Guliu ant žemės ir sunkiai kvėpuoju. Saulė aukštai, danguje – nė vieno debesies. Norėčiau negirdėti savo širdies plakimo, tačiau po visos dienos kopimo aukštyn su 30 kg nešuliu ant kupros tai – nebeišvengiama. Esame kažkur pusiaukelėje tarp kažkur aukščiau esančio, tačiau ne visai apibrėžto finišo ir žemai likusios plokštumos, kurioje galėjome kuo puikiausiai įsirengti nakčiai. Širdis vis bando iššokti iš krūtinės ir kartais tiesiog negaliu nepagalvoti apie akimirką jei staiga ji nustotų plakti, tačiau ši mintis išnyksta greičiau, nei spėju sunerimti dėl tokios galimybės.

Sunku nežiūrėti žemyn – į plokštumą, kurioje galėjome apsistoti nakčiai. Juk būtų taip patogu: gėlo vandens upė – visai šalia, aplink – žydinti pieva, ant aukštesnių kalvų nesimato didelių riedulių, kurie galėtų naktį nuriedėti ant mūsų palapinių ir palikti žmonių faršą. Visai saugi ir protinga vieta pasilikti nakčiai. Tačiau nusprendėme lipti aukštyn.

– Dar maks. 150-200 vertikalių metrų, – sako Vitalikas.

200 vertikalių metrų, bent jau tokio statumo, kuriuo dabar lipame (vis dar kojomis, bet protarpiais artėja link scrambling), yra be proto sunkūs. Kažkodėl sutikome ir dabar esame čia – kažkur pusiaukelėje. Pažiūriu į Karolį, kuris jau senokai nekalba, tik giliai ir sunkiai kvėpuoja. Matosi, kad mintyse garsiai kartoja visų žinomų keiksmažodžių mantrą.

Žiūrėdamas žemyn truputėlį gailiuosi, kad ta saugi plokštuma liko už mūsų. Norėtųsi į ją grįžti ir ten apsistoti nakčiai – juk būtų daug lengviau, tačiau kažkas viduje neleidžia to pasiūlyti garsiai. Tiesa pasakius neleidžiu net sau sutikti su tokiu pasiūlymu, nes puikiai žinau, kad pradėjus sunkią kelionę nebegali sugrįžti į pirmykštį saugumą ir tikėtis, kad viskas bus taip pat gerai, kaip buvo. Stengiuosi paleisti pirmykščio saugumo idėją ir įtikinti save, kad privalau keltis ir įveikti tuos likusius metrus.

Guliu ant žemės ir sunkiai kvėpuoju. Širdis bando iššokti iš krūtinės ir nei vienas iš mūsų tiksliai nežino kada pasieksime finišą. Esame stačioje įkalnėje ir matome tik tai, kas liko žemai – mūsų saugią praeitį. Žvelgiant aukštyn – matosi tik viršūnės, didžiuliai rieduliai ir dar daugiau stačios įkalnės. Nėra jokių indikacijų kada galėsime nusimesti kuprines ir ilsėtis, kada vėl turėsime bent lašą saugumo – plokštumą ir gėlo vandens.

Įkopiame dar 30 metrų. Stengiuosi negalvoti apie pojūčius kūne ir užverčiu galvą aukštyn, kelias minutes stebėdamas dangaus žydrinę.

– Palaukite čia, aš užlipsiu ten aukščiau ir pažiūrėsiu ar dar toli liko, – pasiūlo Vitalikas.

Mes neturime pasirinkimo, tik viltį, kad kopti liko nedaug. Prisėdame ant uolos ir grožimės vaizdais. Bandau suprasti kodėl pasirinkau taip leisti savo laisvalaikį. Noriu kažkokiu būdu racionalizuoti degančių raumenų, saulės nusvilintos odos, arklio prakaitu dvokiančių marškinėlių ir iš krūtinės bandančios iššokti širdies kančią. Juk tikrai vaizdais galima pasigrožėti ir per 4K televizorių. Po 20 minučių grįžta Vitalikas, nešinas gerąja žinia.

– Ten viršuj, už kokių 20 metrų – va už to didesnio akmens – yra pieva pilna ramunėlių. Per pievą teka upelis ir ten įpila išgerti.

Pranešu gerąją žinią visiems, tačiau įmaišau šiek tiek savo išmonės – papasakoju apie kalnų piemenų stovyklą, kurioje galima gauti gruziniško vyno. Visi motyvuoti įkopti paskutiniuosius 20 metrų, tačiau niekas nėra iki galo tikras ar tikrai tik tiek. Iš ten, kur dabar esame, matosi tik ta pati stati įkalnė. Žinoma, paskutinį kartą nostalgiškai pažiūriu į plokštumą apačioje ir, sukaupęs paskutines jėgas, žengiu pirmuosius žingsnius link išsvajotosios vietos.

Prakaito lašas kabo ant nosies galo, tačiau nenusivalau jo – nebematau prasmės. Vienintelis dalykas ko noriu – pailsėti. Nebenoriu jaustis taip, kaip jaučiuosi dabar – išsekęs, šlapias, smirdintis ir mizantropiškas. Šią akimirką tiesiog noriu, kad viskas baigtųsi.

Po dar kelių žingsnių pasiekiame plokštumą – žalią plotą, apaugusį ramunėlėmis – ištisą pievą, per kurią vinguriuoja kalnų upelis pilnas šalto ir gaivaus kalnų vandens. Numetu savo kuprinę ant žemės, veidas, ir taip drėgnas nuo prakaito ir SPF 50 kremo nuo saulės, papildomai sudrėksta ir nuo kelių nevalingų ašarų. Šypsausi plačiau, nei bet kada gyvenime ir po vieną apkabinu visus kelionės draugus, dėl kurių esu pasiruošęs atiduoti gyvybę. Dabar mes saugūs, bent jau šiai nakčiai. Pagaliau galime ilsėtis.

Įsikūrę užkandame ir trumpam išeinu pabūti vienas. Užlipu ant uolos ir bandau surasti viso šito prasmę. Deja, pavyksta tik žiūrėti į tolį ir džiaugtis akimirka, kuomet niekas neberūpi.

Prasmę radau tik šiandien, po 5 mėnesių. Būtent šis kopimas, ši sunkiausia mano gyvenimo atkarpa yra visiškas dvasinio išgyvenimo vadovas. Kai po didelio išgyvenimo būna tikrai sunku ir viskas aplink atrodo juoda, kai nebenori nieko tik pailsėti ir nematai kur ta pabaiga – didelė tikimybė, kad esi prie pat finišo, kad pasiekei tamsiausią valandą prieš aušrą. Visada gali rinktis: grįžti atgal, sustoti ar eiti pirmyn. Žvelgdamas retrospektyviai suprantu, kad išties yra tik vienas pasirinkimas – eiti  pirmyn. Atsukti laiko nepavyks ir paslėpti išgyvenimus gali tik kuriam laiku. Tamsumoje ilgai neišliksi ir po tokio pasirinkimo tikriausiai pasieksi galą. Vienintelis užtikrintas būdas, kad ir koks sunkus bei neįmanomas atrodytų tą akimirką – yra eiti pirmyn bei tikėti, kad finišas jau visai čia pat. Ši mintis, kad ir kokia baisi ir neįgyvendinama gali atrodyti, suteikia komforto nepasiduoti.

Guliu ant žemės ir sunkiai kvėpuoju. Veide nerimą pakeitė šypsena: radau stiprybės žengti paskutinius žingsnius link tikslo.