Islandija visada traukė savo paslaptingumu, nežemiškais gamtos vaizdais ir atšiaurumu. Pagaliau susiruošiau ten keliauti – kai nusipirkau bilietus, buvau įsitikinęs, kad keliausiu vienas, tačiau vis tik atėjus laikui Meda prisijungė prie manęs, nors ir nėra nei šalčio, nei aktyvaus laisvalaikio fanė.

Balandžio pradžioje WizzAir paskelbė apie naujus skrydžius iš Vilniaus į Reikjaviką, pradėsiančius gabenti keliautojus ir darbo liaudį nuo gruodžio mėnesio. Meda iškart numetė nuorodą ir pasiūlė pasidomėti, nes visada norėjau į Islandiją. Aš ilgai nesvarsčiau ir nupirkau du bilietus 5 dienoms (nuo pirmadienio iki penktadienio). Pagalvojau, kad penkios dienos bus pats tas, kadangi skrydis gruodį (kitas variantas – daug pigesnis – buvo likti ten trims savaitėms, bet nenorėjau imti paskolos). Meda, suprantama, labai nepalaikė tokio mano žingsnio, kadangi pati nemėgsta šalčio ir nėra didelė aktyvaus laisvalaikio gamtoje mylėtoja, bet iškart sakiau, kad skrydis tik gruodį, tai nėra čia ko per daug galvoti apie tai – viskas dar gali pasikeisti. Niekas per daug nepasikeitė ir galiausiai keliavome kartu penkias dienas praleisti šalyje, kur oras keičiasi penkis kartus (o kartais ir daugiau, štai nuodora į video, kuris idealiai apibūdina orą per 18 sekundžių: https://goo.gl/photos/PWttRqa9XPzTktoC6) per dieną, kur gruodžio mėnesį saulė teka 11 valandą ir visą dieną laikosi kiek aukščiau horizonto dėl ko apšvietimas atrodo taip, tarsi visada būtų pavakarė.

Šiandien Islandijoje gyvena kiek daugiau, nei 300 tūkstančių gyventojų, iš kurių 130 tūkstančių gyvena sostinėje Reikjavike (200 tūkstančių, jei įskaitysime ir Reikjaviko apylinkes, taigi du trečdaliai). Sala yra geologiškai aktyvi: po ja trinasi Europos ir Amerikos tektoninės plokštės, dėl ko ten per savaitę užfiksuojama virš 300 žemės drebėjimų, viskas apšildoma geotermiškai (šiltnamiai, kuriuose auga daržovės, namai, kuriuose radiatoriai atsukti iki maksimumo visada ir net karštas vanduo duše – ir tas smirdi kiaušiniais). Pagal visokius ten archeologinius tyrimus Islandiją pirmiausiai apgyvendino keltų vienuoliai, kurie ieškojo vietos atskirčiai, bet galiausiai 870 metais pirmieji vikingai apiplaukė aplink šalį ir nustatė, kad tai sala, bei įsikūrė žiemai. Atėjus pavasariui vikingų vadas Garðar Svavarsson išplaukė namo, bet Islandijoje liko keli jo bičai su vergais. Kitas bičas Ingólfr Arnarson apie 874 metus dabartiniame Reikjavike pastatė savo vilą ir į Islandiją pradėjo plūsti krūvos norvegų, kuriems atsibodo jų šalies monarchinės represijos arba kurie buvo prisidirbę ir jiems grėsė teismai iki gyvos galvos (po to panašaus plauko nusikaltėliai bėgo iš Islandijos ir įsikūrė Grenlandijoje, bet čia jau kita istorija). Islandijos pavadinimas išties nelabai atitinka realybę – tik apie 11% šalies yra padengta ledu (palyginimui – 80% Grenlandijos padengta ledu) ir žiemos čia nėra tokios jau siaubingos dėl Golfo srovės (labiau vidutinės a la Amsterdamo ar Ciuricho žiema). Kita vertus vikingai turėjo tradiciją vadinti naujas žemes pagal tai, ką mato tuo metu, taigi ir pavadinimai atitinkami (dalis Kanados pavadinta Vinland, kadangi vikingai pirmiausiai ten pamatė vynuoges).

Kėlėmės ankstų pirmadienio rytą ir patraukėme link oro uosto. Lėktuvas buvo daugiau mažiau pustuštis kas WizzAir skrydžiams, bent jau mano patirtyje, yra neįprasta, tačiau tas įdomiai keistas jausmas skristi pustuščiame lėktuve vėliau puikiai pasitarnavo pratinantis prie tuščių kelių tik išvažiavus už Reikjaviko. Skrydis trunka keturias valandas, leidomės apie 11 valandą vietos laiku ir tuomet Islandiją jau budino pirmieji saulės spinduliai. Iš viršaus gamta atrodė įspūdingai – keistai sodriai žali plotai, persipinantys su tamsiais vulkaninės kilmės plėmais.

Nusileidę pirmiausiai užsukome į duty free parduotuvę, kurioje nusipirkome kažkiek alaus – tokios rekomendacijos vyravo kelionių giduose. Tik vėliau prisiminėme, kad tiek daug negeriam ir tų dviejų sixpackų buvo per daug. Išėję į atvykimo salę patraukėme link vaikino, kuris laikė lentelę su auto numos įmonės pavadinimu. Jaunuolis kalbėjo telefonu kažkokia keista kalba – nei anglų, nei rusų ar islandų. Tik po kelių akimirkų suvokiau, kad jis kalbėjo lietuviškai. Pasirodo Saulius gyvena ir dirba Islandijoje – atvyko prieš pusmetį pakeliauti, patiko, nusprendė grįžti. Dabar dirba automobilių nuomos įmonėje ir laisvalaikiu keliauja aplink šalį. Saulius papasakojo ką verta pamatyti, kokie čia orai ir visokių kitokių linksmybių, davė savo telefono numerį „jei ką – skambinkit, padėsiu“. Matosi, žmogus daro tai kas jam patinka – daugiau tokių atsigavusių ir nuoširdžių lietuvaičių!

Pasiėmėme automobilį ir išvykome ieškoti trolių namo, kuris turėtų būti kažkur Keflavike. Nieko neradome, paklausėme vienos moteriškės, dirbančios savo sodelyje, ji kaip ir davė nurodymus, bet vis tiek neradome to trolių namo ir nusprendėme traukti link Þingvellir nacionalinio parko, kol dar šviesu (buvo jau po 12 dienos ir saulė buvo vos pakilusi virš horizonto). Þingvellir yra tokia įdomi istorinė vieta – čia 930 metais įkurtas pirmasis pasaulyje parlamentas (Alþingi, literaliai all-thing – visi dalykai), kuriame buvo išpažįstama tikroji demokratija. Kartą per metus susirinkdavo visi piliečiai ir dvi savaites spręsdavo dalykus: pasisakyti turėjo teise visi laisvi žmonės, buvo įvykdomos vestuvės, tvirtinami verslo sutarimai, įvykdomos egzekucijos ir sprendžiami klausimai, kurių nepavyko išspręsti su vietinės reikšmės valdžia. Ir, žinoma, visi laisvi žmonės (taip, tais laikais buvo ir vergų) turėjo balso teisę. Dabar ta vieta yra labai smagus parkas, po kurį galima pasivaikščioti. Kai atvykome į vietą oras buvo ne pats geriausias – lijo, pūtė smarkus vėjas ir kartais užmesdavo ledų ant galvos, bet nusprendėme nieko nelaukę vis tiek eiti apžiūrėti kas tai per dalykas. Užlipom ant apžvalgos aikštelės, sušlapom ir po kokių 5 minučių baigėsi audra/pūga, debesys prasisklaidė ir iš už debesų išlindo tie trys saulės spinduliai, kurių tik tiek ir tematėme visos kelionės metu.

Oras taip ir keičiasi Islandijoje – po kelis kartus per dieną arba, kaip vėliau teko patirti, po kelis kartus per šimtą kilometrų. Toliau nusprendėme nebekeliauti – nuvykti į Reikjaviką, įsikurti ir eiti paieškoti laimės mieste. Važiuodamas atgal vis negalėjau atsigrožėti vaizdais ir izoliacija nuo pasaulio – tik išvykus iš Reikjaviko lieki vienas. Eismas praktiškai neegzistuoja – sutinki vieną kitą automobilį, gal kokį autobusą, tačiau nėra jokių vilktinių, jokių lenkimų – nieko. Tiesiog esi vienas viduryje nuostabios, nors ir atšiaurios, gamtos. Įdomus ir kartu labai magiškas jausmas.

Reikjavike susiradome hostelį, kuriame turėjome nakvoti, išsikrovėme daiktus ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Temperatūra niekada nenukrisdavo žemiau 3-5 laipsnių, tačiau lietus ir iki kaulų besiskverbiantis vėjas vertė stebėtis vietinių islandų aprangos ypatumais: lengva striukė ar švarkas, jokių šalikų, jokių kepurių ar pirštinių. Gal ir nekeista, kai oras Islandijoje visus metus būna daugiau mažiau toks pats: vidutinė temperatūra šalčiausiu metų laiku būna apie 0, o šilčiausiu – apie 12 laipsnių Celsijaus.

Reikjavikas yra labai jaukus miestas – dauguma namų yra 2-3 aukštų, nesijaučia didmiestinio brutalizmo, kai kurie namai įspūdingai spalvingi (dažyti ryškiomis pastelinėmis ar net vaivorykštės spalvomis). Gatvės gerai apšviestos – taip pat nestebinantis faktas, kai gruodžio mėnesį diena prasideda apie pusę 12, o baigiasi pusę 4. Visa miesto širdis yra nesunkiai apeinama pėsčiomis, kas yra nuostabu, tačiau oro sąlygos kartais ir nedidelio miesto apėjimą paverčia tikra ekspedicija. Vienintelis dalykas kuris tikrai apsunkina mėgavimąsi šia šalimi – kainos. Kas mane pažįsta žino, kad nesu taupus ir nevengiu pasimėgauti vietiniais patiekalais ir gėrimais atostogų metu, tačiau net ir tokiam išlaidūnui kaip aš (skaitykim viduriniosios klasės išlaidūnui) ten buvo labai brangu. Pagrindinis patiekalas visiškai nieko sau kavinėje kainuoja 12-15 eurų, o bokalas alaus ne happy hour metu – 8-10 eur. Ir vėl visiškai nenuostabu, kad happy hour daugelyje vietų prasideda piko metu ir tęsiasi 2-4 valandas, kuomet einamiausią lagerį iš čiaupo gali įsigyti už 4-5 eurus. Pigesnis variantas, žinoma, yra valgyti gatvės maistą – islandai kažkodėl dievina dešrainius ir seniausias dešrainių kioskas (Baejerins Beztu Pylsur, skaičiuojantis 70 metų) parduoda eina með öllu (vieną su viskuo) už 3.5 eur. Dar galima užsukti prekybos tinklo Bonus parduotuvę, kurios įspūdingą girtai nupieštą logotipą pamatysite iš toli ir nusipirkti reikalingų maisto produktų (paprastai dirba nuo 11 iki 19). Alkoholis parduodamas tik valstybinėse parduotuvėse, kurios yra išmėtytos įvairiuose taškuose ir jos dirba iki 18 valandos (alus taip pat yra alkoholis, kaip net Rusijoje žinoma, tad kitose parduotuvėse gausite nebent 2% birzgalo).

Antradienį atsikėlėme anksti, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nėra labai anksti, kadangi buvo jau 9, o lauke dar tamsu kaip subinėj. Susiruošėm keliauti Golden Circle – 300 km kelionę į šiaurės rytus nuo Reikjaviko, kurioje, pasak visų gidų, pamatysime geizerį, super duper krioklį ir dar ežerą. Prieš tai susiradome kepyklą (kepyklos, ačiū Odinui, dirba nuo 6-7 ryto), kur sukirtome po tikrai skanią bandelę ir išgėrėme kelis puodelius kavos (beveik visur galima sumokėti už puodelį ir pasipildyti kiek tik nori vėliau). Tada patraukėme link pirmos Golden Circle stotelės (kurią aplankėme vakar – tai tas pats Þingvellir parkas). Golden Circle kaip atrakcija veikia visus metus ir yra smarkiai reklamuojamas, tačiau pats pavadinimas yra sukurtas grynai reklaminiais tikslais ir neturi nieko bendro su auksu ar su islandų kultūra.

Þingvellir buvo nebeįdomus, nes matėme jį apšviestą spindulėliu saulės jau vakar, todėl ten neapsistojome ir važiavome link Haukadalur, kuriame yra du geizeriai – Geysir, kuris po kažkurio ugnikalnio išsiveržimo nebeveikia, ir Strokkur, kuris iššauna kietai virtų, kiek papuvusių kiaušinių kvapo vandens mega čiurkšlę kas 6-7 minutes (čia yra užfiksuota kaip tai atrodo ir kaip žmonės nesupranta, kad juos taip pat gali aptaškyti). Apskritai, geoterminiai vandenys Islandijoje naudojami visur – nuo šiltnamių, veikiančių visus metus apšildymo iki patiekimo tiesiai į čiaupą (būtent todėl praustis po dušu nebuvo didelio noro, nes kvapas tikrai reikalauja ilgesnio laiko įprasti). Pakeliui matėme ne vieną islandiškų arklių fermą, tačiau tik vienoje buvo galima taip arti prie jų prieiti, kad pavyko pavaišinti lietuviška duona. Islandiški arkliai yra labai mieli gyvūnai (spoiler alert – ne tiek mieli kiek alpakos) ir jie suteikia labai daug laimės (man gyvūnai apskritai suteikia daug laimės). Pasiekę Haukadalur pirmiausiai uždėjome į restoraną – parduotuvę – didžiulį tualetą, pilną turistų. Ten už pinigus galima gauti įvairių karštų sriubų, įvairių suvenyrų, kurių yra nesveika galybė (tikrai kokie 1000 m² skirta vien tik suvenyrams) ir konservuoto Islandijos kalnų oro už 5 eur.

Geizeris ir rūkstanti žemė atrodė įspūdingai, tačiau tai vis tiek neaplenkė vaizdų, kuriuos matėme per langą važiuodami link jo. Tiesiog kartais apima jausmas, kad esi ne Žemės planetoje – nė akimirkai neišlendi iš stebuklingų specialiųjų gamtos efektų apsupties. Neužsibuvę prie smirdinčio vandens patraukėme link Gullfoss – didžiulio plataus krioklio, kuriame Hvítá upės vanduo krenta 32 metrus į plyšį žemėje.

Viskas skamba įspūdingai, tačiau kai pasiekėme vietą labai smarkiai lijo (tiksliau drėbė, nes buvo tiek lietaus, tiek ledų, tiek sniego, reportažas iš įvykio vietos čia) ir pūtė stiprus vėjas. Kol nuėjome 100 metrų iki apžvalgos aikštelės ir atgal (10-15 minučių) beveik kiauriai peršlapome drėgmei atsparius drabužius. Nusivylę gamtos išdaigomis nusprendėme nekeliauti link kito taško – Kerið krateryje esančio ežero. Vietoj tu nukeliavome į terminio vandens baseiną Secret Lagoon, kuriame pabuvome porą valandų ir pašildėme sušalusius kaulus. Link saulėlydžio debesys tiek prasisklaidė, kad buvo matyti kažkas panašaus į saulės spindulius – tuo ir grožėjomės likusį šviesų paros laiką. Pakeliui namo įsigijome maisto produktų iš Bonus parduotuvės ir keliavome likusius 120 km iki Reikjaviko tamsoje.

Po geoterminių vandenų vairuoti buvo tikrai lengva ir smagu. Meda snūduriavo, o aš visiškai budrus rekflektavau gyvenimą – ką darau praktiškai nuolat, nebent esu užsiėmęs kita veikla, pavyzdžiui: savęs gailėjimu, buvimu auka arba darbu, už kurį gaunu pinigus (kas iš esmės yra ta pati veikla). Ties Reikjaviku, kylant į kalną, per radiją pradėjo groti Toto – Africa, kas yra mūsų daina ir Meda, pabudusi iš snaudulio sako: „Are you fucking kidding me?“. Ne, niekas nevaikino, daina grojo iš tikrųjų, tad pasigarsinome ir padainavome kartu su generic aštuoniasdešimtųjų atlikėjais.

Vakare nuėjome į barą, kuriame, kaip paaiškėjo anksčiau, dirbo Medos pažįstamas Lukas (aš Jums atsakau, ji turi pažįstamų visame pasaulyje). Ten smagiai pabendravome apie viską – nuo to, kaip čia viskas kitaip, iki Luko gyvenimo Zanzibare ir kaip jis ten įsigijo žemės bei dabar Reikjavike atidirbinėja pinigus už tą paskolą, kaip jis pats maišo kokteiliams dalykus – aš rimtai nežinau kaip tai vadinasi, nes ten tikra alchemija ir jis tikrai mane įtikino, kad Lietuvoje jam nėra pakankamai aukšto lygio darbo vietų, iki penių muziejaus, kažkurios tai Fallout versijos, nesveiko Reikjaviko graffiti ar fakto, kad visai neseniai pasipiršau, kad pasipiršiu Medai: čia toks pirmas žingsnis mūsų, labai bijančių rimtesnių įsipareigojimų, gyvenime (iš tikrųjų tai žingsnis, kuris reiškia, kad vietoj dviejų žiedų bus trys… na ir tai, kad labai rimtai pradėjau žiūrėti į tai, kas vyksta).

Kitą dieną nusprendėme keliauti į Vík (populiacija 290 žmonių), kur mums rekomendavo keliauti. Nieko nežinojome apie tą vietą, tačiau dar vieną dieną turėjome automobilį ir norėjome jį išnaudoti iki galo. 180 kilometrų į vieną pusę atrodė visai įveikiamas atstumas per vieną dieną, tad vėl papusryčiavome kepykloje ir iškeliavome link garsiųjų Vík paplūdimių. Keliaujant vis dar stebino vaizdai ir tas vienatvės jausmas – kelias buvo tiek tuščias, kad pavyko sustoti, pasigrožėti kriokliu tolumoje ir padaryti fotosesiją visiškai tuščiame kelyje (kurio numeris yra 1 ir tai yra pagrindinis kelias aplink Islandiją). Po poros valandų pasiekėme vietą ir supratome, kad buvo verta: juodi paplūdimiai, labai neramus ir grėsmingas vandenynas ir kažkur tolumoje matomas juodų uolų, kurias nuolat talžo bangos, siluetas.

Kadangi lietus nustojo rodyti savo ožius, nusprendėme papietauti paplūdimyje ir tai buvo vienas geriausių sprendimų tądien (neskaitant geriausio visų laikų kelionės sprendimo pasiimti rūkytos mėsos, kuri mus maitino didžiąją kelionės dalį, iš Lietuvos). Pavalgę grįžome prie automobilio ir iškart pradėjo smarkiai lyti bei pūsti smarkus vėjas. Kadangi iki automobilio atidavimo į nuomos punktą buvo likę nebe daug laiko, o oro sąlygos neatrodė labai draugiškos, nusprendėme draugiškai atsisveikinti su nežemiškai atrodančia Vík gamta ir patraukėme namų link. Vėjo gūsiai ir lietus jau nebeatrodė grėsmingai, todėl keliauti nebuvo nemalonu, net ir tamsoje. Be problemų grįžome iki Keflaviko, palikome ten automobilį ir, sumokėję daug pinigų, grįžome į Reikjaviką.

Kitą dieną buvome palikę Reikjavikui – norėjome aplankyti falologijos muziejų (tai tikrai egzistuoja: Icelandic Phallological Museum), nacionalinę galeriją, vulkanų muziejų ir šiaip pasivaikščioti miesto gatvėmis. Kadangi vaikščiosime mieste, visiškai natūralus sprendimas pasirodė ir apsirengti džinsus ar suknelę vietoj patikimų drėgmei atsparių kelnių. Tai nebuvo nei geras, nei protingas sprendimas. Pirmiausiai turėjome nusinešti savo daiktus iš hostelio į kitą nakvynės vietą (nes kažkas iš mūsų yra itin išsiblaškęs ir pirmą hostelį rezervavo ne visam laikui), tai 20 minučių žingsniavimo kiaurai permerkė mūsų kelnes ir sukneles. Dar 20 minučių žingsniavimo link pirmo muziejaus visiškai palaužė dvasią, kadangi medvilnė džiūva labai ilgai ir tikrai nėra malonu nešioti ant savęs šlapia skudurą su grėsme peršalti šlapimo pūslę ar kelius.

Tiesa, falologijos muziejus patraukė mintis nuo šlapumo – ne kasdien pamatai tiek daug konservuotų formaline, džiovintų ar dar kaip nors išsaugotų jūros ir žemės žinduolių falų, tarp kurių – o taip – yra ir vienas žmogaus kapšas su penio dalimi bei krūva sertifikatų iš įvairių pasaulio šalių, pažadančių paaukoti penį po mirties (jei ne anksčiau). Įdomus ir bauginantis jausmas vienu metu apima skaitant šiuos sertifikatus, nes vis tik buvau augintas tokioje visuomenėje, kurioje nori nenori išsivysto nežmoniškas prieraišumas peniui ir išpila šaltas prakaitas pagalvojant apie dalykus, kurie vyksta urologo kabinete ar, dar baisiau, apie skalpelį ir lyties organo netekimą (neskaitant fakto, kad viskas sulenda atgal į kūną, iš kur ir išlindo kažkada seniai).

Šiek tiek apšilę (negalvokit, kad tik dėl buvimo viduje – smarkiai padėjo ir pastiprinta arbata) išėjome ieškoti nacionalinės galerijos, kurioje, turėjo šalia islandų kūrėjų būti ir Munchas ar Dali. Pakeliui radome kepyklą, kurioje susišildėme kava ir bandelėmis. Likęs kelias buvo mažai lietingas, todėl galeriją pasiekėme pusiau sausi. Galerijoje buvo modernaus meno instaliacijų ir du plotai, dedikuoti islandų dailininkui Valtýr Pétursson ir modernaus meno pionierei Joan Jonas. Nei Dali, nei Muncho neradome, tačiau pamatėme vietinių menininkų darbų ir likome tuo patenkinti. Tiek patenkinti, kad vaikų kampelyje nupiešėme savo modernaus meno kūrinį ir pakabinome jį prie kitų jaunųjų autorių, kurie vos nulaiko pieštuką rankose, kūrinių.

Vėliau patraukėme link rotušės, šalia kurios radome garsųjį vienaragio graffiti (kurį gavome užduotį surasti). Radę vienaragį nusprendėme ieškoti maisto pietums, o kadangi buvome tame miesto gale, kuriame yra viena geresnių žuvies vietų pagal Foursquare (už prieinamą kainą, suprantama: Icelandic Fish and Chips). Prieš tai trumpam užsukome į ugnikalnių muziejų, kuris yra nemokamas ir jame galima paliesti įvairių ugnikalnių kilmės akmenų (nuo labai sunkių iki super lengvų – plūduriuojančių vandenyje). Pamatę, kad daugiau ten nieko nėra apart filmų apie ugnikalnius (kurie kainuoja pinigus ir trunka 55 minutes, o noro neturėjome visai), išėjome pietauti. Užsisakėme žuvienės ir fish and chips porciją ir džiaugėmės šiltu, neįtikėtinai skaniu maistu. Žuvis tokia šviežia, kad net negaliu apsakyti kokia nuostabi žuvienė buvo. Menkė fish and chips taip pat buvo šviežia, drėgna ir plyšo į atskiras skaidulas krapštant ją šakute.

Namo grįžome jau sutemus – pro Hallgrímskirkja bažnyčią. Planas buvo persirengti, ne veltui pasiėmėme vestuvines sukneles iš Humanos – planavome apsilankyti Kiki Queer Bar, tačiau buvome tiek išsunkti šalto oro, kad nusprendėme likti ir niekur neiti. Tai nebuvo labai lengva, kadangi nuolat jaučiasi mistinis spaudimas nebūti pensininku ir eiti tūsinti, tačiau galiausiai nusprendėme, kad gyvename sau ir niekam nereikia nieko įrodinėti – darome kaip norime ir norime likti namie, kur šilta ir nereikia dar 30 minučių per vėją eiti link baro.

Kitą rytą kėlėmės anksti, nes laukė kelionė į oro uostą ir skrydis namo. Greitai papusryčiavome, baigėme pakuotis daiktus ir pakėlėme sparnus – iš pradžių 50 minučių autobusu iki oro uosto, tada dar 3.5 valandos sausakimšu lėktuvu iki Vilniaus. Oro uoste sutikome nemažai žmonių, kurie iš veido buvo panašūs į Easter European mobsters. Vėliau paaiškėjo, kad šie veidai daugiausiai priklauso lietuviams, kurie nerado laimės nei UK, nei Norvegijoje ir iškeliavo dirbti į Islandiją. Ši darbo liaudis nekomunikuoja jokia kita kalba apart lietuvių, yra itin nemandagūs ir visiškai intelekto nesužaloti. Ši darbo liaudis priverčia jausti gėdą, kad esi lietuvis. Kol skridome, trijulė prieš mus spėjo gauti įspėjimą iš stiuardesės, kad geria savo alų ir vėliau išgerti visą degtinę, esančią lėktuve. Taip, jie išgėrė visus WizzAir lėktuve buvusius degtinės buteliukus po 5 eur už 100 ml. Vos lėktuvas ratais palietė žemę prasidėjo chaosas – žmonės stojasi, stiuardesės rėkia per mikrofoną, kad šie individai sėstų ir užsisegtų saugos diržus. Vienok, liūdna, kad tokių žmonių vis dar yra. Iš kitos pusės – smagu, kad nors trumpam išėjome iš socialinio burbulo, kuriame viskas atrodo kaip per rožinius akinius.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad penkios nepilnos dienos Islandijoje buvo pats tas. Nei per daug, nei per mažai – pamatėme ką norėjome ir patyrėme ką reiškia kai saulė teka beveik 12 valandą. Žinau, kad Islandija yra nemaža šalis ir gamtos stebuklų ten yra daugiau, kad reikėtų ten kur kas daugiau laiko, kad pamatytume bent kiek didesnę dalį apart visiškai turistinių atrakcijų, tačiau taip yra su visomis šalimis. Niekada nepamatai visko (net Lietuvoje esu praktiškai nebuvęs, jei ką). Vis tik nusprendėme, kad nors ir magiška bei įspūdinga – Islandija nėra atostogų maršrutas. Bent jau mums atostogos yra ten, kur yra winter wonderland su sniegu ir bent jau kokiais -5 bei žemesniu drėgmės lygiu, arba tropinis rojus su palmėmis. Tikrai verta apsilankyti šioje šalyje ir pabūti atskirtyje arčiau magiškos gamtos, pajausti Reikjaviko jaukumą bei mažesnių miestelių izoliaciją ir įkvėpti tikrai gryno oro, neužteršto net išmetamaisiais dūmais ar prisiliesti prie vis dar dabar žmogaus mažai paliestų gamtos vietelių.

Pačiai pačiai pabaigai – Reikjaviko graffiti / streetart galerija: