Žmonės turi tokią nuostabią savybę visur matuotis falais. Tai net nėra lietuviška, tai yra pasaulietiška – internetuose pilna tyrimų ir šiaip išvedžiojimų kaip socialiniai tinklai tik prisideda prie nerimo, kurį sukelia socialiniai tinklai, nes jie padeda tą palyginimą atlikti. Iš vienos pusės, žmonėms liūdna, jei jie surenka mažiau patiktukų, nei kiti jų rato žmonės – neseniai sužinojau, kad paaugliai turi kokį nors tikslą – tarkime ne mažiau nei 100 patiktukų arba įrašas būna pašalinamas. Iš kitos pusės tai labai padeda sumenkinti bet kokią savivertę ir pasitikėjimą savimi, kadangi tas įgimtas noras pasilyginti priverčia suvokti, kad uždirbi ir atostogauji mažiau, nei tavo draugai, rašai daug prasčiau, tavo romantinis gyvenimas ne toks romantiškas, tavo krūtys ne tokios didelės ar ne tokios geros formos. Tavo pilvą dengia riebalų sluoksnis, o ne sixpack’as, tavo laisvalaikis yra žaisti pokerį prie kompiuterio, kai visi tavo draugai kaip susitarią užsiima krosfitu (kad ir kas tai bebūtų), joga, maratonais ar dar kuom nors, kas yra suprantama kaip teisingas laisvalaikis. Labai svarbu yra pasimatuoti falais (realiais ar mentaliniais) ir įsivertinti kieno yra didesnis, nes visada turi būti vienas laimėtojas ir vienas pralaimėtojas.

Šiandien pagalvojau, kad kol dauguma skundžiasi prasta politine padėtimi, alkoholio akcizais, prastu oru Lietuvoje, Andriumi Tapinu ar dar kuo nors, aš turėčiau pasiskųsti mikčiais, nes niekas apie juos nekalba. Bet iškart pagalvojau, kad būsiu už tai pasmerktas ir turbūt nesulauksiu patiktukų, tai reikėtų gal tokios temos nekelti. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį stengiausi vadovautis skerso dėjimo filosofija, tad galiausiai nusprendžiau, kad man menkai rūpi ką žmonės pagalvos, nes jeigu taip nuoširdžiai, tai žmonės gali galvoti ką nori, aš vis tiek spindėsiu. Taigi, šiandien pasiskųsiu mikčiais ir argumentuosiu kodėl jų nekenčiu.

Mikčiai prailgina pokalbį iki begalybės

Tikra tiesa, kad pokalbiai ir taip atima daug brangaus laiko gyvenime, ypač jei tie pokalbiai yra tik iš mandagumo, kuo žmonės kartais užsiima. Mikčiojantys žmonės pokalbius gali prailginti iki begalybės. Net vienas mikčius kartais paprastą sakinį rezga ir bando ištarti ištisas labai ilgas minutes, kurios klausančiųjų galvose tampa valandomis ar net paromis. Įgimtas mikčių atkaklumas neleidžia priimti pagalbos iš kitų žmonių ir net jei pokalbio dalyviai jau atspėjo koks tai žodis, kuris prasideda bbbbbbbbbbbbb raide, mikčius atkakliai bandys tą žodį užbaigti pats. Keli mikčiai kambaryje praktiškai reiškia, kad per valandą bus, geriausiu atveju, pasidalinta dienos įspūdžiais, kai į klausimą “kaip sekasi“ atsakoma viso labo “gerai“. Patikėkite manimi, ne karta buvau tarp 3 mikčių vienu metu ir pokalbiai vystydavosi labai lėtai. Neabejotinai lėčiausi pokalbiai vyksta ne tarp intravertų melancholikų, kurie mėgsta parūkyti žolės, o tarp mikčių.

Mikčiai priverčia žmones jaustis nepatogiai

Ypač tuos, kurie nepažįsta savo aplinkoje mikčių ir tokius matė tik per filmą “Karaliaus kalba“ (labai neblogas, sakyčiau 8/10). Žmonės, kurie yra savo pastangomis baigę mokyklą, paprastai būna pakankamai taktiški gyvenime ir sutikę mikčių vietoj to, kad tęstų savo kasdienį vaidmenį, staiga pasijunta labai nepatogiai ir galbūt net jaučia kaltę dėl mikčiojančiojo. Atsiranda tam tikras noras padėti ar padaryti kokią tai nuolaidą diskusijoje ir panašiai. Ši situacija vadina buvimas pasaulio centru – kai žmonės galvoja, kad yra visatos epicentras ir pasaulio istorijos protagonistai, kad jie nėra tik visatos akimirksnis, kuris dėka daugelio atsitiktinumų nežmonišką kiekį negyvų dalykų sudėjo į visumą, kuri yra gyva. Išties, tai mikčiui paprastai labiau rūpi neužsikirsti ties pirmu žodžiu, nei Jūsų savijauta ar svarbumas visatos istorijoje, todėl susireikšminti nėra ko. Taktiškiausia šiuo atveju būtų tiesiog apsimesti, kad mikčius yra normalus žmogus, kaip ir visi kiti žmonės, nepriklausomai nuo rasės, lyties, seksualinės orientacijos, fizinių gebėjimų ir taip toliau.

Mikčiai užkrečia kitus

Tikra istorija – praleidę laiko su mikčiais, nemikčiojantys žmonės kartais perima šią ir patys pradeda užsikirtinėti, lyg tai būtų koks hipsterinis trend’as. Šį efektą teko stebėti ne vieną kartą. Pažįstu netgi žmonių, ilgiau gyvenančių su mikčiais, kurie patys kasdienėje kalboje netyčia, net ir nebūdami šalia mikčių, ima mikčioti. Štai čia turėtų daug didesnis rūpestis Petrui Gražuliui, kadangi šitie gali visiškai nesidauginti, bet jų tiesiog daugėja.