Atskirtis

Ruduo, kaip jau minėjau, yra puikus metas refleksijoms ir prasmės paieškoms. Ankstyvas ruduo savo ruožtu yra labai tinkamas vasaros sentimentams, ypač kai bobų vasara yra tokia puiki, kaip šįmet. Jau kurį laiką mus vieni draugai kvietė į savo sodybą, tačiau vis neprisiruošdavom. Šį savaitgalį vėl buvom pasiryžę neprisiruošti dėl Medos peršalimo, kuris per metus pasikartoja kokius dvidešimt kartų, tačiau galiausiai nusprendėme kad sekmadienį, jei oras geras, atsikelsime anksti ir važiuosime į draugų sodybą, esančią kažkur už Švenčionių, arčiau Baltarusijos.

Sekmadienį oras pasitaikė labai geras, tad nieko nelaukę susikrovėme tuos tris daiktus, reikalingus kelionei ir patraukėme link Švenčionių. Man kažkodėl tas kelias visada turėjo savo romantiką – jis beveik visas nuo pat Vilniaus yra tarp miškų – toks vienišas, atskirtas nuo didesnių miestų, nedidelis, ir, pataikius tinkamu metu – tuščias (bent jau nuo Nemenčinės tolyn). Švenčionis pasiekėme be didelių problemų ir, regis, labai greitai, bet čia jau dėl geros kompanijos – su gerais žmonėmis laikas neprailgsta. Švečionyse nupirkome essentials, kurių reikėjo sodyboje, kadangi ten toks savotiškai atokus kraštas.

Nuo Švenčionių vykstant link Mielagėnų prasideda tikra magija: kelias vinguriuoja per Sirvėtos regioninį parką ir kerta tokias gyvenvietes kaip Kochanovka, kas primena, kad čia kadaise buvo ne lietuviškos žemės, Stanislavavas, kuris sunkiai skaitosi ir nuolat neduoda ramybės mintis, kad kažkas per daug skiemenų prikopypeistino ir Kančioginas, kuris turbūt kažkaip susijęs su Kančiomis ir jų ginimu. Magija čia tokia primenanti Islandiją, kurioje nutolus nuo miestų ir miestelių lieki vienas gamtoje ir vienas kelyje. Nuo Švenčionių nebesutikome nei vieno automobilio, kelias dar labiau susiaurėjo, skiriamoji juosta pradingo ir medžiai dar labiau priartėjo prie kelio. Jautėmės esantys tik dviese visame pasaulyje. Nors ir trumpai, tačiau vėl pajutome tą atskirtį nuo pasaulio, nuo žmonių, tą labai artimą ir kartu šiek tiek gąsdinančią atskirtį. XXI amžiuje, kuomet visada esi tarp žmonių ir online, atsiskyrimas nuo bent vieno iš šių dalykų tampa tikru iššūkiu.

1645986_256fbc63_Fotor

Už Mielagėnų pasukome link Gilūtų ir pravažiavome Paliesiaus dvarą, kurį pamatęs norėjau ten apsistoti. Nežinau net kodėl, tiesiog užsinorėjau. Grįžęs namo paieškojau, pasidomėjau kainomis. Pasirodo ten dar ir kažkokia fizinio krūvio terapijos klinika yra, kurioje moko deginti riebalą ir kepti bandeles. Iki Gilūtų pravažiuojame kelis apleistus pastatus, kurie tikriausiai kažkada buvo skirti kolūkio reikalams, o mano akys vis sekė elektros linijas, kurios mane žavi bet kurioje šalyje. Ne dėl to, kad ten teka elektra, o dėl to, kad jos yra visur: tiesiamos per kalnus, slėnius, į atokius kampelius, aplink fjordus – elektra yra visur, net ten, kur nuo jos pirmų nutiesimų dienų praėjo jau daugiau nei penkios dešimtys metų, o ten vis dar gilus kaimas, kuriame vienintelė civilizacija ir yra tas elektros laidas ir tie trys televizijos kanalai, kuriuos pagauni savo pirmykšte antena. Mane žavi būtent tai, kad dar pilna pasaulyje vietų, kur elektrą žmogus įvedė, tačiau civilizacija kažkodėl ten vis dar nedrįsta įžengti. Po truputį ateina ir tai, tačiau stebėtinai lėtai bei atsargiai.

Pasiekę sodybą suprantame, kad tai nėra visiškai sodyba. Mano galvoje sodyba visada buvo kelių arų žalias plotas su nameliu ir dviem lysvėm augalų, kurių vis tiek rudenį būna per daug ir dalį jų bandai prakišti giminaičiams. Ten yra hektaras žemės, kuriame stovi normali rąstinė troba, ūkinis pastatas, pirtelė, yra mažas tvenkinukas ir kiti kaimiški patogumai. Šiaip tą hektarą būtų drąsiai galima paversti Bajoryste ir paskelbti autonomiją, kadangi ten tikrai pakaktų vietos mažai bendruomenei įsikurti ir save išlaikyti, gal net surinkti mažą kariuomenę ir palaipsniui užgrobti daugiau žemių. Galbūt tai galėtų būti startinė vieta Abiejų Tautų Respublikos atkūrimui, iš kurios galėtume prikelti tai, kas yra teisinga.

Sodyboje draugai jau nuo penktadienio ar šeštadienio, papasakojo apie pirties linksmybes ir pokalbius iki vėlyvos nakties. Greitai padaromas sodybos turas, kurio metu šeimininkas, kaip priklauso, pristato kas kur ir kaip atsirado, visur besikuklindamas tarytum tai būtų niekis. Aš kurį laiką būnu išsižiojęs, kadangi būtent tokia sodyba yra tai, kaip aš įsivaizduoju pabėgimą iš miesto – čia nėra daug patogumų, tačiau nėra ir ryšio. Gerai, ryšys yra, tačiau jis toks silpnas, kad greitu metu telefonai pasislepia kišenėse ir lieka tik gyvi žmonės – tie, kurie yra čia, šioje atskirtyje, kartu su mumis. Palaipsniui ir laikas pasidaro nebesvarbus, anti-civilizacija padaro savo: kur skubėti, kai aplink niekas nerėkauja, nevažinėja, neskambinėja, nesikabinėja ir nieko nesiūlo? Pokalbiai liejasi laisvai, įvairiomis temomis, žmonės atsipalaidavę būna savimi ir tam net nereikia alkoholio ar kitokių socialinių laisvinamųjų. Nebereikia kaukių, nes be šių žmonių daugiau čia nėra kam tavęs pamatyti. Po truputį nuleidi visas sienas, kuriomis būni apsistatęs paprastą dieną, vien tik tam, kad išgyventum miesto ritme ir tiesiog būni.

Dėl to vėl tenka prisiminti kaip smarkiai esame priklausomi nuo visų socialinių medijų ir kaip tai mus skaido. Šiais laikais esame pratę sakyti, kad nežiūrime televizoriaus, tačiau nutylime, kad esame feisbuko ir instagramo vergai. Vakarieniaudami su draugais telefonus laikome ant stalo, nes bet kurią akimirką gali įvykti kas nors svarbiau, nei būtent šis gyvas pokalbis. Kartais būdami tarp žmonių visi draugiškai lindime telefonuose ir tai vadiname bendravimu. Po truputį prarandame jaunąją kartą, nes jie apskritai neleidžia laiko už namų sienų. Čia skambu kaip eilinis senstantis šunsnukis, kuriam žolė buvo žalesnė, tačiau nėra taip, kad aš to nesuprantu – aš tą puikiai suprantu, kadangi pats esu labai smarkiai priklausomas nuo visų šių dalykų. Tiek smarkiai, kad Seen be atsako priverčia galvoje sukurti tuziną scenarijų kas galėtų būti blogai – ir nei vieno pozityvaus.

Būtent todėl laikas sodyboje buvo toks reikalingas, kadangi šiemet praleidau kalnus ir seniai bebuvau atsiskyręs, bent trumpam, nuo visko, kas yra XXI amžiuje. Diena, suprantama, pradėjo kaip akimirksnis, tačiau šis akimirksnis įsirašys į atmintį ilgam.

Į Vilnių važiavome saulei leidžiantis, vėl tuo pat keliu, kuriuo važiuodami 20-30 kilometrų nesutikome nė gyvos dvasios, tik šių dvasių šešėlius, kurie manifestuojasi pakelės statiniais, kelio ženklais ir nupjauta pakelės žole. Šiame Lietuvos kampelyje vis dar gali pajusti kas yra atskirtis. Čia vis dar gali suprasti, kad esi toli nuo civilizacijos, kadangi kelio ženklai čia skirti pažymėti garsesniems ąžuolams vietoj to, kad žymėtų ką nors, kas žmogaus sukurta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: