Pamenu studijų antrame ar trečiame kurse, pavasario semestre, turėjome pasirenkamą dalyką apie tyrimų metodus, kuriame buvo daug kalbama apie uždavinių sprendimo strategijas. Pradėjome nuo bandymų ir klaidų metodo, kuris yra, kaip sakė dėstytojas, pats neefektyviausias metodas iš visų norint išspręsti uždavinį. Tam, kad suprastume aplinkinį pasaulį, buvo sukurta krūva kitų – daug efektyvesnių metodų: smegenų šturmas (brainstorming), abstrakcija, analogija, skaldyk ir valdyk ir taip toliau.

Šiandien, per kasdienį vadovų susirinkimą, stebėjau reginį: bandome išspręsti problemą, ieškome kas prisiims lyderystę, galvojame apie sprendimo būdus, bandome suprasti problemos priežastį ir ją kiek įmanoma efektyviau įveikti. Tas pats ir moksle – statome pasaulį iš mažų dalelių, bandydami suprasti kaip veikia viena nežymi dalelė tam, kad pagaliau galėtume surinkti visą pasaulio dėlionę ir pamatyti bendrą vaizdą. Ir tam yra krūvos metodų, kurios padeda užduotis spręsti greičiau ir efektyviau, nei tiesiog imtis veiklos ir per krūvą bandymų ir klaidų rasti tą vienintelį tinkantį sprendinį (kurį tikriausiai po kelių ar kelių dešimčių metų kiti žmonės pagerins, patikslins arba paneigs apskritai). Taip, žinoma, niekas negarantuoja, kad naudodamiesi aukščiau minėtomis strategijomis nepadarysime klaidų – jų tikrai bus – greičiau padidinsime savo galimybes atsakymą rasti greičiau.

Deja to negalime pasakyti apie savo pačių gyvenimą. 1918 metais Alberto Einšteino savo kalboje „Principles of Research“ (Tyrimų principai) sakė (laisvas vertimas):

Žmogus bando pasidaryti geriausiai jam tinkantį supaprastintą ir suprantamą pasaulio vaizdą; vėliau bando šia savo sukurta visata (kosmosu) pakeisti jį supantį patirčių pasaulį ir taip jį įveikti. <…> Kiekvienas paverčia šią sukurtą visatą ir jos konstruktus savo emocinio gyvenimo ašimi, tikėdamasis tokiu būdu atrasti ramybę ir saugumą, kurių niekaip neranda savo asmeninės patirties sūkuryje. <…> Aukščiausiasis tikslas <…> yra suprasti tuos universalius elementariuosius dėsnius iš kurių galima atkurti visatą remiantis vien dedukcijos principais. Iki šių dėsnių suvokimo nėra logiško kelio; tik intuicija, paremta emociniu/atjaučiančiu patirties suvokimu, gali padėti juos suvokti.

Ši kalba, suprantama, buvo skirta mokslo bendruomenei ir kalbėjo apie mus supančios visatos suvokimą, tačiau ji puikiai tinkama ir mūsų gyvenimui apibūdinti. Einšteinas suvokė, kad gamta nepateikia mums atsakymų, tik eksperimentinius duomenis, iš kurių galime darytis išvadas ir lipdytis pasaulį bei kad tiltas tarp teorinio modelio ir gamtos reiškinių yra veikiau intuityvus nei paremtas logika.

Mes nesame racionalūs, nors uždarose sistemose – savo sukurtuose pasauliuose – bandome tokie būti, tačiau tai tik trumpos racionalumo apraiškos. Realiai turime tiek daug informacijos ir pasirinkimų mus supančioje kasdienybėje, kad nei vienas mūsų niekaip negalėtų būti racionalus: tarkime, jei bandytume racionaliai išsirinkti geriausią kainos ir kokybės santykį perkant duoną reikėtų ištirti visų parduotuvėse esančių duonų kainas ir sudėtis, kažkokiu būdu sulyginti ar bent jau sugrupuoti sudėtis ir išsirinkti geriausią. Tai truktų labai ilgai ir kasdieniam gyvenimui būtų visiškai neparanku, todėl renkamės mums labiausiai patinkantį variantą ir per daug nemąstome apie tai. Tas pats yra ir su svarbesniais mūsų gyvenimo pasirinkimais: kur studijuoti, ką daryti su savo karjera, kada ir su kuo tuoktis ar nesituokti ir taip toliau. Visa tai paliekame spręsti bandymų ir klaidų metodu. Galite prieštarauti man ir teigti, kad studijas rinkotės atsakingai ir svėrėte už/prieš, darėte sąrašus, vertinote pagal savo dabartinius sugebėjimus. Taip, žinoma – svarbesni sprendimai užtrunka ilgiau laiko, tačiau ir jie labai smarkiai remiasi kaip dėl to jaučiuosi principu ir galiausiai vis tiek tenka išbandyti tai savo kailiu, kad galėtume pasakyti ar tai tikrai mums.

Taip ir keliaujame, žingsnis po žingsnio, darbas po darbo, santykis po santykio per gyvenimą. Kadangi niekas neparašė universalaus gyvenimo vadovo ir visi mes, nors ir sujungti panašiai tarsi masiškai gaminami kompiuteriai ir turime labai daug bendro, tačiau esame ir visiškai unikalūs – priklausomai nuo to kaip buvome užauginti, kaip susiformavo mūsų vertybės ir visi įmanomi intelektai (girdėjau šalia emocinio intelekto dar egzistuoja ir dvasinis). Todėl ir bandome bei klystame ir tai yra normalu. Taip pat normalu yra ir visi lėkšti bei nuvalkioti posakiai apie pakylimus ir nuopuolius ar apie tai kaip kaskart nukritus svarbiausia atsikelti ir eiti toliau vietoj to kad liūdnai žvelgtume į tolį apsigaubę savo ciniškais mazochistinės savigailos apsiaustais. Galime iš visų motyvacinių kalbų šaipytis kiek tik pajėgiame, tačiau patys puikiai suprantame, kad rytoj išauš nauja diena ir bandysime iš naujo, pakeliui klysime ir galiausiai reikės prisiversti susitaikyti su klaidomis ir bandyti toliau. Ir taip be galo, kol kažkada galėsime apie savo gyvenimiškas patirtis pasakoti su pasididžiavimu – tarsi kiekvienas būtume pasaulio užkariautojai. Įdomu, galbūt todėl esame linkę prisiminti pozityvias patirtis ir sumenkinti bei pasijuokti iš negatyvių?