Penktadienį turėjau garbės apsilankyti TSPMI diplomų teikimo ceremonijoje, kas iš vienos pusės buvo keista, kadangi paskutinį kartą Jonų bažnyčioje buvau būtent tada, kai gavau magistro diplomą ir tuomet buvau pasižadėjęs sau daugiau ten nebekelti kojos, kadangi aukštasis mokslas buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Iš kitos pusės tai buvo puiki proga pasižiūrėti į jaunuosius absolventus, kurie atėjo susirinkti mokslo vaisių: vieni jų džiaugsmingai ir užtikrintai žengdami į priekį, su šypsena veide, nusistatę eiti gilyn į mokslo obelyną, kiti – kreivai vilkdami koją už kojos, neseniai atsigavę iš kelias savaites trukusios visiškai bemintės būsenos, per kurią įvyko kažkokia magija ir dabar jie, šie šaunuoliai, vis dar negalėdami patikėti, kad aukštojo mokslo sistema juos išleidžia iš savo pančių, keliauja atsiimti to užtarnauto popieriaus su svarbaus žmogaus parašu. Vieni jų ir toliau bandys spręsti intelektinius klausimus, mesti sau ir profesoriams iššūkius, kiti eis į privatų sektorių darbo dirbti. Tai buvo tikrai žavus reginys, kadangi pirmą kartą galėjau pažiūrėti į tai su bent kažkokiu įsitraukimu, mat anksčiau man rūpėdavo tik viena – duokite man tą popierių ir eikit šunims šėko pjaut.

Kadangi Meda baigė magistro studijas – gavome puikias iš anksto magistrams rezervuotas vietas penktoje eilėje, iš kurios viskas matėsi. Aš tądien negavau jokio diplomo, tačiau jaučiausi nemažiau nei kiti nusipelnęs sėdėti tame nepatogiame  stuburui kenkiančiame bažnytiniame suole, ant kurio buvo, tarsi konfeti, primėtyta kreivai sukarpytų lapų su Gaudeamus Igitur žodžiais – atseit imkit mane ir dainuokit, kai užgros tas 200 metų senumo vargonas. Problema ta, kad niekas niekada nemokė šių studentų dainuoti lotyniškai ir niekas iš jų neįsivaizduoja kaip taisyklingai ištarti nos habebit humus, ką tai reiškia žmonių kalba ir ar tai čia kalbama apie viduržemio virtuvės patiekalą.

Po labai nejaukios dainavimo sesijos prasidėjo kalbos – nuo instituto direktoriaus, iki prorektoriaus, iki NATO dirbusios alumnės, iki alumni draugijos įkūrėjo, iki studentų atstovo, kuris vienintelis kalbėjo studentų kalba, minėjo vardus ir vienintelis turėjo labiau apčiuopiamos prasmės savo žodžiuose, lyginant su vyresnio amžiaus dėdėmis ir tetomis, kurie, kaip įprasta, kalbėjo apie laiko tėkmę, gyvenimo trumpumą, poreikį rizikuoti ir nekreipti dėmesio į tai, ką galvoja kiti. Kam tai rūpi, kai tuoj tuoj gausi diplomą?

Aš, kita vertus, negalėjau patikėti dviem dalykais: kaip ilgai jie visi kalba – tai tikrai neįprasta, kadangi fizikos fakulteto absolventai turi išklausyti viso labo dešimties minučių kalbą apie tai, kaip čia visi gerai pavarė, kad žmonės vis dar nežino iš kur atsiranda gravitacija (2009 metų informacija, jos faktualumas per 8 metus kiek pasikeitė ir dabar visi žino iš kur atsiranda gravitacija), tada plojimai ir visi gauna popierius – ir kaip pagaliau tie žodžiai, sakomi nuo tribūnos turi prasmę. Kalbų metu – išskyrus kai kalbėjo tas studentas, kurio visiškai nesupratau, kadangi nepažįstu nei vieno iš tų žmonių, kurie, turbūt, per savo trumpą studentavimo karjerą padarė kažką labai juokingo, – žiūrėjau į nuostabaus grožio vitražą kažkur viršutiniame dešiniajame bažnyčios kampe ir kontempliavau kokią tiesą šie akademijos atstovai sako ir kaip mažai ta tiesa rūpi (ar bent jau pasiekia jų dar besiformuojančių smegenų pusrutulius) jauniesiems absolventams. Tačiau absolventų jausmai man tą akimirką rūpėjo mažai, todėl koncentravausi tik į Coelho knygos vertas kalbas apie tai, koks yra brangus laikas, kaip gyvenime bus vis mažiau užtikrintumo ir kaip reikia nebijoti rizikuoti ir daryti savo, kadangi niekas negali paaiškinti mums ko mes norime ir kaip tai pasieksime. Sėdėjau savotiškoje ekstazėje, orgazminėje būklėje ir visiškai neteisiau akademijos atstovų už tuščias kalbas, kadangi pats pajaučiau koks brangus yra laikas, kaip svarbu yra daryti savo ir koks trumpas yra gyvenimas.

Studentams, kita vertus, gyvenimas dar visai prieš akis, kadangi jie tik neseniai paliko tėvų namus, dauguma dar nedirbo rimtesnio darbo ir neįsivaizduoja kaip iš tikrųjų atrodo tas realus gyvenimas. Jie tiesiog gyvena savo ekosistemoje, galvodami, kad didžiausi gyvenimo iššūkiai jau praeityje ir daugiau jau niekas jų nebestumdys ir nebekritikuos. Galbūt kai kurie jų daugmaž įsivaizduoja, kad šiandien jie gyvena iliuzijoje, tačiau mažai kas tuo tiki ir gyvena. Realybė yra tokia, kad visi paragaus gyvenimo savo laiku ir visi turi pasidaryti savo išvadas. Šio proceso nepagreitinsi ir jokie žodžiai nebus šios brandos katalizatoriumi, todėl klausydamas skalsių kalbų galėjau leisti sau  jautis brandesnis už dalį žmonių. Na ir kiek labiau pasipūtęs, kadangi mačiau kiek daugiau gyvenimo ir pasidariau savo išvadas.

Sėdėdamas netikroje hipsteriškoje nirvanoje net nepastebėjau kaip pradėjo teikti diplomus, pradedant nuo magistrų magna cum laude ir cum laude, pereinat prie bakalaurų, grįžtant prie labiau žemiškų magistrų be keistų lotiniškų žodžių, kurie nori nenori primena apie garsų baigimą, galiausiai finišuojant ties geru šimtu paprastų bakalaurų, kurie šiaip ne taip pasiekė finišą kartu su kitais kolegomis ir kurie realiame pasaulyje realaus darbdavio akyse bus vertinami taip pat, kaip tie garsiau baigę. Suprantama, daugiau cum laude gavo merginų, arba, kaip Meda pasakė: merginos ace’ina moksle, tačiau fail’ina realiam gyvenime (negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti).

Žaviausia dalis buvo stebėti absolventų stilių. Dauguma merginų (neskaitant poros tikrai neadekvačiai kūrviškai apsirengusių) buvo tvarkingai apsirengusios ir pasiruošusios šiai didžiai šventei, kai nemažai vaikinų neturėjo jokio suvokimo kas yra formali apranga ir trynė grindinį savo Nike kedais, atsiimdami diplomus rodė savo terbaklynes kelnes – mano amžina atilsį močiutė taip vadindavo tas kelnes, kurių klynas siekia kelius, nes jai tokios kelnes primindavo vaikus, kai šie pridarydavo į tas kadaise naudotas daugkartines sausekelnes iš marlės, – taip pat išaugtinius švarkus, kuriuos gavo iš tėvų mokyklos baigimo proga ar kaklaraiščius, kurių mazgai buvo surišti 2005-aisiais ir neatlaisvinti iki šiol, kadangi tai yra tikrasis raketų mokslas. Stiliaus prasme buvo reginys tikrai priminė kokia nemenka atskirtis yra tarp vyresnių žmonių, kurie apriboja save siauruose formalaus stiliaus rėmuose ir tarp šio jaunimo, kuriam apranga yra visiškai nesvarbus stiliaus elementas, nes svarbiausia yra tai, kokia esi asmenybė, o ne kaip rengiesi… Yeah, right, gyvenkite šioje utopijoje kurioje esate vertinami pagal žmogiškumą, o ne pagal kažkokius iš anksto numatytus KPI.

Tikrai džiaugiuosi, kad buvau pakviestas į šį renginį, kurį galėjau stebėti iš kitos, kiek labiau teisiančios ir kiek labiau grumpy perspektyvos, nei galėjau prieš penkerius ar aštuonerius metus. Tai buvo savotiškas priminimas ir realybės patikrinimas, leidęs pasidžiaugti jau nueitu keliu, visiškai nenuliūsti dėl laiko, kurį turiu prieš akis ir totaliai nusivilti TSPMI absolventų rengimosi stiliumi. Išties kokybiškai praleistas penktadienis.