Tobulybės iliuzija arba kaip numesti svorio per dešimt dienų pasinaudojus šiuo keistu metodu

Kažkada buvau paauglys ir norėjau rašyti. Turėjau vilties kada nors būti rašytojas ir kurti tekstus. Nesupratau, kad jau tada rašiau ir kūriau tekstus – tokius, kokių nėra niekur pasaulyje – netobulus, tačiau unikalius. Nesupratau, tiesa pasakius, kad tobulų tekstų nebūna ir kad niekada tekstai niekada nesibaigs, nes būdų kaip sudėlioti žodžius į visumą yra tiek daug, kad greičiau sulauksime saulės užgesimo negu tekstų pabaigos.

Tada rašydavau į portalą rasyk.lt, kuriame savo bezdalus uostantys snobai kritikuodavo vieni kitų tekstus, įsivaizduodami esą nenuginčijami literatūros grandai, vieninteliai žinantys kas turi vertės, o kas – ne. Taip pat lankydavausi puslapyje tekstai.lt, kurio geltonas fonas nesikeičia nuo dutūkstantųjų ir kurių paskutinė naujiena parašyta 2008-aisiais. Tekstai.lt skelbdavo liūdnus Lietuvos rašytojų profesionalų tekstus. Jų keistas šūkis – „tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti” – mano galvoje reiškė, kad jų jau tam laikmečiui prasto dizaino puslapius niekada nebus baigtas kurti. Kažkaip nesurišau, kad mintyje čia yra tekstai, kuriuos rašo žmonės, o ne ta (dievaži tikrai prasto dizaino) svetainė.

Nuo pat mano gimimo tėvai labai rūpinosi kad būčiau protingas. Tėtis leisdavo klasikinės muzikos kartais nuo karto, nes kažkur skaitė, kad klasikinė muzika padeda vaikų smegenims geriau vystytis. Tik pradėjus lankyti mokyklą mama prisakė „skaityti knygas, o ne kilnoti štangas, nes protas yra didžiausia jėga“. Man, suprantama, tuo metu tai neturėjo prasmės, nes didžiausia jėga yra mokėti karate, turėti barzdą ir mokėti išsisukti nuo kulkų. Tik kad niekada nebuvau fiziškai labai stiprus, todėl galiausiai likdavau paskutinis ir sėdėdavau prie knygų. Dabar tikrai esu dėkingas tėvams už tai, kad neleido man nueiti kūrvų keliais. Tikrai žinau, kad savo vaikus auklėčiau panašiai: norėčiau, kad jie būtų pirmiausiai išsilavinę, nes žmogaus grožis yra ne išorėje. Taip, labai lėkšta ir nuvalkiota frazė, tačiau skaitykite toliau, suprasite kodėl taip sakau.

Paauglystėje, jau prieš mokyklos baigimą, kai visi daugiau mažiau buvo praėję tą fizinės brandos laikotarpį ir iš vaikų virto į vaikinus bei merginas, turėjau tokį įdomų nutikimą. Ėjome su klasiokais į piceriją, dauguma užsisakėme picų, tačiau viena klasiokė pasirinko salotas. Prie salotų atnešė ir bandelę. Kita klasiokė, tuo metu buvusi daugumos vaikinų grožio standarto įkūnijimas, su pasibaisėjimų žiūrėjo į tą bandelę ir bandė suprasti kaip ji telpa į skrandį:

– Aš suprantu kaip pica patenka į skrandį. Bet bandelė gi tokia išsipūtus… Kaip ji – ten tokia išpūsta skrandyje ir būna?

Po tokio argumento dar kurį laiką neturėjome ką pasakyti. Nei vienas iš mūsų negalėjo pasiginčyti. Tačiau daugumai vaikinų ši bandelės fenomeno mergina vis dar buvo grožio standartas, o aš nebegalėjau ne tik į ją rimtai žiūrėti, bet ir nebemačiau kur tas grožis. Man grožis visada buvo tiesiogiai susijęs su tuo kas pas žmogų galvoje.

Su amžiumi atėjo ir tam tikras supratimas, kad mes visi esame gražūs – su savo trūkumais ir netobulumais. Visi mes esame kaip tekstai – kuriami ir niekada nebūsime sukurti. Mes ne tik evoliucionuojame kaip gyvybės forma pasaulio mastu, tačiau kiekvienas evoliucionuojame ir savo vidiniuose pasauliuose. Atrandame, suprantame, priimame, atmetame, krentame, keliamės – visa tai yra mūsų evoliucija ir mes niekada nepasieksime absoliutaus žinojimo, niekada nepatirsime visko ir niekada nebūsime tobuli. Mes niekada nebūsime sukurti, nes visa tai yra labai laikina – pakanka pakelti galvą ir pažiūrėti į dangų. Visatos mastu mes esame tik krentanti žvaigždė – viena trumpa akimirka.

Mano gyvenime patys įdomiausi ir gražiausi žmonės yra tie, kurie turi ką papasakoti. Kurie patyrė, išbandė, nudegė, pasiekė savo ir padarė išvadas. Šie žmonės švyti – jie uždega kambarį, kai būni kartu su jais, su jais niekada nebus nuobodu. Jų istorijos, net pasakojamos trečią kartą, įtraukia. Ir galiausiai šie žmonės tampa gražūs ir savo išore. Gražūs tokie, kokie yra. Jiems nereikia dirbtinių lūpų, didesnių krūtų, sikspeko, bicepsų, nes tai yra beprasmiška ir dar laikiniau už mus pačius.

Tačiau vis tiek randame laiko, vieni daugiau, kiti mažiau, treti – visą savo laiką skiria tam, lygintis vieni į kitus ir į grožio standartus, publikuojamus visur, kur tik akys mato. Socialinis marketingas kviečia numesti svorio ir užsiauginti raumenis per 12 dienų, moko makiažą naudoti ne tik veidui, bet ir krūtims, kad iš tolo atrodytų didesnės, parodo kaip teisingai maitintis ir kokių maistų vengti. Kartais ir pats trumpam pagalvoju, kad gal visai neblogai būtų užsiauginti sikspeką per dvylika valandų pasinaudojant šiuo keistu metodu. Tačiau tai yra ne kas kita kaip tuštuma, bereikšmis savęs apgaudinėjimas ir sukčiavimas. Tai savivertės nepakels, tiesiog suteiks trumpalaikę iliuziją, kol galiausiai suprasi, kad niekas nuo to nepasikeitė ir tu esi tas pats žmogus, kuris buvai. Keičiamės tik per patirtį ir išvadas, per savęs įveikimą, toli gražu ne per fasado keitimą.

991e560745f8ee916dca354da165d068

Mes visi esame gražūs tiek, kiek esame įdomūs. Esame kuriami ir niekada nebūsime baigti.

 

Vienas komentaras “Tobulybės iliuzija arba kaip numesti svorio per dešimt dienų pasinaudojus šiuo keistu metodu

Pridėti Jūsų

  1. ………Čia ir dabar, visiems iki skausmo girdėti žodžiai, tačiau itin mažai individų suvokia tai. Laikas, Homo erectus rūšiai, yra jutiminė refleksija, ar ne keista? Praeitis tėra iliuzija, o ateitis viso labo proto projekcija, liguista, individuali ir tuo pačiu nuobodi……..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: