Šiandien užėjau ant straipsnio apie neva kodėl protingi žmonės neranda laimės. Ten per šešis neaiškaus pagrįstumo punktus (kaip dabar įprasta skirstyti punktais dalykus, kad būtų lengviau dėmesį išlaikyti) paaiškinta, kad protingi žmonės per daug analizuoja, išsikelia sau per aukštus tikslus, per daug save teisia, susikuria sau problemų ir t.t. – visi tie dalykai, kuriuos girdėjome daug kartų. Galbūt tie dalykai ir teisingi, nes gi ne vienas didingas proto nestokojantis rašytojas, menininkas ar mokslininkas taip ir numirė neradęs laimės.

Ir tikrai pažįstu daug šviesių žmonių, kurie yra išsilavinę, apsiskaitę ir… viskuo nepatenkinti. Tai žmonės, kuriems egzistencija neturi daug prasmės, kuriems žodis nihilizmas yra jų alfa ir omega (ir viskas susiję su tuo nuo literatūrinės srovės iki internetinių memų), kurie skaito A. Camus veikalus vėl ir vėl, kadangi niekas šiame laikmetyje nesupranta jų geriau, nei A. Camus veikėjai (bent jau tas bičiukas iš Svetimo tai tikrai). Pats toks buvau ir tuo didžiavausi.

Tačiau tai yra visiškas mėšlas. Protingi žmonės nesuranda laimės ne todėl, kad jų smegenys jiems trukdo ne per-analizuoti dalykų, protingi žmonės nesuranda laimės nes yra tinginiai. Puikus gyvenimiškas pavyzdys – vieną savaitgalį paprašėme darbuotojų iš kitų skyrių padėti su metrologiniais matavimais, kadangi vėlavome su pristatymais klientams. Chebra atėjo ir per porą valandų padarė kelių valandų nuolatinių laboratorijos darbuotojų darbą. Kai paklausiau kaip pavyko atsakymas buvo paprastas: “Tingėjome matuoti, tai sugalvojome kaip pagreitinti procesą“. Jie nebūtinai yra protingesni už kitus, tačiau pavyzdys puikiai iliustruoja, kad jei turi smegenų, tai naudoji jas visais būdais išvengdamas nuobodaus darbo, kadangi tingi jį daryti.

Šiandien, galvodamas apie trečiojoje dešimtyje gyvenančius egzistencinių krizių apimtus jaunuolius (demografija nebūtinai tokia, tiesiog mano empiriniai duomenys rodo, kad čia yra didžiausia sankaupa išgyventojų), skaitančius Nyčės Taip kalbėjo Zaratustra prieš miegą, supratau, kad protingi žmonės yra tingūs susikurti sąlygas, kurios atneštų daugiau šypsenos į jų gyvenimus. Laimė reikalauja pastangų, visai kaip beach body reikalauja eiti į sporto klubą, kilnoti metalą, bėgioti ir dar maitintis pagal kažkokias ten dietas. Nuolatinis galvojimas kas jeigu tokių pastangų daug nereikalauja, kadangi tai yra natūralus žmogaus su aukštesniu nei vidutinis IQ modus operanci – bandai įvertinti kuo daugiau galimybių ir pasverti visas rizikas, kol tavo full-cap’ą dėvintis kolega baigęs šešias klases stačia galva neria į tarpeklį ir džiaugiasi kad liko gyvas bei palaimingai save vadina adrenalino fanatiku. O tuo tarpu tu su smegenim, kurias 12 metų treniravai mokykloje, dar keturis – universitete, sėdėjai vakarais prie knygų, diskutavai su dėstytojais, visada tobulėjai – tu galbūt irgi nepabijosi šokti nuo tilto prisirišęs virvę, tačiau prieš tai įvertinsi ar tai tikrai saugu ir pasversi visus už ir prieš.

Tam, kad perliptum savo per gyvenimą išmoktą perdėtą galvojimą apie viską kas tave supa reikia imti mentalinę štangą ir eiti ją kočioti. Diena iš dienos reikia imtis veiksmų:

• pagauti save, kai įsisupi į per didelius apmąstymus apie nesvarbius dalykus,
• mokytis atriboti save nuo kitų: esame atsakingi už savo veiksmus ir savo emocijas, bet negalime prisiimti atsakomybės už kitų veiksmus ir kitų emocijas (bet tai nereiškia, kad turime būti pasikėlę lopai – žmogiškumas visada yra priekyje),
• atsisakyti įpročių, kurie sukelia visokius šūdinus jausmus ir analizes – nustokime save bausti visais įmanomais būdais, tas psichologinis mazochizmas nėra kietas užsiėmimas
• mokytis atsisakyti nusistatymų ir savęs iškėlimo aukščiau kitų, nes jie ne tokie protingi.

Palaipsniui išsispręs ir visos egzistencinės krizės ir noras išreikšti save dalinantis paveikslėliais su giliomis citatomis Facebook sraute. Gero visiems savaitgalio!