Technologijų karta

Mano FB sraute pradėjo rodytis toks video apie millennial kartą, kuriame labai puikiai papasakojama apie technologijas priklausomybė nuo jų – kaip pripažinimas ir atgalinis ryšys per susirašinėjimus, patiktutkai (likes) ir t.t. išskiria dopaminą, iš esmės sukeliant priklausomybę. Taip pat minimas ir atitrūkimas žmogiškojo bendravimo.
 
Justė priminė kaip kažkada pas mus įmonėje lankėsi korėjiečiai (tikrai ne paaugliai, labiau 40-50 metų verslininkai). Jie susėsdavo virtuvėlėje atsigerti kavos, visi pasiimdavo savo išmaniuosius ir susirašinėdavo ne su artimaisiais už tūkstančių mylių, bet su kolegomis, sėdinčiais šalia. Tada mums tai pasirodė keista.
 
Bet žiūrėdamas tą video dažnai mačiau save. Mūsų karta – tie, kur gimė prieš pat nepriklausomybę arba nepriklausomybės aušroje ir kurių tėvams gyvenimas nebuvo pats lengviausias – galbūt ir negavo visko ko panorėjo vaikystėje ir turėjo sveikos konkurencijos apraiškų mokykloje, bet technologijos tikrai daugumą mūsų paveikė taip pat tame video įraše piešiamą millennials kartą. Po truputį pamirštame kaip bendrauti: vakarieniaudami/pietaudami su draugais įlendame į telefonus, laukdami susitikimo, kol susirinks visa komanda, taip pat patikriname savo instagramus, susirinkimų metu siuntinėjame snapchatus ir prieš miegą turime būtinai be tikslo peržiūrėti per visą FB.
 
Negana to, visa socialinė medija atnešė dar vieną įdomų reiškinį – life porn. Visi mes gyvenime tobulus gyvenimus, nuolat atostogaujame, dėvime tik geriausius drabužius, leidžiame laiką su nuostabiausiais žmonėmis, niekada neliūdime, t.y. viskas, ką išleidžiame į eterį dažniausiai yra tai, kuo norime pasigirti. Tas sukuria savotišką gyvenimo pornografiją. Ta kita pornografija apskritai yra atskira tema, nes yra žmonių kurie ir seksu nemoka užsiimti. Ne iš tos perspektyvos, kad kas nors gimė mokėdamas – ne, visi mes mokėmės, visi buvome nerangūs ir visiems buvo keista/nejauku pirmus kartus, tiesiog mūsų lūkesčiai buvo surinkti iš aplinkinių ir galbūt kai kurių žurnalų suaugusiems (mano tėvas tikrai turėjo kelis Playboy numerius, kuriuos aš peržiūrėjau, neslėpsiu). Šių žmonių lūkesčiai ateina ši pornografinių filmų ir jie yra visiškai nerealistiniai: yra įsivaizdavimas, kad kiekvienas vyras turi varyti 40 minučių, o kiekviena moteris super lanksti jogė ir kad tos genitalijas atskleidžiančios pozos, labai patogios filmavimui ir, na, genitalijų išryškinimu, yra pačios patogiausios lytiniam aktui alikti (čia nėra mano sugalvotas pavyzdys, tai yra pavyzdys iš tikrų žmonių). Bet čia labiau kita istorija. Grįžtant prie gyvenimo pornografijos: mes stebime kitų žmonių gyvenimus nebe pokalbių metu, bet sekdami jų FB, Instagram profilius ir neskaitant žmonių, kuriančių turinį, tai dažniausiai būna asmeninio gyvenimo nuotrupos, tačiau tai toli gražu nėra visas gyvenimas. Deja, mes pasąmoningai lyginamės su šitais gyvenimo pornografijos vaizdais ir tada jaučiamės prastesni, nes nuolat neatostogaujame, galbūt dar nesame susižadėję, negalime pasidžiaugti tobulais nuolat besišypsančiais vaikais, mūsų automobilis prastesnis ir, o dievai, mes kartais būname liūdni. Žmonės internetuose būna bet kas tik ne liūdni: laimingi, altruistiški, dirbantys tarptautiniuose projektuose, nuolat atiduodantys dalį pajamų labdarai, kandūs, kritiški, protingi, siunčiantys į Peru (arba siunčiantys erotines fotonuotraukas). Niekada nebūna liūdni. 
Dabar technologijų protekcionistai gali užsipulti mane ir pradėti aiškinti kaip technologijos pagerino mūsų gyvenimus ir kaip šiais laikais galime gyvai kalbėtis ir net matyti savo tetos Australijoje gyvą vaizdą. Niekas to neneigia (nebent amišai) – technologijos pagerino ir palengvino visų mūsų gyvenimus. Tik vietoj to, kad sukūrtume ką nors savo leidžiame laiką žiūrėdami katukų video, 15 būdų kaip teisingai valgyti obuolį sąrašus ir visą gyvenimo pornografiją, kurią mums pateikia naujienų srautas. Kartu su technologijomis kartu gavome ir daugiau galios: būti išgirsti ar kažką pakeisti (neaišku ką, nes paprastai norma tiesiog to make an impact – padaryti/pakeisti kažką), kažką sukurti. Tačiau su galia ateina ir atsakomybė, o šito niekas mūsų neišmokė ir niekas nedavė instrukcijos, kurioje būtų aprašyta kaip naudojantis technologijomis neužmiršti, kad esame žmonės ir kad vis tik, kad ir kaip saldžiai bei nuvalkiotai skamba, žmogiškas ryšys yra svarbesnis už bet kokį patiktukų ir sekėjų skaičių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: