Nesu nei dvasingas, nei religingas, tačiau kai kurie dalykai gyvenime man visad turėjo savotišką misticizmą, tam tikrą sakralumą. Nesu tikintis energetika, tačiau štai – senajame bute kažkas buvo ne taip. Vieni tą vadina bildukais, kiti – feng shui ar kitu briedu. Man, tikriausiai, ten buvo per daug blogų prisiminimų, kurie įsirašė į tas prastai suręstas euroremonto sienas, persisunkė į baldus ir kiliminę dangą bei kartas nuo karto įsliūkindavo tiesiai į pasąmonę, priversdami vėl išgyventi tikrai šūdinas akimirkas. Palaipsniui prastėjo miegas, menko gyvenimo kokybė, lūžinėjo santykiai ir psichinė sveikata išgyveno ne pačius geriausius laikus. Galite ginčytis, kad čia aš koks tai silpnuolis ar neturiu kiaušų, tačiau tai su kiaušais niekaip nesusiję. Tiesiog turiu puikią atmintį ir išlavintą fantaziją, dėl ko kiekvienas prisiminimas man dažnai būna išgyvenamas ne ką prasčiau nei pirmą kartą ir jei tas prisiminimas nėra malonus, tai ir išgyvenimas nėra pats puikiausiais. Taip jau nutiko, kad gyvenant namuose Antakalnyje buvo daug įvairiausių perturbacijų, pokyčių ir ne visada malonių patirčių, kuriuos parnešdavau namo ir galiausiai susikaupė kritinė masė, kuri mane po truputį kasė – kaip tą akmenį, kurį lašas po lašo tašė. Pradėjau nebeprisiminti sapnų (kurie pas mane paprastai būna labai gyvi ir įsimintini), naktimis pabusdavau persunktas prakaito, nebepailsėdavau, praradau produktyvumą darbe ir tai tik dažnėjo.

Galiausiai nutiko tai, kas nutiko ir mūsų buto šeimininkė pasiūlė mums išsikraustyti – davė du mėnesius – iki rugpjūčio 24. Iš pradžių tai atrodė įžūlu, ypač dėl to, kad kątik buvome pratęsę nuomos sutartį, tačiau palaipsniui supratau, kad tai bus labai reikalinga patirtis ir puiki proga apsivalyti (čia gal kvepia dvasingumu, tačiau tai labiau praktinis dalykas, bet apie tai – kiek vėliau).

Meda labai dėl to nerimavo, mat jai kraustynės nebuvo toks įprastas dalykas kaip man ir buto pradėjome ieškoti praktiškai iškart. Suprantama, niekas nenori nuomoti už dviejų mėnesiu, o mes nenorėjome turėti vienu metu dviejų būtų, tad kurį laiką teko kyboti tokioje tarpinėje būsenoje, kai vis dar turime stogą virš galvos, tačiau pakankamai greitai jau nebeturėsime ir neturime aiškaus plano. Man aiškaus plano gyvenime nereikia ir neužtikrintumas yra mano stichija – aš klesčiu kai yra chaosas ir reikia ieškoti būtų čia ir dabar išspręsti krizes. Meda – nelabai, jai neužtikrintumas kelia stresą, kuris yra gerokai už jos komforto ribų, todėl nuolat ieškojom kažko, kas tą užtikrintumą suteiktų. Visai atsitiktinai į Medos akiratį pakliuvo butas, į kurį vėliau persikėlėme. Tai jos pažįstamos merginos ir jos vyro butas, kurį jie įsirengė sau, tačiau vėliau viskas taip susiklostė, kad jie abu persikėlė gyventi į JAV. Tą butą apžiūrėjome, tikriausiai, dar birželio pabaigoje ir iškart įsimylėjome. Mano gyvenime toks dalykas gan dažnas – pamatau kažką ir iškart žinau, kad man to reikia. Kadangi buto savininkai buvo pažįstami, pavyko sutarti nuomos pradžią nuo rugpjūčio 1 dienos, taigi du butus turėjome tik vieną mėnesį ir tai nebuvo labai didi finansinė našta.

Tada prasidėjo apsivalymas. Rugpjūčio pradžioje, kai gavome būsto raktus, pradėjome kraustytis – norėjau kuo greičiau pradėti miegoti naujame bute, kuriame, tikėjau, turėjo būti geriau. Kone kasdien važinėjome į Antakalnį ir vežėme po vieną-kitą dėžę/lagaminą/kuprinę daiktų. Prieš tai susitarėme griežtai peržiūrėti garderobus ir atsisakyti nereikalingų daiktų, o jų buvome prikaupę daugiau, negu leidžia sveikas protas ir net dabar man sunku suvokti kiek visko mes turėjome.

Iš pradžių susivežėme tai kas gyvybiškai svarbu. Tada pradėjome peržiūrėti drabužines ir čia prasidėjo problematika – turint 100 m² dviese visi daiktai, o ypač drabužiai po truputį išsislapsto į skirtingus kampus ir po truputį nebesuvoki kiek visko esi prikaupęs. O kaupimo etapų buvo nemažai – kartais iš Palangos grįždavome su pilnais maišais drabužių iš Gausos: daugumos jų niekada taip ir neužsidėjome, tačiau gi tik 50 centų! Net nepastebėjome kaip tapome hoarderiais ir po truputį apsikraudavome šlamštu.

Atsikratėme daiktais įvairiai – porąkart atidavėme gerai Medos draugei po normalų maišą drabužių, kuriuos ji išsidalindavo su draugėmis (geras maišas = 70-100 litrų), kai ką atidavėme per daiktų atidavimo groupsą, tai, kas turėjo vertės – įdėjome į skelbimus. Kas visiškai nebeturėjo vertės – išmetėme lauk. Priešpaskutinį vakarą kai atvyko draugai pasiimti palto – išleidome juos su skrybėle, trim paltais, krepšiu,  krūva kitokių niekalų bei strap-on dildo, kuris vėliau buvo panaudotas kaip interjero detalė – laikyti plaukų gumytėms, tačiau esu įsitikinęs, kad čia tik kamufliažinė istorija, nes atseit haha kaip juokinga čia gi bajeris.

Deja, net ir atsikračius didelės dalies daiktų vis tiek turėjome nesveiką kiekį visko, ką jau buvome pervežę ir dar 20+ dėžių dėžučių, kurias supakavome stipriems vyrukams iš Kraustinos. Paskutinį vakarą buvau toks išsekęs nuo viso kraustymosi ir tokioje neviltyje nuo viso daiktų kiekio, kad buvau tikrai įsitikinęs, kad čia yra mano paskutiniosios blaivaus proto akimirkos, po kurių manęs laukia metai terapijos, arklių trankvilizatoriai ir atskirtis nuo visuomenės dėl agresyvios paranoidinės šizofrenijos formos. Galbūt tai skamba kaip gudriai aprašytas ironijos kupinas pokštas, tačiau tai tikrai nėra pokštas ir tikrai turėjau labai susikaupti, kad nepasiduočiau prarajai – tuomet tikrai nebuvo nei juokinga, nei ironiška. Kitą dieną, kai stiprūs Kraustinos vyrukai pervežė daiktus, mūsų kambarys atrodė taip:

Meda, matydama mano neviltį, pasišovė sutvarkyti viską ir pasiūlė man nebesirūpinti, o aš iš visų jėgų stengiausi nesirūpinti ir nepanikuoti, žvelgdamas į visas dėžes, kurios tuo metu užėmė didžiąją dalį mūsų kambario. Man buvo nesuvokiama kaip du žmonės galėjo prikaupti tiek daiktų ir iki tol buvau įsitikinęs, kad dviems žmonėms turėtų pakakti dviejų kambarių buto, tačiau daiktų kiekis rodė, kad galbūt tai ir nėra visiška tiesa. Vis tik, po truputį viskas rado savo vietas, dar dalies daiktų buvo atsisakyta ir butas įgavo jaukumą.

Tai buvo svarbiausias apsivalymo etapas – nebenaudojamų ir nebereikalingų daiktų atsisakymas. Šioje vartotojiškoje visuomenėje esame linkę prisirišti prie daiktų, kadangi dauguma juos gavome savo sunkaus darbo dėka, tačiau net nepastebime kaip daiktai po truputį užvaldo mus ir pradedame vartoti tam, kad nusiramintume. Stresas? Einame apsipirkinėti. Bloga diena darbe? Apsipirkinėti. Nesiseka santykiuose? Laikas išleisti pinigų. Randame įvairiausių būdų racionalizuoti mūsų išlaidas, perkame nereikalingus daiktus, nes jaučiamės jų nusipelnę, nes gerai sekėsi daryti dalykus, nes jaučiamės pavargę. Tai nėra visada blogai, tačiau kartais situacija pasidaro tokia perteklinė, kad po truputį apsikasame daiktais, kurių nebenaudojame, prie kurių esame prisirišę, nes galbūt prireiks. Būtent todėl tampa sveika kartais apsivalyti ir parodyti situacijai kas čia yra šeimininkas. Suprantama, dar geriau būtų neturėti perteklinio vartojimo savybės, nes tada nebūtų problemos, tačiau nėra čia ko apgaudinėti – daugumai mūsų tai yra gyvenimo dalis ir tai niekur nepradings.

Antras etapas buvo poilsis – taip jau gavosi, kad rugpjūčio mėnesį buvo kelios laisvos nuo darbo dienos, kurias skyriau sau. Po truputį pradėjo atsigauti nualinta mano dvasia, tačiau tai buvo tik mažas žingsnis link geresnės savijautos. Vis tik, šis butas nebuvo persunktas blogais prisiminimais, tad kiekvienas kampas ir kiekviena siena nepriminė tų sunkumo ir nevilties akimirkų, kurios ištikdavo. Po truputį pradėjau geriau miegoti, kažkuriuo metu, nepastebimai, grįžo sapnai – gyvi ir ryškūs, kaip niekad. Ryte pabusdavau žvalesnis.

Prieš pat savo gimtadienį Meda nusprendė išeiti iš darbo, tad paskutinė jos darbo diena buvo rugsėjo 1-oji (iš dalies simboliška). Kadangi su savęs ir darbo paieškomis pas ją yra ilga (ir visai kita) istorija, nusprendėme niekur neskubėti ir geriau daugiau laiko skirti paieškoms. Šalutinis to efektas yra laisvos dienos, kurias nusprendėme išnaudoti sau – praeitą penktadienį nuvykome į Palangą pas Medos šeimą ir pasilikome ten iki pat trečiadienio – penkios dienos mums ir artimiausiems žmonėms. Jokių darbinių laiškų ir tik labai skubūs ir svarbūs skambučiai. Kiekvieną dieną praleidome vaikščiodami – po 15 000 ir daugiau žingsnių per dieną. Pirmadienį netgi nuvykome į Klaipėdos zoologijos sodą ir pietavome garsiojoje Salantų Pakalnutėje. Iš pradžių didelio pokyčio nejaučiau, tačiau kiekvieną vakarą kontempliuodamas jausdavausi vis labiau pailsėjęs, apsivalęs, paleidęs dalį skaudulių ir užleidęs vietą naujiems atradimams. Dabar, sėdėdamas traukinyje suprantu kaip smarkiai buvau įtrauktas į tą kasdienį išgyvenimų ciklą, nuo kurio neišeidavo pabėgti, kadangi darbo dienomis reikia dirbti, o savaitgaliais laiko sau nebelieka – net jei apsimeti, kad skiri laiką sau, vis tiek atsiranda dalykų, kurie priverčia sugrįžti į tą pelkę. Dvasios poilsiui reikia daugiau laiko, reikia pakeisti aplinką, reikia išeiti iš namų ir pasivaikščioti kitur. Medos mama sakė: – O ką, Vilniuje nėra kur vaikščioti? Yra, tačiau tam, kad surastume pamestą save neužtenka trintis kasdien matomomis gatvėmis.

Kadaise mano taip mėgstamuose Šiaurės Atėnuose neatmenamas autorius(-ė) rašė, apie vaiką vežimėlyje, kuris nustodavo verkti tik pradėjus vežimėlį stumti, nes žmogus yra gimęs klajoti – tiek po pasaulį, tiek savyje – ir tik keliaujant po truputį užplūsta tikroji ramuma. Nebūtina keliauti į vidurio Afriką pažinti naujų kultūrų – pakanka kelioms dienoms pakeisti kasdien matomą miestą ir net nepastebime kaip po truputį pradeda gyti mūsų žaizdos, pasimiršta skauduliai ir atsiranda vietos balansui. Nenoriu sakyti laimei, kadangi tai labai momentinė emocija. Man gyvenime truko balanso tarp jautimosi šūdu ir jautimosi žmogumi – pirmasis užimdavo visą eterį ir po truputį tai apsunkino kasdienybę: netgi privertė mane patikėti, kad geriau nebebus. Balansą galima atrasti, tereikia tik šiek tiek laiko sau ir trumpos kelionės bet kur. O jei kelionėje kompaniją palaiko mylimas žmogus – galima pagydyti ne tik save, bet ir mus, todėl grįžtame dar stipresni ir dar mielesni (nors pažadu nepadidinti lipšnių postų skaičiaus).