2017 iki šiol buvo… įdomūs. Eilinį kartą metų pradžia kiek suvėlė gyvenimą, darbe vėl keitėsi direktorius, vėl buvau pasinėręs iki ausų į visokią veiklą (tiksliai net negaliu papasakoti kokią, nes tiesiog – dariau dalykus) ir iki vakar net nesupratau, kad jau praėjo kiek daugiau nei pusė metų nuo tada, kai kėlėme šampano taures už tai, kad žemė dar kartą apsisuko aplink saulę ir visi esame gyvi. Vakar Meda paklausė ar neturime darbe užsilikusių darbo kalendorių 2017 metams ir tik paklausinėjęs galimai žinančių žmonių supratau, kad pavėlavau gerus šešis mėnesius su šiuo klausimu. Būtent todėl ir mėgstu savo gyvenimą ir savo darbą – nes turiu ką veikti, nes būna tiek įdomu, kad net neturiu laiko skųstis menkniekiais, verkti dėl politikos ar kas antrą dieną mąsliai žvelgti į tolį, galvojant kokį čia naują šedevrą beparašyti – akmuo į jūsų daržą, mieli artsy type hipsters, kurie visi buvote susirinkę į Cigarettes After Sex koncertą. Žinau, kad žmonėms paprastai yra įdomų kitų žmonių gyvenimai (tačiau dažnas tai neigia, prisidengdamas pseudo-cinišku man neįdomu, kas tu toks išvis?! tonu), o be to – čia yra asmeninis blogas, tai pasidalinsiu dalykais, kurie įvyko per pirmąsias 196 metų dienas. Važiuojam.

1. Bandžiau slidinėti Italijoje už brangiai – high season bilietai savaitei ant balandžio mėnesio sniego iš tikrųjų nebuvo labai smagu. Bet Aperol Spritz ant kalno, sumuštekai per pertraukas ir super smagi kompanija atpirko viską. Net nesveikai ilgą vienu ypu atliktą kelionę atgal (kas man priminė, kad gyvenime reikia vengti atostoginių road trip’ų – jau nebe tas amžius). Paskutinę dieną aplankytas tradicinių alpių pirčių kompleksas, nuogi pensininkų kūnai ir italo-vokiškas masažas buvo visiškai verta tų papildomų eurų.
2. Pakeitėme direktorių – per du metus jau ketvirtą kartą. Šįkart užsienietis, kuriam svarbiausia – klientai. Per pirmą vakarienę sutarėme, kad aš darau savo darbą ir neprašau leidimų viskam, o prisidirbęs geriau einu atsiprašyti. Tai buvo geriausia, kas man yra nutikę per visą karjerą, kadangi pagaliau pripažinau sau, kad nesu nei projektų vadovas, nei procesų masteris – esu pardavėjas širdyje ir geriausiai jaučiuosi prie derybų stalo; kitaip tariant – kalbėdamas su žmonėmis. Suformavau man tinkančią komandą, kuri valdo visą tiekimo grandinę ir nuo šiol dirbu tiesiogiai bendraudamas su savo komandos nariais, ieškome bendrų interesų ir kompromisų, vietoj to, kad savo sugalvotus projektus nuleisčiau iš aukščiau. Komandos motyvacija pakilo virš 9000.
3. Iškeliavau į Kiniją, nes reikėjo kada nors pradėti bendrauti ne tik su klientais, bet ir su tiekėjais. Sugalvojom planą kaip pagerinti kokybę, tiekimo terminus, tiekimo grandinės sudarymą ir valdymą. Paruošėme dirvą galimoms ko-investicijoms, dažnesniam darbui su tiekėjais jų gamyklose ir bendram kokybės standartui.
4. Iš tikrųjų pasipiršau Medai. Jeigu kažkada gruodį pasipiršau, kad pasipiršiu, nes Meda nenorėjo tikrų piršlybų, nes dar per anksti, tai turėjau kažkaip apeiti sistemą. Nepraėjus net pusei metų nuo pirštuvių, kad bus pirštuvės, pasipiršau, kad bus vestuvės. Man (turbūt ir mane artimiau pažįstantiems) tai yra labai didelis žingnis, nes dar prieš porą metų aiškinau visiems, o labiausiai sau, kad vestuvės yra niekam nereikalingas bandymas kažką įrodyti ir aš niekada nesituoksiu, nes esu va toks ypatingas. Prireikė vienos nedidelės ryžos princesės, kad viskas apsiverstų aukštyn kojom ir tapčiau laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
5. Partrenkiau šunį austomagistralėje Kaunas-Klaipėda, nes tas veikėjas išbėgo į pirmą juostą ir ten stovėjo, žvelgdamas tuščiu žvigsniu į 130 km/h artėjantį automobilį. Pristabdyti pavyko, tačiau likome be bamperio ir pramuštu radiatoriumi. Ačiū žmonijai už kasko – viskas suveikė kaip šveicariškas laikrodis ir buvome sėkmingai nugabenti į Klaipėda, o automobilis po poros savaičių atrodė kaip naujas. Visiška pagarba Solorinai, nes jie supranta kas yra klientų aptarnavimas.
6. Nuskridau į Miuncheną apžiūrėti didžiausios pasaulyje fotonikos parodos. Per beveik devynerius metus Altechnoje nė karto nebuvau Miunchene ir niekas negalėjo tuo patikėti. Turėjau lygiai dvi dienas ir galvojau, kad nelabai turėsiu ką ten veikti, nes parodos paprastai yra over-blown dalykas, kuriuose tiesiog ieškai wifi, kol paroda baigiasi. Deja, situaciją labai smarkiai nuvertinau, nes per dvi darbo dienas neturėjau laiko niekam, net higieninėms pertraukėlėms. Tačiau pavyko susitikti su reikiamais žmonėmis ir padaryti nemažų žingsnių į priekį darbo vardan. Ar jau sakiau, kad mėgstu savo darbą?
7. Įvyko priešvestuvinės vestuvės Bliuzo Naktyse, kurias pavadinome Bliuztuvėmis – turėjome tiek pastorių, tiek jo šeimininkutę, buvome apsirengę žaviomis humaniškomis vestuvinėmis suknelėmis iš aštuoniasdešimtųjų, chebra netgi buvo suradę tikrą smuikininką su tikru smuiku, tačiau lošiau pokerį ir kažkaip prasilenkėme laike su juo. Pats renginys buvo labai žavus, pilnas svečių, labai romantiškas, pilnas meilės ir nuoširdaus mano paties nesuvokimo – is this real life or is it just fantasy? Nors kita vertus – pagal kai kurias religijas viskas yra įsivaizduojama, tai belieka tiesiog pasileisti pasroviui ir mėgautis gyvenimo suteikiamomis progomis patirti keistenybių.
8. Galutinai supratau, kad esu žmogus chaosas ir gyvenime kartais reikia bendrauti su labiau struktūruoto charakterio žmonėmis. Bandydamas suderinti dar vieną kelionę į Kiniją West Express parodžiau kaip atrodo labai blogas klientas, kuriam iš pradžių reikia visko, tada viską reikia pakeisti, tada patvirtinti, po to vėl atšaukti, tada perderinti, po to prisiminti, kad kažką pamiršau ir vėl bandyti susitarti. Jokia verslo tranzakcija mano gyvenime neapėmė tokio kiekio korespondencijos ir skambučio, kad būtų suderinta viena kelionė. Galiausiai viskas pavyko, todėl labai dėkoju West Express kolektyvui, ypač Giedrei, ir pažadu daugiau nesiimti darbų, kuriuose reikia kažką organizuoti. Tai yra visiškai prieš mano būdą.
9. Nusipirkome po-bliuztuvinę kelionę į Tailandą lapkričio pabaigoje. Nežinau ar to reikėjo, tačiau iš tikrųjų gyvenime mažai ko reikia. Paprastai laimi noras, o ne poreikis, tai eilinį kartą tenkiname savo hedonistinius poreikius keliauti. Kažkoks hipsteriškas video sakė, kad pietryčių Aziją reikia aplankyti iki ketvirtos dešimties, bet guess what? I don’t give a fuck ką sako hipsteriški video su ausiai miela indie muzika fone ir laimingais barzotais veidais ar beveik nuogais kūnais su tokio dydžio maudymukais, kad kyla vienas labai rimtas klausimas – kaip tie žmonės galvoja, kad jie vis dar apsirengę.

Buvo dar keli dalykai, tačiau jie labiau materialistiniai, todėl atskiro punkto nenusipelno. Tačiau privalau padėkoti Topo Centrui, nes sumokėjau už 49′ televizorių, o gavau 55’ versiją, bei Apple, nes atradau MacBook – gal kiek per vėlai, tačiau dabar esu labai laimingas konvertitas. Rytoj iškeliausiu į Kiniją toliau tvarkytis su tiekėjais – laikas, turbūt, nėra pats geriausias, nes pats nesu labai geras karštyje, o ten kasdien bus bent jau 36 laipsniai, pavadinkime, šilumos, kuri vakarais sumažės iki gaivių 25-26 laipsnių. Bet, kaip sako mūsų naujasis direktorius – I’m a viking, I will not go down on heat!

Well, guess what – mes kilę iš kuršių, kurie vikingams pakrovė malkų, tai mums dar mažiau kas baisu.