“You want to know how to paint a perfect painting? It’s easy. Make yourself perfect and then just paint naturally.” – Robert M. Pirsig, Zen and the Art of Motorcycle Maintenance: An Inquiry Into Values

Tobulybė yra tokia būsena, kuri yra daugumos ieškoma, tačiau niekada nepasiekiama. Žmogus niekada nebus tobulas, taip pat ir viskas prie ko jis prisiliečia niekada nebus tobula. Tas galioja tiek materialiems dalykams, tiek patirtims. Taip yra todėl, kad tobulybę vertiname kaip tikslą – izoliuotą būseną, kurią pasiekiame arba – ne: visai kaip kalno viršūnė, kurią pasiekiame ir pasidžiaugiame, arba nusivylę leidžiamės žemyn ir vėliau, priklausomai nuo mūsų vidinės stiprybės – bandome vėl arba niekada nebesiartiname prie kalnų.

Tačiau jei į tobulybę žvelgiame kaip į visumą, jei sugebame prisėsti ir atlikti gyvenimo refleksiją, jei sugebame kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo vertinimų, nusistatymų ir pasiimti patirtį – pastebėsime, kad patirčių visuma gali būti vertinama kaip tobulybė. Atskiri momentai gali būti netobuli, tačiau visuma, į kurią susideda visi netobulumai gali būti tobula.

Šiuo įrašu noriu pasakyti, kad gyvenimas nesibaigia tol, kol nesibaigia tyrinėjimas, atradimai ir naujos patirtys. O patirtys yra kaip faktai, iš savęs jos nėra nei blogos, nei geros, tik subjektyvus jų vertinimas verčia mus jaustis gerai ar blogai dėl to. Tačiau jei išmoktume atsiriboti nuo vertinimo, pamatytume, kad patirtys yra tobulos savo paskirtimi – kiekviena jų yra tarsi žingsnis aukštyn link geresnio savęs pažinimo, asmeninės stiprybės ir vidinės ramybės.