Jau kelis kartus rašiau apie žmonių privilegiją turėti intelektą ir kartu su tuo ateinančius apribojimus. Esame varomi ne tik instinktų ir mums svarbu ne tik pavalgyt, pamiegot, išsituštinti ir pasidauginti, todėl susiduriame su didžiuliais šiems dalykams įgyvendinti nereikalingos informacijos kiekiais ir turime priimti sprendimus, o sprendimų priėmimas labai vargina – priimant sprendimus, nesvarbu didelius ar mažus, viskas sumuojasi ir todėl po intelektinio darbo kartais esame pavargę labiau, nei po triatlono. Kitas dalykas, kuris mums trukdo būti visiškai racionaliems – įvairūs šališkumai (cognitive biases, kaip, tarkime confirmation bias, dėl kurio esame linkę interpretuoti gautą informacija tokiu būdu, kuris patvirtina mūsų įsitikinimus/spėjimus), kuriuos mes, nori nenori, turime savyje ir su jais kovoti, t.y. prisiversti save juos išjungti yra be galo sunku, todėl labai dažnai susiduriame su įvairiomis logikos klaidomis (fallacy, toks kaip ad hominem, kai  diskusijoje pradedama stumti ant žmogaus vietoj to, kad liktume ties pagrindine tema arba kokia nors generalizacija, dėl kurios visi juodaodžiai tampa nusikaltėliais, o visi musulmonai – teroristais) diskusijose, kurios vieniems žmonėms yra matomos iš tolo, o kiti, dažniausiai jas padarę, net neįžvelgia netiesos.

Kitas dalykas, kuris trukdo gyventi, yra tai, kad žmonės nesimoko iš savo klaidų. Štai gyvūnas, kartą patekęs į pinkles ir likęs gyvas, visą likusį gyvenimą nebesiartins prie tos vietos, kurioje buvo pinklės. O žmogus… žmogus kartos tas pačias klaidas, tikėdamasis kitokios baigties. Štai per 2000 vasaros olimpines žaidynes Lietuvos rinktinė gavo bronzą, kadangi pralaimėjo JAV komandai: R. Šiškauskas turėjo galimybę įmesti tris baudinius, o įmetė tik vieną ir paskutinių sekundžių nebe užteko išlyginti arba persverti rezultatą. Visą žaidimą įrašinėjome į VHS laikmeną, tikėdamiesi, kad įamžinsime legendą, tačiau po varžybų tiesiog ilgai verkiau. Po to dar kelis kartus peržiūrinėjau įrašą ir kaskart vis turėdavau tokią mintį, kad galbūt šįkart rezultatas bus kitoks, galbūt dabar laimėsime (ir, žinoma, kaskart verkdavau). Tai yra vienas iš pavyzdžių, kuomet tikimasi kitokio rezultato darant tą patį veiksmą. Žmonės tuo labiau nesimoko iš kitų žmonių klaidų.

Todėl turime šimtus metų veikiančias pinkles lengvatikiams ir todėl įvairaus plauko gyvenimo konsultantai visada turės ką veikti. Štai Rokiškis Rabinovičius prieš metus labai gerai nušvietė visus apie tinklinį marketingą. Išties labai gaila, kad tai vis dar egzistuoja ir kad žmonės, kartais net tokie, kurie atrodo protingi ir yra, pavyzdžiui, fizikos mokslų daktarai, užsiima (piramidiniu) tinkliniu marketingu ir tiki jo nauda. Problema yra ta, kad tokie dalykai nėra nauji ir dauguma žmonių, pasikliaudami confirmation bias. Turbūt garsiausia piramidinė schema veikė 30-aisiais JAV: Charles Ponzi, pagal kurį ir buvo pavadinta Ponzi schema, taikė tokį apgavystės būdą, kuriame žadėdavo investuotojams nežmoniškas palūkanas, tokias, kurių neduoda jokie bankai, jokios akcijos, fondai ar indeksai. Gali būti žadamos 30-40-50-whatever% palūkanos. Susivilioję tokiomis grąžomis žmonės suinvestuoja pinigus, anksčiau suinvestavusiems yra grąžinami pinigai su palūkanomis iš vėliau investavusių, pasklinda žodis, kad čia nėra melas ir tikrai, va tikrai tikrai atgavau visus pinigus, tada investuoja daugiau žmonių, vėl anksčiau suinvestavusiems grąžinama jų dalis iš vėliau investavusių, kol galiausiai organizacija, teikianti tokias palūkanas, susikrauna pinigus į maišus ir pabėga į kokią kitą šalį. Vyresnioji karta puikiai atsimena garsųjį Sekundės banką kuris irgi žadėjo dideles palūkanas ir žmonės skolinosi iš giminių, kad padėtų indėlius. Per porą metų bankas susikrovė turtus, tie, kas spėjo išsiimti indėlius – praturtėjo, o dauguma liko prasiskolinę, kadangi nebeatgavo nė cento. Tokia piramidinė schema veikė, vienokia ar kitokia forma, visur, kur naujai atėjo kapitalizmas ir žmonės buvo dar lengviau suviliojami greitu praturtėjimu.

Problema tokia, kad greito praturtėjimo nebūna. Gali tikėtis laimėti teleloto, tačiau tie, kas mokykloje bent viena ausim klausė matematikos pamokų, supras, kad laimėti loteriją yra neįmanoma ir ilguoju periodu daugiau pinigų prarasi, nei gausi. Nebūna ir verslo be rizikos, mat tą akimirką, kai nusprendi kurti savo verslą, iškart susiduri su rizika – rizika, kad negausi pajamų, rizika, kad įšaldysi savo pinigus prisipirkęs prekių ir jos taps nelikvidžios ir pan. Visi žino garsiuosius startuolius, kurie sudrebino pasaulį savo inovacijomis, tačiau niekas nekalba apie šimtus ar tūkstančius startuolių, kurie greitai bankrutavo, arba kurie susirinko investicijas ir pasitraukė iš verslo, negrąžindami pinigų investuotojams. Net ir tie sėkmingi startuoliai nebuvo sėkmės kūdikiai ir savo milijardus gavo ne dėl to, kad buvo vietoje ir laiku, o dėl to, kad daug, ilgai ir atsakingai siekė savo tikslo, dažniausiai aukodami sveikatą, santykius su artimaisiais ir draugais bei visas savo santaupas. Norint pradėti verslą neužtenka turėti idėją, kuri pakeis pasaulį, reikia turėti ir bent minimalų susivokimą finansuose, verslo ir rizikų valdyme.

Kitas dalykas, kuris man visada buvo labai keistas, kai žmonės siūlydavo man tinklinį marketingą – koks tikslas visą likusį gyvenimą pardavinėti dantų pastą, dulkių siurblius, triusikus, kosmetiką ar plastmasinius maisto indus? Aš tikrai nenoriu, bet ir jeigu man žadėtų tūkstančius eurų per mėnesį, visą likusį gyvenimą nugyventi taip, kad mirties patale gailėčiausi savo gyvenimą paaukojęs tam, ką galima įsigyti artimiausioje Maksimoje. Aš mieliau pardavinėsiu lazerinę optiką, telekomunikacijas ar verslo planus, kadangi šiuose dalykuose kasdien sužinai ką nors naujo, kai plastmasinis indas… visada bus tik plastmasinis indas. Taip pat man visada pasirodydavo labai kvaila daryti verslą su savo draugais, kadangi atsiranda labai daug subjektyvumo ir padidėja rizika susišikti, o tinklinis marketingas paremtas dalykų pardavimu draugams. Kamon, koks tu draugas, jei skambinėji visiems, ką pažįsti, ir siūlai “sugeneruoti pasyvias pajamas”, “investuoti be rizikos” arba “nusipirkti šį nuostabų, niekur kitur neparduodamą siurblį, kuris išsiurbs viską, įskaitant paskutini lašą žmogiškumo”.

Tokie ir panašūs dalykai, vienokiomis ar kitokiomis formomis, siautė aplink pasaulį visais laikais. Ir, žinoma, visada buvo konsultantų, kurie padės valdyti finansus, sutaisyti santuoka, išmokti būti vyru ar moterimi, susidaryti puikų asmens įvaizdį, išmokti kalbėti viešai ir t.t. Nesupraskite manęs neteisingai – mokymai yra gerai ir mokytis reikia, tačiau finansų valdymo išmoksite banke ar atsidarę internetą, santuoką sutaisysite pradėję ieškoti kompromisų, o viešai kalbėti išmoksite… kalbėdami viešai. Viskam reikia praktikos ir nėra stebuklingo recepto, kurį perskaitęs išmoksi daryti dalykus per naktį. Turbūt ne kartą Jums kas nors sakė “nesinervuok”, tačiau Jūs patys puikiai suprantate, kad spragtelėjus pirštais pyktis nenuslūgsta. Taip ir viešas kalbėjimas neatsiranda per naktį – štai aš, mikčiojantis nuo vaikystės, viešai kalbėti pradėjau mokykloje per pamokas (už tokius kalbėjimus gaudavau visada vienu balu daugiau, nes mano lietuvių kalbos mokytoja galvojo, kad mikčiojimas yra toks invalidumas, dėl kurio reikia pridėti vieną balą, kad žmogus geriau jaustųsi), vėliau mikčiojančiųjų vaikų stovyklose pasakodavau kaip kažkuriuo metu dėjau skersą ant mikčiojimo ir dabar va kalbu visas laimingas prieš jus, dar vėliau gydytojų konferencijoje pasakojau kaip paauglystėje vaistų nuo astmos gaudavau iš vaistų pardavėjų padaręs prezentaciją apie astmą. True story: tie vaistai buvo brangūs ir nekompensuojami, o mūsų astmos klubas kartais rengdavo tokius renginius, į kuriuos ateidavo big pharma atstovai ir štai dūstančiam mikčiui duodavo vaistų, nes jis moka pakalbėti ir pademonstruoti skaidres. Vėliau pradėjau vesti populiarias paskaitas apie lazerius arba kalbėti bet kur, kur tik mane kas nors kviečia, nes kalbėti tikrai mėgstu. Nelaikau savęs oratoriumi, tačiau nebeturiu baimės lipti ant scenos ir, manau, neblogai sugebu pasakoti istorijas, kadangi žmonės paprastai klauso, o ne telefonus maigo. Ir tai tikrai nebuvo vienos nakties stebuklas, o labiau ilga kelionė, nuolatinis lipimas per save ir savęs žeminimas, kadangi negaliu imti ir kalbėti kaip visi – būtinai turiu užknisti visus sakydamas “bi-bi-bi-biblioteka”.

Taip pat pasaulyje nėra nieko nemokamo, kadangi viskas kainuoja. Nemokami dalykai kainuoja bent jau laiką, kurį galėtumėme panaudoti naudingiau, nei laukiant eilėje nemokamo burgerio. O pigesnį dalykai, dėl kurių žmonės važiuoja į Lenkiją nebūtinai yra pigesni, kadangi kelionė nėra nemokama ir, norint sutaupyti, reikia išleisti daug pinigų, kad ta kelionė atsipirktų. Vadinasi reikia įšaldyti savo lėšas jau dabar, sumokant už daiktus, kurių galbūt reikės tik po pusės metų.

Džiaugiuosi, kad mane supa dažniausiai intelektualūs ir skeptiški žmonės, kurie pirmiausiai pagalvoja ar nepatenka į lengvatikių pinkles, tačiau faktas, kad piramidinės schemos vis dar egzistuoja ir tai, kad alfa vyro internetinė svetainė vis dar veikia arba tai, kad kiekvieną savaitę žaidžiame teleloto, vikingų loto ir kitas loterijas, rodo, kad jau evoliucija jau kuris laikas yra sustojusi.