, antras – iškvėpti. Taip pagal kvėpavimą reguliuoji savo greitį paskirstai krūvį ir kvėpuodamas diafragma lengvini širdies darbą. Tik išsimuši iš ritmo – iškart padūsti. Vietos pokalbiams nėra, vis būna su savimi ir kvėpuoja – savotiška meditacijos išraiška. Ties 1100 metrų papietaujame, iš kalnų upės pasipildome vandens atsargas ir pasiilsime. Nusprendžiame dar šiek tiek pažygiuoti, kol rasime geresnę vietą miegui – ramiai pakylame dar porą šimtų metrų, kertame dar vieną upę. Vėl išsekus, nesrauni. Vitalikas kiek nusiminęs, kad visai nesportiškai šįkart – prieš mėnesį upę kirto keturiese, apsiavę batus, žengdami vienu žingsniu ir išsirikiavę nuo sunkiausio, stovinčio prieš pat srovę iki lengviausio kitame krašte. Taip yra užtikrinama minimali apsauga: jei kartais kuris vienas parkristų – jį ištrauktų greta esantis narys, prilaikomas likusių. Priešingu atveju reikėtų tikėtis, kad nuskęsi greitai arba žūsi iškart, nes kalnų upė yra grynų gryniausia mėsmalė – didelė tikimybė, kad srovė tave mals į tūkstančius akmenų, pasroviui jau milijonus metų laukiančių balto it sniegas vandens. Šįkart viskas paprasta ir greita. Pasiilsime, sušlapiname kepures (kol kas geriausias asmeninio aušinimo sprendimas) ir žygiuojame toliau. Pakilę vos 50 metrų randame tobulą vietą palapinėms. Greitai susitvarkome, pakabinu hamaką ir einame praustis į tą pačią kalnų upę, kurią neseniai kirtome. Vanduo šaltas, bet nusiprausti norisi, tad tenka kęsti.

DCIM100GOPROGOPR0313.
Andrius rodo kaip reikia chillinti hamake

Grįžęs krentu į hamaką ir ilsiuosi. Pojūtis toks nuostabus, esu toks laimingas, kad pakanka žvelgti į dangų, mėgautis esama akimirka ir norisi išspausti laimės ašarą. Mes čia – kalnuose, be ryšio, be problemų ir be realybės, kuri kažkur ten – žemiau. Mums dabar niekas nerūpi, tik žygis ir išgyvenimas.

Vakarienei – gruziniška sriuba su makaronais ir skystu sūriu, arbata bei keli lašai aperityvo – geresniam miegui. Aperityvas naminis – iš spirito, skiesto vandeniu ir citrinos. Smagūs pokalbiai prie laužo ir net nepastebime kaip jau laikas miegoti. Pirmą kartą sulendame į palapines, kiek pasikalbame ir užmiegame. Aperityvas ir skani vakarienė padarė savo – kūnas labai atsipalaidavęs ir pasiruošęs naktiniam poilsiui. Kurį laiką trunka atrasti teisingą miegmaišio atsegimo laipsnį ir drabužių, esančių ant kūno kiekį. Miegmaišis žieminis, o 1350 metrų aukšyje naktį dar nepakankamai šalta, kad būtų galima komfortabiliai miegoti pilnai užsisegus.

7 ryto girdime Vitaliko „dobryi utro“ ir lendame iš palapinių. Košė su mėsa jau verda, o mes skubiai susipakuojame daiktus. Pavalgome, atsigeriame kavos ir žygiuojame toliau. Šiandien visą dieną numatomas kilimas, taigi laukia kur kas sunkesnė diena. Kelis šimtus metrų einame mišku ir džiaugiamės, ryto vėsa. Pakeliui sutinkame gruzinų turistų – tik keli iš jų turi kuprines, beveik visi su kedais. Iškeliavo į poros dienų turą po kalnų ežerus ir išsinuomojo arklius. Už 50 larių (apie 20 eurų) dienai arklys nuneš kelių žmonių daiktus iki sutarto taško.

Greitai išlendame į saulę – nuo 1600 metrų miškas nebeauga. Traukiu kremą nuo saulės – SPF 60, skirtas vaikams. Tepamės atviras kūno vietas, riebiai pasitepame nosis ir akis. Kylame toliau. Žingsnis – įkvėpti, žingsnis – iškvėpti. Meditacija.

_DSC1605
Tokie vaizdai labai padeda meditacijai

Per visą žygio dalį iki pietų sustatau gyvenimą į vietas. Permąstau kas esu, kas man yra artimiausi žmonės. Kodėl kartais pykstu ir kaip to išvengti: viskas atrodo taip aišku ir paprasta, kiekviena mano gyvenimo detalė atsigula į savo dėžutę savo lentynoje. Nebelieka nieko, dėl ko nerimaučiau ar kas keltų stresą – kiekvienas vertikalus metras kaip trupinių pėdsaką už manęs palieka visą chaosą. Visiška ramybė.

Ties 2200 metrų aptinkame piemenų palapinę. Kadangi žemiau vasarą karšta, Gruzijos piemenys kartu su ožkomis ir karvėmis pakyla aukščiau, kur daugiau žolės, mažiau karščio ir mašalų, bei geresnis oras. Taip tris mėnesius gyvena atsiskyrę nuo pasaulio, melžia karves ir verda sūrį, kurį kas kažkiek laiko su arkliais ateina susirinkti žemiau gyvenantys žmonės. Ekologiška. Ten mus pakviečia į palapinę. Susėdame aplink stalą ir gauname po bliūdą nespaustos varškės – tokio baisiai rūgštaus rauginto pieno produkto. Mano laktozės netoleruojančiam skrandžiui tai nėra puota, tačiau suvalgau viską ir ant viršaus įmetu kelis gabalus sūrio ir batono. Žinau, kad energijos šiandien dar reikės, tai geriau neišsidirbinėti. Be to, piemenys, kurių palapinėje pilną šovinių dvivamzdžiams, mus vaišina – nelabai norisi rodyti jiems nepagarbą ir neatsidėkoti už jų vaišingumą.

Po pietų išsiskalbiame marškinėlius, kurie dvokia arklio prakaitu ir ilsimės kol skrandžiai dirba savo darbą. Po geros valandos kraunamės daiktus, atsisveikiname su piemenimis ir po truputį kylame aukštyn. Iš viršaus mus pasitinka ožkų banda ir du ją genantys piemenys – abu ginkluoti dvivamzdžiais. Mes lenkiame bandą iš dešinės pusės, piemenys ožkas kviečia pas save, tačiau jos ne itin paklusniai elgiasi. Tam yra puiki drausminančioji priemonė – šūvis iš dvivamzdžio į orą, po kurio Vitalikas paskatina visus mus kiek paspartinti žingsnį. Įdomi detalė yra ta, kad pats šūvio netikėtumas išgąsdino, tačiau po to nebuvo jokio šoko ar adrenalino pliūpsnio – suvokiau tai kaip natūralų jų gyvenimo aspektą, kuris mums nekelia jokios grėsmės ir visiškoje ramybėje žygiavau toliau.

Pakilę gerus 100 metrų sustojome pailsėti. Kol Vitalikas keitėsi GPS baterijas – Nataša rinko čiobrelius vakaro arbatai. Likusieji tiesiog laukė kol vėl pradėsime eiti. Žingsnis po žingsnio pasiekėme plokštumą su keliomis kalnų upėmis, sutekančiomis į vieną krioklį. Vaizdas iš ties nuostabus – ilsimės ir grožimės ilgiau. Paklausti ar jau pavargome, visi kaip vienas atsakome kad dar galime eiti. Taigi, einame. Aukštyn. Daugiau. Sunkiau. Kvėpavimas visai sunkus, širdis rodo kokia jau šiandien pavargusi yra, o mintyse nebėra nieko, tik abejojimas ar išgyvensiu dieną. Visi atrodo pervargę, o lipti tenka į itin statų kalną, kuris, regis, be pabaigos. Ilsimės kas 20 žingsnių ir vienu metu pradedu gailėtis, kad nelikome žemiau. Stoviu ant stataus kalno, žiūriu 200 metrų žemyn ir galvoju, kad reikėjo likti nakvoti kažkur ten. Tik dabar jau kitos išeities, apart kopimo aukštyn, nebėra: leisdamasis žemyn nubrauksi visas pastangas. Kilti aukštyn jėgų ir nusiteikimo nebėra.

_DSC1659
Strigę kalnuose. Žemyn eiti gaila, aukštyn – nebepajėgi

Esame savotiškoje skaistykloje – neapibrėžtoje būsenoje, iš kurios negalime greitai ištrūkti. Dar keliasdešimt metrų aukštyn ir vėl ilsimės – šįkart ant plokštesnių uolų. Vitalikas numeta kuprinę ir eina ieškoti plano B (nors niekas nežino koks buvo planas A, bet ne tame esmė). Po gerų dvidešimties minučių grįžta su geromis žiniomis: va, dar 20 metrų iki štai to įdomaus akmens, o už jo – puiki gėlėta pieva, kalnų upės ir ten dar įpila išgerti.

 

– Vyrai, va ten, už viso labo 20 vertikalių metrų, yra mažas piemenų kaimelis. Ten bus pieva, vandens ir vyno – galėsime ilsėtis! – šaukiu pilnas optimizmo.

Piemenų ir vyno, suprantama, nėra, tačiau motyvacija – begalinė. Atėję iki pievos metame kuprines ant žemės, apeinu visus ir apkabinu. Prieš 10 minučių Karolis mintyse išnaudojo visus žinomus keiksmažodžius, aš jau ruošiausi miegoti po akmeniu, o kitų veidai atrodė perkreipti skausmo ir nuovargio. Dabar visi šypsosi, juokiasi ir mėgaujasi šviežia dopamino doze. Apkabinu Vitaliką, o tas man į ausį sako: „nu, rebiata, vyi malatsi!“. Šiandien per visą dieną padarėme 1300 vertikalių metrų (nakvojome ties 2550). O tai – tikrai ne šuns papas. Po kelių dienų, jau jūros lygyje, Vitalikas prisipažino: „znaite, rebiata, ja dumal chto jesli vyi ne zdoxnite, todga ja zdoxnu“ (suprantama, visų ego paglostė gerai).

Pasistatę palapines užkaitėme vakarienę. Vitalikas visiems įpylė aperityvo ir pradėjome poilsį. Išsitraukiau kiltą, užsidėjau jį ir nuėjau į upelį atšaldyti alaus, kurio vieną skardinę buvau pasiėmęs būtent tokiai akimirkai. Smagiai leidžiant laiką įkalbėjau likusius mūsų kelionės vyrus išbandyti kiltą. Artūras kurį laiką laužėsi, tačiau po neilgų įkalbinėjimų ir jis patikėjo, kad galbūt dėvėdamas kiltą nepraras vyriškumo. Rezultatas: nebuvo nei vieno, kuris neįvertintų kilto pranašumo prieš kelnes ir laisvės pojūčio (suprantama, laisvė pasiekiama kiltą dėvint tradiciškai).

Vakarienei buvo barščiai bei arbata. Po barščių sekė užkandžiai ir kiek daugiau aperityvo. Kažkur kalnuose, kur artimiausia civilizacijos užuomina yra gerais 500 metrų žemiau įsikūrę piemenys, kur nėra jokio ryšio su išoriniu pasauliu (neskaitant palydovinio ryšio, prie kurio mes prisijungti šiaip ar taip negalėjome), mes turėjome savo plokščios žemės plotą.

_DSC1694
Buitis kalnuose – labai paprasta

Tuo metu visa ta žemė buvo mūsų ir mes buvome tos žemės dalis: laimingi ir dėkingi. Kalbos netilo iki 22 valandos, kol galiausiai nusprendėme, kad jau laikas miegoti. Sulindome į palapines ir sumigome prieš rytojaus iššūkį: nuo pat ryto laukiančią 150 metrų 1A kategorijos perėją.

 

Vidury nakties pabudau spaudžiamas skysčių pertekliaus organizme. Išlindome kartu su palapinės draugu Andriumi į tamsą ir nubėgome prie tolėliau esančios uolos palengvinti organizmo dalią.

– Išjunk šviesą, – tariau Andriui, – pažiūrėk koks dangus.

Pakėlus galvą matėme žvaigždėtą dangų – nei vieno debesėlio, nei vienos dirbtinės šviesos, trukdančios matyti šį stebuklingą vaizdą. Jausmas toks, lyg matytum visas žvaigždes, esančias galaktikoje – ten toliausiai esančias nykštukes, kurių paprastai nematytum dėl nuo miestų sklindančios šviesos. Čia – visas dangus nusėtas žvaigždėmis, tarsi gražuolės raudonplaukės veidas, kurį vasaros metu puošia šimtai tūkstančių, milijonai strazdanų. Toks jausmas, kad yra tik nykstamai maži dangaus ploteliai, kuriuose nėra nors menkiausio šviesulio ir tik šie mažučiai ploteliai suteikia dangui kontrastą ir nepadaro jo ištisu šviesos kilimu, naktį apgaubiančiu visą regimą dangaus skliautą.

Kėlėmes 8:00, po ryžių košės su tunu ir arbatos pajudėjome link perėjos. Pirmojo iššūkio, turinčio kategoriją – 1A. Iš viso yra 12 kategorijų – nuo 1A iki 6B (1A, 1B, 2A ir t.t.). 150 vertikalių metrų sniegu, su dviem gerais pailsėjimais – atrodo kas čia tokio, tačiau mums užtruko apie pusę valandos.

_DSC1732
Gramus kuprinėje skaičiuoti reikia, bet Lietuvos vėliavoms vietos visada bus!

Tuomet nenorėjau galvoti kaip atrodo 6B kategorijos perėja. Viršuje atsivėrė visai kitas vaizdas – begalinis kalnų masyvas, tik labiau uolėta ir mažiau žalias, nei buvome pratę. Nusileidome 50 metrų žemyn, ant uolos pastatėme palapinę ir ten sumetėme savo daiktus. Pasiėmėme dvi kuprines, į kurias sudėjome šiltus flisus, kažkiek maisto ir ciklopus (kurių turbūt neprireiks, bet kalnuose negali būti garantuotas, kad nepasiklysi ir kad neužklups audra, dėl kurios naktį reikės praleisti neaišku kur. Šiandien žygiuosime kiek lengviau – apžiūrėti Toba ežero.

 

_DSC1766
Ten fone – ežeras neištariamu pavadinimu -Tobavarchkhili

Kelias iki ežero gan paprastas – kažkiek žemyn, tada poros šimtų metrų aukščio lengva perėja, tada vėl šimtą metrų žemyn ir staiga – nuostabaus grožio ežeras, visiškai vienas kalnų apsuptyje. Sėdam ant uolų ir žiūrime į šį nuostabų gamtos paveikslą. Prie ežero nesiryžtame leistis, kadangi kiek toliau yra kita perėja, už kurios galimai slepiasi kitas ežeras (GPS taip rodo, bet nepatikrinęs – nesužinosi), tad nenorint prarasti aukščio žygiuojame tos perėjos link. Nuo perėjos atsiveria nuostabus vaizdas Svanetijos link – tolumoje matosi Ushba (4710 m) ir kiek kairiau iš paveikslėlių pažįstamas, tačiau niekada gyvai nematytas Elbrusas (5642 m) – aukščiausias Europos kalnas – apgaubtas debesų, tačiau išdidžiai stovintis, demonstruojantis savo grožį.

_DSC1774
Elbrusas ten kairiau – pasislėpęs po debesimis, bet vis tiek didingas.

Ant perėjos viršaus radome akmenų krūvelę, kurios viduje buvo storas plastikinis pieno maišelis, į kurį buvo suvyniotas prieš tai išėjusios ekspedicijos manifestas: laikas, vieta, oras, kiek žmonių, kur eina, koks nusiteikimas ir t.t. Kitoje lapelio pusėje užrašėme šį bei tą apie save, palinkėjome sėkmės kitoms ekspedicijoms ir prisėdome papietauti. Bepietaujant Vitalikas atkreipė dėmesį į besikaupiančius debesis ir kitų ežerų nusprendėme nebeieškoti – nesinorėjo rizikuoti ir papulti į lietų, kuris apsunkintų visą logistiką, taigi patraukėme palapinės su likusiais daiktais link. Ėjimas be daiktų yra gerokai lengvesnis, nei ant pečių tempiant 20+ kg kuprinę, taigi galima tobulinti žingsniavimo techniką. Kairė koja – dešinė lazdą – įkvėpti, dešinė koja – kairė lazda – iškvėpti. Per daug neskubėdami grįžome prie palapinės.

Vėl žmonių akyse matėsi nuovargis, o prieš akis dar laukė kelio gabalas ir paskutinis dienos pakilimas – 200 metrų perėja. Daiktus į kuprines krovėmės itin tingiai ir ilgai, tačiau niekas neskubino – dar nebuvo įdienoję ir laiko turėjome į valias. Karolis su Arturu, kaip visada, krapštėsi ilgai. Andrius kiek skubiau susirinko daiktus, tačiau jam reikėjo susikrauti viską, nes jo kuprinė kartu su mumis keliavo iki ežero, tad visas jos turinys buvo palapinėje. Aš, jau susikrovęs mantą, prisėdau prie Edžio, kurio akys spinduliavo ramybę.

– Blin kaip pavargau, – tarė Andrius, – kaip tingiu krautis ir toliau eiti.
– Visi mes pavargę ir visi tingim eiti. Bet eisim, – atsakau
– Aš tai nirvanoje, visiškas chill‘as, – ramiu balsu pridūrė Edis.

Tą akimirką dėl visiškai neaiškių priežasčių ir aš nusiraminau – nuovargis neberūpėjo, tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į kalnus, praktiškai negalvodamas.

– Žinai, – sakau, – man tik vienintelis dalykas kirbina galvą – ar užteks jėgų tai paskutinei perėjai.
– Va čia ir yra tavo problema, – ramiu, veik senesėjišku balsu atsako Edis, – tu apie tai galvoji! Negalvok, kol kas nesame prie perėjos, o kas bus vėliau, tas bus vėliau.
– Aha, tikrai…

Ir mano veidą papuošia plačiausia pasaulyje šypsena. Galva švari ir kalnų upės vanduo, mintys, galbūt ir egzistuoja, tačiau nei viena neužkliūna – visos greita srove teka kažkur toli. Visiška ramybė. Keliamės eiti, žingsnis – įkvėpti, žingsnis – iškvėpti. Žingsnis – om mani padme, žingsnis – hum. Nirvana veik ranka pasiekiama. Lėtai prieiname ežerą Okhodža, prie kurio jau įsikūrę vokiečių turistai – visi 50-60+ metų, tačiau labai aktyvūs. Atvyko čia savo kojomis, tik daiktus atnešė arkliai. O vieta kempingui – nuostabi: plokščia, graži pieva ir tobulai tyras ežeras. Nusprendžiame čia kiek pailsėti, tačiau nakvynę rengtis jau už perėjos. Nueinu prisipilti vandens, o Edis, Karolis, Artūras ir Andrius nueina prie ežero išsimaudyti. Pats nusprendžiu prisijungti – ateinu ir skubiai rengiuosi iki apatinių. Vanduo paviršiuje nėra ledinis – kokie 14-16 laipsnių.

_DSC1815
Ta nuotrauka, kurios kokybe aš esu patenkintas.

 Įbrendu iki kulniukų ir Edis sako: tu tik nieko negalvok ir šok. Taip ir padariau – įšokau vien tik tam, kad sužinočiau, jog po pirmųjų 15 centimetrų žemiau esantis vanduo yra beveik ledinis. Išlendu visas laimingas, o Andrius gaudo kadrus. Iškeliu rankas (juk reikia papozuoti) ir gaunasi labai gera fotografija kalnų ežere, kurios vaizdu net pats esu patenkintas.

Nusisausiname, pasikeičiame apatinius, suvalgome saldainių ir – pirmyn į paskutinį dienos pakilimą. 200 metrų, 6 sustojimai pailsėti ir jau džiaugiamės pasiekę viršūnę. Nuo šiol kelias eis žemyn ir tikėtina, kad rytoj vakare jau gersime alų. Šįkart rasti vietą palapinėms yra kiek sunkiau nei iki šiol. Pagal gruziniškas nuorodas GPS esame plokščioje vietoje, kuri pavadinta kempingu, tačiau vandens aplinkui niekur nėra. Vitalikas išeina ieškoti laimės o mes su Edžiu užsilipame ant akmens ir kalbame apie baimes ir kaip jų čia – kalnuose – nebelieka. Vitalikas užtrunka, tačiau po 40 minučių grįžta su pranešimu, kad nusileidus apie 150 vertikalių metrų yra sąlyginai nebloga vieta, nuo kurios iki vandens – viso labo kelios minutės. Grįžtame iki likusios komandos, kuri jau beveik visa buvo išlūžusi, užsimetame kuprines ir leidžiamės ieškoti išsvajotojo poilsio.

Kempingas kalnuose – tai paprastai tiesiog plokščia vieta, šalia kurios yra vandens telkinys arba upė.

DCIM100GOPROGOPR0338.
Paskutinis kempingas kalnuose

Geriamas vanduo, suprantama, yra svarbiausias dalykas, reikalingas išlikimui, o pasiimti vandens visai ekspedicijai – nerealistiška. Apsistojame mažame žemės lopinėlyje, kuriame vos telpa mūsų trijų palapinės. Vakarienei – charčio ir kelioninis tortas (trupinti sausainiai, džiovinti vaisiai ir kondensuotas pienas). Sėdim, ilsimės, vakarieniaujam ir staiga iki mūsų ateina du gruzinai. Vienas ant nugaros neša iš turginio maišo padarytą kuprinę, pilną prikrautą malkų, o kitas – kažkokią terbą, kurioje turbūt yra palapinė ir ant kaklo pakabintą miegmaišį. Sustoja prie mūsų.

– Hello!
– Hi, – atsako Vitalikas.
– Where are you from?
– Ukraine and Lithuania (Litva).
– Ah, okay. Welcome.

Pasėdi prie mūsų, parūko. Išsitraukia Samsung Galaxy S6 arba S7 (iš toli neatskyriau, tačiau tikrai bent S6) ir pradeda fotografuotis. Po kiek laiko ateina dar pora gruzinų – vėl vienas su turginiu maišu, pilnu malkų, o kitas su terba.

– Where are you going with that wood? – klausia Karolis.
– To the lake! – atsako gruzinas.

Suprantame, kad malkas neša vokiečių turistams. Pasėdėję dar 20 minučių nešikai atsisveikina ir kyla aukštyn, o mes toliau vakarieniaujam ir mėgaujamės vaizdais. Sriuba – nuostabi. Tortas – taip pat. Itin pakylėtos nuotaikos nueiname miegoti. Jau rytoj leisimės žemyn ir kartas nuo karto ilsindami degančius kelius, keiksime visą procesą.

Apie trečią ryto pabundame nuo audros – kai kurie žaibai kažkur toli toli, kiti – kiek arčiau, tačiau lietus nesmarkus ir miegoti netrukdo. Pati audra labai gretai praeina ir mūsų palapines vėl apgaubia visiška tyla. Penktą ryto ta pati audra sugrįžo, tačiau dabar – kur kas arčiau. Keli žaibai trenkė visai prie pat. Jausmas įdomus: esi kažkur kalnuose, tarp uolų, virš tavęs lyja ir žaibuoja. Vėl suvoki kokia gamta yra visagalė ir koks tu esi mažas ir bejėgis prieš jos galią. Keliamės 7 ryto, apžiūrime dangų – audra nueina. Greitai pakuojamės ir verdame pusryčius, bet kol krapštomės audros debesys spėja grįžti apsukę dar vieną ratą aplink kalnus. Kol nelyja Vitalikas pasiūlo skubėti nevalgius pusryčių. Labai skubiai apsirengiame, užsimetame kuprines ir skubame žemyn. Aplenkiame audrą ir išlenda saulė. Sustojame pavalgyti ir išsidžiovinti palapinių.

Kol valgome audra vėl grįžta (taip jau būna kalnuose, kad tas pats audros debesis sukasi aplink kažkurį kalnų masyvą ir nuolat gąsdina sušlapinsiąs visus klajoklius). Plauname indus, susipakuojame ir maunam žemyn. Suprantame, kad šįkart lietaus išvengti nepavyks, tačiau nusprendžiame rūbų nuo lietaus nesirengti – jei sušlapsim, tai sušlapsim, o su striukėmis bus karšta. Vitalikas juokiasi: vieną kartą bėgome nuo lietaus; tik pradėjus lyti apsirengėme – staiga nustojo lyti, nusirengėme – vėl pradėjo lyti, galiausiai apsirengėme ir ėjome sukaitę, bet bent nelijo. Kiaulystės dėsnis, ar kaip ten.

Toliau kapojam žemyn, ant mūsų lyja. Užėjus ant kalno keteros dar ir vėjai pradeda pūsti – pasidaro šaltoka, tačiau vis tiek nesirengiame, nes debesys jau tuoj tuoj paliks mus ramybėj. Lietus baigiasi staiga – lyg visai nieko nebūtų buvę. Rūbai ant mūsų karštų kūnų greitai džiūna. Kertame paskutinę upę ir pereiname kelis paskutinius pakilimus. Sutinkame grupelę ukrainiečių, Vitalikas paaiškina kaip eiti ir pasako, kad iki vakaro jie tikrai pasieks Okhodžo (vėliau, pažiūrėjus į grupės apavą, tai pasirodo labiau kaip motyvacinis palinkėjimas, nei realistiškas įvertinimas). Ant paskutinės perėjos sustojame prisirinkti mėlynių, pasiilsime. Altimetras rodo kiek virš 2000 metrų. Apeiname vieną kalną, prisėdame papietauti ir įtempę ausis klausome ar kur nors netoliese nevažiuoja miškovežis ar kitas automobilis – tai būtų mūsų garantas greičiau pasiekti apačią.

Realybė paprasta: iki artimiausio miestelio gal 30 km, taigi eiti pėsčiomis įmanoma, tačiau nėra prasmės, ypač todėl, kad didžioji ėjimo dalis – leidimasis miško keliais. Jeigu rastume automobilį, kuris paimtų Vitaliką – galėtume laukti jo, nusileidę iki bent 1200 metrų, kol jis grįš mūsų su savo lenkišku tanku. Papietavę išeiname, pasipildome vandens ir pradedame leistis. Šįkart – ilgai ir skausmingai.

Leistis nuo kalno – užknisantis reikalas. Visas krūvis tenka keliams ir nuo trinties jie gerokai įkaista – kartais iki skausmo. Kartais krūvis būna toks didelis, kad neatlaiko raiščiai ir keliai gali iššokti iš savo vietų. Jeigu esate kada nors važiavę automobiliu nuo aukšto kalno, kuriame reikia nuolatos stabdyti – žinote, kad kartais reikia sustoti, nes stabdžiai nuo trinties tiek užkaista, kad stabdymas tampa ne tik sudėtingas, bet ir rizikingas. Su keliais yra panašiai. Taip pat – einant žemyn rekomenduojama eiti savo greičiu. T.y.: jeigu eini greitai, eik greitai, kartais palaukdamas kolegų, nes jeigu ne tik eisi žemyn, bet dar ir stabdysi save – krūvis keliams bus dar didesnis. Suprantama, ėjimo lazdos labai padeda, jei jas įdarbini, tačiau skausmo nepašalina.

Taip ir žygiuojam. 100 metrų šian, 100 metrų ten. Sustojam, pailsim, vėl 100 metrų. Vandens atsargos senka, mes – sukaitę ir pavargę. Vėl einam ir stebim serpantiną – kiekvienam „aukšte“ bėga vis sraunesnis upelis. Vanduo nuo viršaus renkasi, teka patogiausia vaga ir kuo žemiau – tuo didesnė srovė gaunasi. Ties 800 metrų randame visai sraunų upelį ir ten apsistojame. Kol nueinu nusiprausti veido – privažiuoja džipas ir paiima Vitaliką. Mes liekame laukti.

Laukdami išsiverdame avižų košės su džiovintais vaisiais ir kondensuotu pienu. Nusiprausiame. Žaidžiame kortomis. Atidengiame vieną akmenį, esantį visai prie mūsų sėdimos vietos ir po juo randame porą skorpionų.

_DSC1893
Nors ir maži padarai, bet geriau jų nesupykdyti.

Pafotografuojame juos ir uždengiame vėl – geriau su šiais padarais, nors ir mažais, nežaisti. Vėl kaupiasi audra, kažkur toli girdisi griaustinis ir pasigirsta variklio garsas. Viltingai laukiame mūsų Honkerio, tačiau tai pasirodo dar viena gruzinų turistų grupė, kylanti aukštyn. Audra vis labiau gąsdina ir tik pradėjus lyti pasirodo mūsiškis lenkiškas tankas. Skubiai sulipame su visomis savo šmutkėmis, Vitalikas paduoda alaus ir pradedame leistis žemyn. Nusileidimas trunka apie valandą, pakeliui paimame gruziną, kuris lietuje liūdnai eina pėsčias žemyn. Visi laimingi – kelionė po kalnus baigėsi, visi sveiki, sužeistų nėra.

Iš visos kelionės supratau vieną labai svarbų dalyką: kalnai grūdina. Net dabar, galvojant apie kelionę, kartais apima toks savotiškas jaudulys – juk buvome ten, kalnuose, be civilizacijos, be ryšio, ėjome per kalnų upes, miegojome po akmenimis ir gyvenome po audra. Tačiau ten, žengus pirmus žingsnius, visas nerimas lieka žemiau. Kaip ir visos žemiškos bėdos. Ant kupros nešiesi savo gyvenimą ir turi tiek daiktų, kiek pasiėmei. Net ir milijonas eurų nepadės tau gauti ko neturi, todėl ir visi žemiški norai lieka žemiau. Kažkuriuo metu galva tampa švari, neapsėsta demonų, nesirūpinanti deadlainais, negalvojanti apie pasirinkimus, nes jų tiesiog nėra arba jie yra labai paprasti: einame toliau, ar liekame čia, valgome dabar ar vėliau. Grįžęs esu ramesnis ir labiau susigyvenęs su savimi. Sakyčiau, kad esu bent per nago juodymą priartėjęs prie nirvanos.

Nusileidus žemyn, į jūros lygį, gyvenome netoli Batumio – Gonio miestelyje, kuriame yra ta pati jūra, tačiau mažiau šurmulio. Po kalnų labai reikia aklimatizacijos prie žmonių, todėl šurmulys nėra gerai. Ten turėjome kitų pramogų, kadangi nusileidome iš kalnų dviem dienom anksčiau, nei Vitalikas tikėjosi. Dėl tokio spartumo gavome pasiūlymą, kurio neįmanoma atsisakyti:

– Atvykite kitais, eisim į rimtus kalnus ir užsiiminėsime alpinizmu. Aš būsiu nebe jūsų gidas, o jūsų instruktorius ir jūs viską darysite patys. Aš tik rėksiu ant jūsų ir vadinsiu šūdais, jeigu darysite visiškas nesąmones. Suprantate, mes jau esame draugai, taigi aš galiu jus laužyti.

Motyvacija begalinė. Grįžome namo fiziškai pervargę, nuo dilgėlių ir Sosnovskio barščių išbertomis kojomis, tačiau taip pailsinę savo psichiką, kad net nedvejojome pasakyti Vitalikui TAIP.

Nuoroda į Andriaus nuotraukų galeriją čia.

DCIM100GOPROGOPR0321.
Bonus nuotrauka – po 1300 metrų žygio dienos – veidai pavargę, bet kupini laimės. Užlipti ant šitos uolos truko ilgokai, nors uola nėra aukštesnė kaip kopa Preiloje, kurią reikia perlipti einant nuo jūros. 2550 metrų aukštyje deguonies trūkumas jau pasijaučia.

3 Comments

  1. Nu super. Skaitau ir negaliu suprasti, kodėl to nedarau. O tas Vitalijus irgi smagus gidas atrodo. Gal kontaktais galėtum pasidalinti? Būtų pirmas žingsnis link kažkur ten.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s