Slidinėdamas Italijos kalnuose susitrenkiau ranką ir pasirinkau dvi dienas pailsėti, tačiau dėl savo pasirinkimo jaučiausi nevisiškai pilnavertis. Nors kompanija, su kuria slidinėjome ir nebandė manęs labai smarkiai perkalbėti, vis tiek jaučiau tam tikrą aplinkinių spaudimą, bei vėl ir vėl bandžiau pateisinti sau tokį pasirinkimą, kuris, kaip ir dažniausiai nutinka emocijų pasaulyje, atrodo logiškas ir racionalus, tačiau verčia ieškoti papildomos racionalizacijos. Tas dvi dienas vaikščiodamas siauromis miestelio Ortisei (Urtijëi/Ulrich) gatvelėmis turėjau nemažai laiko permąstyti kas man yra laisvė.

Antrą dieną prisiminiau vasaros pabaigos pokalbį, kuris vyko prie didelio laužo po Lietuvos lazeristų sąskrydžio suvažiavimo oficialiosios dalies. Prie manęs priėjo mano labai gerbiamas mokslų daktaras ir barako laikų blokiokas ir, lyg niekur nieko, labai atvirai pasakė: – Žinai, Tomai, skaitau tavo tekstus, prisimenu mūsų barako laikus ir žaviuosi tavimi. Tu man visada atrodei toks laisvas iš vidaus, toks galintis leisti sau daryti ką nori. Šia prasme tu man esi autoritetas.

Pirmiausiai tai šis pasakymas mane pribloškė ir labai nudžiugino, kad man – tokiam pienburniui, gerbiamas žmogus pasakė tokį dalyką. Tuomet kuriam laikui išleidau savo vidinį ego liūtuką palakstyti laisvai džiunglėse ir riaumoti gąsdinant visus aplinkinius gyvūnus, primenant jiems kas čia karalius. Laikui bėgant šis pokalbis, o kartu ir visas motyvacijos pakilimas, nusėdo į atminties klodus kažkur arčiau pasąmonės.

Dabar, vaikščiojant gatvėmis, vėl prikėliau šios prisiminimus ir niekaip negaliu pamiršti tos laisvas iš vidaus dalies. Juk išties, laisvi esame ne pagal tai kaip rengiamės, kur keliaujame ir ką valgome, o kokie jaučiamės viduje. Žmonės, gyvenantys tremtyje, gali jaustis kur kas laisvesni, nei mes, gyvenantys pasaulyje be sienų. Puikus pavyzdys yra mano tėtis, kuris gimė tremtyje Sibire ir ten gyveno iki 12 metų – kalbėdamas apie vaikystę jis nepiešia pilko vaizdo apie šaltas, devynis mėnesius trunkančias žiemas ir nepriteklių, jo prisiminimai yra apie šviesią vaikystę, kai jie su broliu žaisdavo karą, vasarą iš gruzinų nusipirkdavo arbūzą ar perskaitė visas vietinės bibliotekos knygas. Jo pasakojimuose nerasite nei krislelio nelaisvės pojūčio ir tai tikrai nebuvo Stokholmo sindromas, kadangi tos santvarkos ir iš to sekusių veiksmų jis tikrai nemini geru žodžiu.

Aš, kita vertus, šiame amžiuje be sienų, kuomet su Lietuvos Respublikos pasu galiu be problemų keliauti 159 šalis, akimirksniu internetu pasiekti visą pasaulio informaciją ar pabendrauti su bet kuriame krašte esančiu žmogumi, dažnai nesijaučiu laisvas. Dažniau jaučiuosi kaip koks apsišaukėlis, kuris leisdamas sau laisvesnį aprangos ar stiliaus išraišką bando verčiau susilaukti dėmesio, nei parodyti, kad yra visiškai laisvas rengtis, šukuotis, dažytis ir atrodyti kaip nori. Kažkas vis tiek mane stabdo nuo plaukų pasileidimo ir gyvenimo pagal savo vertybes, nepasiduodant aplinkinių spaudimui, kuris net ne visada yra realus – kartais tas spaudimas yra mano paties sąmonės konstruktas, gimęs iš nuolatinio situacijų simuliavimo kas, jeigu…?

Nors 2016 metai man buvo pilni atradimų, pokyčių ir brandos, už ką esu be galo dėkingas, tačiau vis dar turiu išmokti gyventi pagal save, daryti tuos pasirinkimus, kuriuos noriu daryti, nedaryti to, ko nenoriu vien tik dėl tuščių argumentų – klasikiniai, visiems pažįstami spaudimo argumentacijos pavyzdžiai: oi koks pensininkas! jei nusprendei eiti miegoti vietoj bendravimo vis labiau girtėjant, ko taip silpnai? jei nusprendei vartoti alkoholį saikingai arba tas niekad nepabostantis oh you pussy! jei nusprendei kažko apskritai nedaryti. Ir nors, žiūrint į praeitį, man dažnai pavyksta gyventi laisviau, bei daryti tai ką noriu, tačiau vis dar trūksta brandos nekreipti dėmesio į tai ką žmonės pagalvos. Suprantu, kad tai nėra vienos nušvitimo akimirkos reikalas, kuomet staiga padedi skersą ant visko ir gyveni pagal savo taisykles taip pat romantiškai kaip koks knygų antiherojus atskalūnas, kurio vienu metu nekenti, bet kartu ir negali nustoti žavėtis, nes tikriausiai jo pasirinkimų nepalaikai, tačiau giliai viduje pavydi jam laisvės gyventi savo šūdiną, pilną nepasvertų pasirinkimų gyvenimą, nes tiki, kad tie jo pasirinkimai buvo nuoširdūs pagal jo vertybių sistemą. Ne, tai yra kasdienis darbas, 24 valandų per parą nuolatinis mokymasis po truputį gyventi taip kaip nori ir, svarbiausia, nesijausti dėl to kaltai ar kreivai, nes gyveni ne taip, kaip yra normalu, kaip rodo geltonoji spauda ar ką bando pasakyti visos stiliaus ir gražių daiktų reklamos.

Kadangi tai, kas parašyta, man yra šventa – beveik sakralu, todėl pasižadu čia – juodomis raidėmis ant balto MS Word lapo – kiek įmanoma dažniau skirti laiko pauzei ir apmąstymui ar mano pasirinkimas yra tikrai mano, o ne mano kartais išlendančios baimės pasirodyti nenormaliu. Tiesa pasakius jau seniai dauguma į mane nežiūri kaip į normalų, todėl ši laisvo pasirinkimo baimė yra savotiškas limbo – tarpinė būsena – kurioje esu įkalintas, nes jau atrodau laisvas iš vidaus, tačiau nesąmoningai save stabdau nuo to pripažinimo, nes kažkur giliai vis dar sėdi mažas pinčiukas, veik Maksvelo demonas, kuris sau tyliai skirsto pasirinkimus į normalius ir nenormalius bei žiūri, kad būtų tobulas balansas. Tik tas pinčiukas nėra teisus, kadangi normalumas yra viso labo ideali sistema, kurią kaip kokį fizikinį modelį nusipiešiame patys, bandydami paaiškinti pasaulį, tačiau realiame pasaulyje, realiomis sąlygomis tokios sistemos neegzistuoja. Jos yra tik laiptelis į platesnį suvokimą. Laiptelis, kurį reikia nusipiešti, užrašyti ir palikti praeityje, norint užlipti aukščiau ir pamatyti kas yra už tos tvoros, kuri supa mūsų kiemą ir neleidžia pamatyti daugiau, nei paties daržo. Toks laiptelis yra reikalingas ir nereikia to pamiršti ar ignoruoti, tačiau kaip ir visada – reikia išmokti, kad praeities išgyvenimai netemdytu ateities perspektyvų, kitaip ir liksiu visą gyvenimą gyventi savo kieme, miežti tą patį tvartą ir matyti tik tuos pačius 2 hektarus.