Geriausias įkvėpimas – kai nebūna įkvėpimo. Kinija yra neįkvepianti šalis, todėl apie ją kažką rašyti sunku, nors čia esu jau trečią kartą. Tačiau važiuojant greituoju traukiniu, neseniai apsinuodijus maistu ir nelabai pavykstant užmigti kito pasirinkimo nebelieka – arba įnikti į nesibaigiančią savigailą, arba laiką išnaudoti efektyviau ir ką nors sukurti. Vienas draugas sakė, kad “Kinijoje užčiupti ką nors realaus yra beveik neįmanoma” ir privalau su juo sutikti. Čia nepavyksta užčiuopti tos tūkstantmečius puoselėtos kultūros, pajausti kuo gyvena žmonės, o visi bandymai susitapatinti su šiuo kraštu baigiasi ironijos pliūpsniu ir slegiančiu jausmu, kad visa tai – farsas.

Suprantama, man tiekėjai siūlė nevykti čia vasarą, sakė “too hot, come in October”, bet labai skubėjome imtis žingsnių, kad neatšaltų gegužės mėnesį pradėti darbai. Tik nusileidus Fuzhou, apie 22 valandą vietos laiku iškart pasijautėme kaip pirtyje – karštas ir drėgnas oras, gaubiantis visa, kas į jį patenka. Kitą dieną supratome, kad tai buvo tik gėlytės, nes temperatūra įdienojus siekdavo 40 laipsnių šilumos. Vėliau kai teko praleisti kelias dienas Shanghai ir Hangzhou, kur temperatūra viršydavo 42 laipsnius, supratome kas yra tikrasis karštis. Tiesa, grįžus į Fuzhou temperatūra čia atvėso iki +37 laipsnių ir tapo visai pakenčiama. Gal nenuostabu, kai antrą savaitę gyveni pirtyje. Palaipsniui ir kambaryje +25 tapo norma – prie žemesnės temperatūros pasidaro per daug vėsu.

Kinijoje viskas yra sustyguota ir suplanuota, kiekvienas lankytas didelis miestas atrodo taip pat ir kažkuriuo metu viskas tampa nebeįdomu, nes staiga esi vienas iš tų 1.3 milijardo žmonių – tik statistinis vienetas, tarsi vandens lašas keliaujantis srauniu žmonių upės srautu. Rytų pakrantėje visi miestai dideli – čia gyvena po 12, 15, 18 milijonų gyventojų. Šanchajuje šiandien gyvena turbūt 30, taigi bet koks bandymas iš minios išskirti kitą vakarietį tampa bergždžias, nes net ir 3 milijonai vakariečių, leidžiančių laiką Šanchajuje duotuoju momentu bus nugalėti statistinių vienetų žaidime 10 prie 1.

Miestai čia primena tai, ko dar nepamiršome ir tai labai smarkiai susiję su tuo kas yra už šalies vairo – nesibaigiančios chruščiovkės, kenčiančius nuo OCD pamaloninsiantys tobulai kampuoti kvartalai su laimingu skaičiumi statinių, vienodos spalvos, vienodi langai, vienodos traukinių stotys. Jausmas, lyg būtume Tarybų Sąjungoje, tik truputėlį kitokioje. Partija čia planuoja, stebi ir reguliuoja, tačiau gyvenamosios vietos neskiria, nes šioje šalyje komunizmas nėra visiškai tikras – rinka čia laisva (kiek tai įmanoma). Dešimtys, kartais net šimtai chruščiovkių, ypač esančių už miesto, būna visiškai tuščios – naktį nedega nė vienas langas, prie jų nestovi nė vienas automobilis, tai yra labai savotiškas, naujo lygio keistumo jausmas, kai tenka važiuoti pro šalį tokio visiškai mirusio rajono. Namai tušti, nes kinų milijardieriai juos pastato ir laukia skurdžiai gyvenančių žmonių palūkanų, bet jos vis neateina. O statyti reikia – partija taip pasakė. Taip ir štampuojami penkiasdešimtaukščiai – vienas po kito – visi vienodi savo išvaizda ir savo tuštumu. Kiti rajonai įspūdingai aukštai iškelia blogo skonio kortelę – čia yra ir ištisi angliškų kotedžų rajonai, kreivai pastatytas Pizos bokštas, vienodų pasakų namelių labai prastos interpretacijos ar dar kas nors. Paieškojęs čia gali rasti viską – beveik chinese dream, tik, priešingai nei american dream – jie yra tušti, laukiantys vis neateinančių šeimininkų piniginių.

Vietiniai čia turi savo vakarietiškus vardus – štai bendraujame su Gary, ar Susie, prie jų prisjungia Snowy ar Daisy, kartais susipažįsti su Benjamin, Jack ar Penny, tačiau dažniau nei norėtųsi pasijauti taip, tarsi būtum patekęs į labai prastą vertimą – Zero, Seven, You ar dar koks nors keistesnis variantas, primenantis tas Engrish nuotraukas internetuose, iš kurių visi juokiasi. Štai mūsų Shanghai Hongqiao oro uosto terminale (!) esančio viešbučio restoranas galėjo pasigirti patiekalu, kuris anglų kalba vadinasi Shanghai food is meat of chaos. Ir tai nėra išimtis, tai yra tikrų tikriausia taisyklė. Kartais čia žmonės rengiasi drabužius, ant kurių parašyta kas nors angliško, tačiau miss-spellinto (invoative, heave a good day ar pan.) arba kas nors kas visiškai neturi prasmės (an orchestrated idiom perfection) arba kas nors tiesiog neįprasto ir, regis, netyčia pasirinkto (I met Jesus). Jų ir verslo prezentacijos tokios, jie tiesiog nesirūpina, jau prarado viltį, nes šita sena tonų kalba tiesiog nėra patogiai išverčiama į kitas kalbas, nes čia nėra tikslo šlifuoti savo anglų, kad būtų lengviau dirbti. Juk jeigu labai reikės, bus galima susikalbėti ir ženklų kalba, juk mums jų reikia, o ne jiems – mūsų. Todėl ir susitikimuose pasilikus vieninteliams angliškai kalbantiems žmonėms, mūsų metrologai aiškino interformetrinio matavimo ar paviršiaus kokybės matavimų principus gestais ir lietuvių kalba. Kinų visoje mūsų įsivaizduojamoje ateityje bus daugiau, mes turime taikytis prie jų, o ne atvirkščiai.

Maistas čia irgi vienodas. Jaučiasi regioniniai skirtumai, tačiau jie nėra radikalūs – tai pagrinde prieskonių, aštrumo ir lengviausiai prieinamų baltymų klausimas. Prie jūros dominuoja jūros gėrybės, kai kur daugiau troškina, kiti – daugiau kepa. Tačiau viskas yra permirkę riebaluose, aš net negaliu pradėti įsivaizduoti kiek pinigų jie išleidžia aliejui – viskas privalo būti permirkę aliejuje. Tai nėra neskanu, priešingai – neragavau dar nei vieno neskanaus patiekalo – galbūt kai kurie buvo keisti ar mano skonio receptoriai tiesiog nepratę todėl sako keista! KEISTA!, tačiau viskas išties skanu. Ir nemalonu skrandžiui, nes po kelių dienų tokios dietos pradedi jaustis keistai, o po savaitės jau nebenori vietinės vakarienės ar net žiūrėti į tą maistą, tačiau prisėdęs prie stalo vėl kemši viską taip, tarsi rytojus niekada neateitų. Kinai valgo viską – vištos kaklus ir kojas (ne šlauneles, o kojas – su nagais) ir embrionus, jaučių žarnas, skrandžius, stemples, kraują, žuvų burnas bei akis, ir dalykus iš vandens, prie kurių nė iš tolo nenorėtum priartėti, tačiau ant stalo jie tampa skaniai paruošta vakarienės dalimi. Populiariausias paukštis čia, suprantama, višta, o populiariausia žuvis, kurios gausi bet kur – karpis. Labiausiai čia gąsdina, suprantama, ne maisto riebumas o jo kiekis. Jeigu išeini su kažkuo vakarieniauti – gali būti garantuotas, kad maža nebus. Kad ir kur beateitum – viskas paruošiama greitai, tad tik prisėdus prie stalo veržiasi ordos padavėjų su lėkštėmis ir krauna, krauna, jei nebelieka vietos – krauna vieną ant kitos. “Jūs tik valgykit, tik pabandykit”, sako bet kuris kinas, šypsodamas, kai į burną dedi kažką, kas prieš akimirką atrodė kaip sliekas ir dar buvo gyvas. Čia nėra įprasta, bent jau išėjus miestan, valgyti pagal mums priimtinas baltymų-riebalų-angliavandenių proporcijas, čia yra įprasta tiesiog kimšti – visko po truputį – įsimesti kiaulienos, karpio, vištienos, kokią nors penkių šimtų metų senumo kriauklę, porą austrių, jautienos, baklažano, salotą – viskas karšta, viskas permirkę riebaluose ir viskas garantuotai kažkuriuo metu atsilieps tavo skrandžiui. Vakarietiško maisto čia nemoka skaniai pagaminti – steikus gali užmiršti, tačiau net tokie dalykai kaip club sandwich arba gruzdintos bulvės yra lengvai ir nepataisomai sugadinami, todėl kitą kartą vakarieniaujant belieka užsakyti ir ryžių – kad sugertų riebalus. Šiaip ryžiais čia nevaišinama – varguolių maistas, jei jau pakvietei ką nors vakarieniauti – būk malonus ir padėk žmogui supūti iš vidaus – ant stalo gulasi tik mėsos ir žuvys riebaluose. Taip šis labai skanus maistas palaipsniui irgi atsibosta – lygiai taip pat kaip visa Kinija.

Gėrimo kultūra čia irgi neįprasta ir šaltas alus čia yra vertinamas mažiau, nei būtinumas prisigerti, todėl vakarojant prie gaivių 37 laipsnių celsijaus padavėja iškart atneša visą dėžę Budweiser 257 ml. tūrio buteliukų ir pradedame juos pilstyti į 60 ml. taureles. Tada kas nors kreipiasi į tave, arba į visus Lietuvoje pažįstamu “gan bei” ir privalai taurelę išgerti iki dugno. Pasirodo “gan bei” būtent tai ir reiškia – iki dugno. Ir taip kol ištuštini vieną dežę, po kurios tikriausiai ateis kita, todėl ką nors ištuštinti čia yra pakankamai pavojinga, nes nuolat kyla grėsmė, kad bus papildyta identiška, tokio paties didumo porcija. Dėl geresnio feng shui. Geriama čia daug, nors vietiniai nėra labai atsparūs alkoholiui, tačiau vakarienių metu prie daugumos stalų stovi po dėželę-kitą alaus. Prisigėrus, suprantama, yra įprasta tapti familiariu ir bendraujant iš arčiau apkabinti viena ranka ar dvidešimt penkias minutes spausti ranką. Šiaip kinų familiarumas yra neišpasakotas net ir neprisigėrus. Pamenu, kartą kolega, kiek linkęs į homofobiją, liko labai nepatenkintas kai Gary jį pavadino handsome pirmojo susitikimo per parodą metu. Kolega iškart užsiblokavo ir bandė apsaugoti savo vyriškumą, nes koks gi vyras kitą vyrą pavadina handsome, neturėdamas labai rimtų ketinimų? Vis tik, visi mes čia esame handsome ir beautiful – nesvarbu kokio amžiaus ar lyties pašnekovas – kažkuriuo metu būsi pavadintas gražiai atrodančiu, nelyg internete kažkuriuo metu diskusijoje būsi išvadintas naciu, nors diskusija prasidėjo nekalta tema apie kačiukus.

Gyvenimas čia verda ir yra pilnas kontrastų – štai vienas viešbutis stovi netoli dar gyvuojančio Olimpinio centro, tai prie jo įvažiavimo laukia kareivis, kuris atiduoda pagarbą visiems automobiliams. Kitas viešbutis stovi visai prabangiame The Bund rajone Šanchajuje, tačiau kelias iki jo nuklotas parduotuvėmis, kuriose pjausto mėsą, darinėja žuvį ar daro dar ką nors antisanitarinio. Kartais užklysti į gatvės virtuvę, kur žmonės tiesiog ant asfalto gamina pietus, kuriu nenorėtum paragauti, o pietų gamybą prižiūri šlykštus kinas išverstu pilvu – iškart matosi, kad direktorius. Kartais prieš eismą dvi tonas sveriantį karutį, kuriame sudėti šakaliai, drabužiai ir anties kojos, tempia senutė moteris. Vakarais gatvės prekijai išskleidžia savo paviljonus ir siūlo savo gamybos maistą, perparduodamus drabužius ar menkniekius su juokinga marža. Dienomis gamyklų darbuotojai dirba savo aštuonias valandas, valandą pietauja, tačiau pietauja darbovietėje, todėl bent keturiasdešimt minučių miega – siesta.

Eismas Kinijoje yra neapibūdinamas, todėl ganėtinai džiugu, kad žmonės, neturintys Kinijoje išduoto vairavimo pažymėjimo čia negali vairuoti. Taisyklės čia egzistuoja labiau, nei, tarkime, Indijoje, kur raudona šviesa sankryžoje yra viso labo rekomendacija, tačiau visas chaosas yra tai, ko vis dar nesugebu perprasti. Elektriniams motoroleriams čia nereikia vairuotojo pažymėjimo, todėl juos vairuoja visi ir visaip – prieš eismą, pagal eismą, per žalią ar raudoną, po vieną ar keturiese – su visa šeima. Visi be šalmų, tačiau tai stebina mažiau, nei žūstančiųjų kiekis – kažkokiu būdu dar neteko pamatyti nei vienos rimtesnės avarijos, nutrauktos rankos ar pritrėkštos galvos. Kažkokiu būdu žmonės čia pasiekia savo tašką B.

Kas tikrai nustebino, tai kinų inovatyvumas. Viskas čia daroma per appsus: gali užsisakyti maisto, traukinio bilietus, apmokėti sąskaitas, pervesti pinigų, gauti pinigų ir t.t. AliPay, WeChat, QuickPay, UnionPay – keli garsiausi appsai, kuriais galima daryti bet ką. Pasiėmęs telefoną gali nebeimti piniginės, nes net ir kaime bobutė mokės nuskaityti QR kodą ir sutikti su suma, kurios tavęs prašo pardavėjas. Uberio čia nėra, nes Uberį nupirko Didi ir dabar vairuotoją gali išsikviesti tik mokėdamas mandarinų. Telefonu čia gali išskviesti netgi drunk Uber – privažiuos vyrukas sulankstomu dviračiu, įmes jį į tavo bagažinę ir parveš tave namo, išsitrauks dviratį iš bagažinės ir toliau ieškos klientų. Nesuprantu, kodėl tai neveikia Lietuvoje. Nesuprantu, kodėl niekas iš to, ką turi telefoninė Kinija, neveikia Lietuvoje. Tikrai nemėgstu nešiotis piniginės, nes pametęs piniginę pamesi viską vienu metu ir nebūsi tikras, kad laiku užblokavai korteles prieš sukčiams jomis pasinaudojant. O štai pasiimi tik telefoną ir esi saugus – net jei pamesi, jo taip paprastai neatrakins ir neprisipirks panaudotų guminių butt-plug’ų urmu.

Kinija yra labai neįkvepianti šalis, tačiau čia verta apsilankyti, nes nemanau, kad dar kurs nors pasaulyje egzistuoja taip efektyviai veikianti komunistų partija, kuri sugeba suderinti Didyjį Brolį iš G. Orvelo 1984-ųjų ir vakarietišką kapitalizmą. Kuri blokuoja Facebook, Google ar Instagram, ant kiekvieno stulpo esančiomis kameromis akina vairuotojus, primindama, kad esate stebimi, tačiau labai efektyviai skatina verslą (kuris atitinka partijos lūkesčius, suprantama) ir augina ekonomiką. Nėra kitos tokios šalies, kur akį rėžiantis brutalizmas ir vietoje gaminama bei pilstoma Coca Cola būtų pasiekiami visiems.