Kartą Ukrainoje

Rugpjūčio pabaigoje kolega Saulius atėjo su planu: “reikia skristi į Ukrainą, tikriausiai poryt, problemos su tiekimo grandine, reikia tavęs dėl svorio”. Problemos man patinka, mėgstu jas spręsti ir po truputį išnarplioti chaosą, tačiau Ukraina – nepatinka. Ne, tikrai ne kaip šalis (iki šiol Ukrainą mačiau tik pro KBP langą), o kaip mūsų tiekimo grandinės pasirinkimas – verslas ten daromas kitaip, vis dar gaji korupcija, kurios mes nesuprantame ir nemokame įdėti ten kažko už vargą. Deja, šiuo atveju kito pasirinkimo nelabai yra – vienas institutas Ukrainoje gamina neblogą žaliavą kristalams ir mes su tuo institutu susisaistę kurį laiką sėkmingai darbavomės, kol kažkas truputį nepaėjo ir dabar reikia atstatyti tai, kas nebeveikia. Situacija nėra palanki, nes institutas neturi kaip ir kažko atsakingo – ten visi kažką daro, virš visų kas nors stovi su veto teise, bet nebūtinai visi aukščiau esantys turi noro padaryti kad kas nors veiktų. Nepatinka man valdiškos institucijos: jos nelabai orientuotos į pinigų uždirbimą, labiau orientuotos į pinigų išleidimą ir ne visada susieja faktą, kad jei ateis klientas ir duos jiems pinigų, tai šie galės daugiau tų pinigų išleisti. Jiems pakanka to, ką gauna iš mokesčių mokėtojų, nes dėl tų pinigų nelabai reikia ką daryti, o va čia kažkokie bendradarbiavimai – reikia dirbti kažką, ne tik imituoti darbą – ne varkė. Neskaitant to, važiuoti reikia – mūsų klientai laukia ir mes pasiruošę jiems padėti.

Nusiperkame bilietus Vilnius – Kijevas – Charkovas, susikrauname daiktus ir trečiadienį jau sėdime lėktuve. Jungiamasis skrydis Kijeve, kuriame vidinių skrydžių laukiamoji salė yra viena liūdniausių mano matytų salių – porą vartų, tualetas, vežimėlis, kuriame parduoda kavą ir bandelių; jei ne business lounge – tikriausiai būtume nupušę belaukdami savojo skrydžio, kuris buvo suplanuotas už 3 valandų. Nusileidžiame Charkove – terminalas gan naujas, viskas kol kas normaliai, pradedu galvoti, kad gal čia nėra viskas taip blogai, kaip įsivaizdavau. Išėjus į gatvę situacija pasikeičia ir tampa visiškai aišku, kad čia yra būtent taip, kaip galvojau – laiko mašina 20 metų atgal. Akį pirmiausiai pagauna hot new reklama, kurioje siūloma įsigyti naujo modelio traktorių ir tokia reklama nėra vienintelė – turbūt dauguma matytų didelių lauko reklamų siūlė įsigyti tą patį traktorių. Kiek traktorių Ukrainoje vidutiniškai turi viena šeima liko neatsakyta, tačiau kurį laiką buvo sunku neužduoti sau šio klausimo, kadangi galima galvoti ką nori, bet būtų tikrai neįtikėtina jei dauguma Charkovo gyventojų būtų ir profesionalūs ūkininkai.

Mus pasitinka Sergejus – institute dirbantis doktorantas, pakalbam apie kelionę ir gyvenimą. Sergejus paskambina instituto vairuotojui Valerai ir šis valdiškame 20 metų senumo VW Passat privažiuoja pasiimti mūsų. Valera yra kiek vyresnio amžiaus, tačiau labai greitai pasidaro aišku, kad jei jis turėtų Facebook paskyrą, jo Cover Photo būtinai būtų tas pats Passat. Jis tam automobiliui yra skyręs daugiau laiko, nei savo šeimai; automobilis yra jo šventovė – jis ten ir užuolaidėlę galiniam stiklui suorganizavęs ir plėveles ant langų užklijavęs – kad tik keleiviai geriau jaustųsi. Ant skydelio pas Passate yra pagrindinė apsauga nuo nelaimingų atsitikimų – ikona. Valera netiki saugos diržais kaip ir netiki eismo dalyvių lygiavertiškumu: jis vairuoja trisdešimt metų todėl jam galioja atskiros taisyklės. Valera žino savo vietą – ko nors paklaustas visada atsako, kad jis yra tik vairuotojas (skaityk – jam viskas yra pochui).

Atvažiuojame prie viešbučio, kuris kelionių agentūros mums buvo pristatytas kaip senas verslo klasės viešbutis. Senas – taip, verslo klasės – tikrai ne. Kondicionieriaus kambaryje nėra, dušas suklijuotas iš trijų skirtingų ir visi patogumai yra rankšluostis ir muilas. Nesvarbu, ne miegoti atvykome. Greitai pasidedame daiktus ir keliaujame į miestą pasivaikščioti ir užtvirtinti santykių su Sergejumi. Leidžiamės į metro ir laukiame. Metro stotis, kaip ir priklauso didžiam post-sovietiniam miestui, yra įrengta gražiai – su dėmesiu detalėms, estetiškai.

20170830_184447
Nežinau kodėl, bet man tos plytelės yra daug mielesnės nei betoninės metro stotys vakaruose

Traukiniai, suprantama, yra senesni už mane, tačiau vis dar veikiantys. Saugumu niekas per daug nesirūpina, čia dar nebuvo pasiektas tas sąmoningumo lygis, kuriame žmogus yra kiek daugiau, nei tik statistinis vienetas.

Trumpai pasivaikščiojame centre ir įlendame į kavinukę. Ilgai prie meniu neužtrunkame, nes ne valgyti susirinkome – greitai išvardijame kokį kepsnį kas valgys, Sergejus užsako 0.7 degtinės ir važiuojame. Maistas – vidutinis, jautiena nelabai kokybiška, tačiau viską sutaiso degtinė iš grafino. Neatsimenu kada gėriau degtinę, o iš grafino – apskritai pirmą kartą.

20170830_192640
Verslas kaip priklauso

Patirtis užskaityta, verslas darosi. Namo grįžtame pėsčiomis, apžiūrime palapinę, skirtą karo Rytuose atminimui – palapinėje nuolat budi žmonės ir viskas apklijuota bei apstatyta įvairiausiais dalykais, susijusiais su tuo, kas vyksta vos už poros šimtų kilometrų.

Kitą dieną važiuojame į institutą. Ten susitinkame su vadovais ir bandome rasti išeitį iš situacijos.  Vakarykštė degtinė iš grafino primena, kad mano organizmas nebesugeba taip gerai skaidyti alkoholio ir kad vis tik amžius nėra minties konstruktas. Nuolat papildant kavos atsargas susitikimas baigiasi greitai ir išeiname į factory tour. Daug ir ilgai viską gamina ukrainiečiai, man patinka – sukaupta krūva patirties ir gamybinė bazė orientuota tikrai ne į akademinius tyrimus. Paleidus pilnu pajėgumu galėtų konkuruoti su dideliais vakarų gamintojais, tačiau tai labiau paradoksas – valdžia suinvestavo į įrangą ir žinias, lyg ir skatina bendradarbiavimą su privačiomis kompanijomis, tačiau pradėjus bendradarbiauti pradeda ieškoti sliekų ir viską stabdo. Po turo nueiname į vietinę valgyklą, kurioje už centus suvalgome po barščių ir Kijevo kotleto porciją ir iškart pagerėja nuotaika. Akimirkai pamirštu vakarykščių cepelinų spalvos dangų ir visą brutalistinį palikimą, kuris yra Charkove įaugęs kaip ketvirtos stadijos vėžys su metastazėmis.

Kad nebūtų liūdna, nukeliaujame pasivaikščioti po miestą dienos metu – Sergejus rūpinasi mūsų gerove kaip ir priklauso klientų-tiekėjų santykiuose. Praeiname pro Tasaro Ševčenkos statulą ir užsukame į delfinariumą. Niekas nenudžiugina, viskas remontuojama arba palikta likimo valiai, miesta užvaldžius pilka spalva. Operos ir baleto teatras yra absoliučiai nepatrauklus statinys, praktiškai sukeliantis refliuksą (nors negalėčiau pasakyti kad mūsiškis yra smarkiai geriau atrodantis). Saulius nusiperka du pyragus-tortus (nežinau, neklauskite, nesu saldumynų ekspertas), kuriuos yra pasiruošęs skraidinti atgal į Lietuvą.

Grįžtame į viešbutį, Saulius pasideda tortus į šaldytuvą ir grįžtame į institutą – reikia pabaigti factory tour ir išgerti arbatos su svarbiais žmonėmis. Viename iš departamentų randame visą įmanomą sovietinę propagandinę simboliką (atsiprašau, nuotraukos nebus), liūdesį ir lietuviškų sąvaržėlių, pagamintų 1983 metais.

20170831_153639
Vyresni skaitytojai atsimins

Toje pačioje patalpoje taip pat yra 15 kg gyra, super seno Nokia telefono dėželė, skersinis prisitraukimams, nevilties kvapas ir tamsa.

Po arbatos ceremonijų keliaujame į netoliese esantį ukrainietišką restoraną Karčma, kuriame viskas būna užsakoma už mus. Šįkart maistas tikrai puikus: lėkštės sūdytų, rūkytų ir keptų lašinių, raugintos daržovės, duona, garstyčios. Po tikrai sočių užkandžių sekė karšti vareniki – virtinukai, šašlikai ir grilyje keptos daržovės. Viskas užgeriama vietine horilka išpilstyta į rankų darbo butelius. Kiek horilkos išgėrėme – pasakyti negaliu, tačiau galvos kitą dieną neskaudėjo, vadinasi buvo gera (ir verslas įvyko). Prieš baigiantis kulinariniam orgazmui į patalpą, kurioje sėdėjome, užsuko vietiniai mariachi su pagrindiniais muzikos instrumentais ir klykiančiais balsais, kuriais buvo atliekamos ukrainiečių liaudies dainos. Visos prastos mintys apie Charkovą kaip miestą buvo nuplautos ir nustumtos šalin – žmonės gelbėja šią vietą ir gelbėja labai stipriai. Ilgai neužsibuname – pusę 6 ryto Valera lauks mūsų prie viešbučio, nes skrydis į Kijevą – 7.

Ryte vidinių skrydžių būna vienas vienintelis – septintą valandą ryto lėktuvas pakylą į Kijevą ir tiek žinių, tačiau būtent tą dieną skrydis dėl niekam nežinomų priežasčių buvo atidėtas. Vienu metu apima tiek pyktis, kad nebespėsime iki pietų grįžti į Vilnių, bei savotiškas džiugesys, nes turėsime 8 valandas Kijeve. Saulius kaip tik prieš mėnesį ar du ten šventė vieno savo draugų bernvakarį, tad pripasakojo man apie nerealias vietas, kurias ten matė. Aš Sauliumi skonio prasme nepasitikiu, nes anas ne kartą mane buvo nuvylęs savo aprangos pasirinkimais ar maisto vertinimais, tačiau visada esu linkęs suteikti žmonėms dvyliktą šansą ištaisyti savo klaidas.

Pirmiausiai nuvykstame į kavinę-barą pavadinimu Жизнь Замечательных Людей – Nuostabių žmonių gyvenimas. Saulius man visą kelią pasakojo koks ten nuostabus maistas ir kokteiliai. Deja, pagrindinio kokteilio pavadinimu Green Garden nebuvo, todėl mums pasiūlė kažkokią kitą gaivią alternatyvą su iki putų plaktais kiaušinio baltymais ir džinu (turbūt geriausias mano kada nors gertas kokteilis). Maistui užsisakėme kepenėlių pašteto su ką tik kepta ciabatta ir po porciją kiaušininės – Saulius su polenta, aš su krevetėmis ir avokadais. Už viską sumokėjome kokius 23 eurus, kas Vilniaus kainomis atrodo niekis, tačiau tiek aptarnavimo lygis, tiek kokybė Vilnių lenkia šviesmečiais. Mano nepasitikėjimas Sauliumi po truputį atslūgsta; keliaujame toliau.

Kaip tyčia išlenda saulė ir Kijevas nusidažo padoriomis spalvomis – centre brutalizmo čia kur kas mažiau ir jaučiasi tikrai pozityvus miesto vibe’as.

20170901_140341
Pagrindinis Майдан Незалежності atributas remiasi į dangų ir žada atstovėti bet kokią negandą

Maidano aikštėje po revoliucijų pilna kosmopolitizmo: po medžiu alaus bambalį ratu sukantys bomžai, kuriems politinė santvarka mažiausiai rūpi, balandžių užkalbėtojai, kurie siūlo nusifotografuoti su skaidančiomis žiūrkėmis apkarpytais sparnais, skubantis jaunimas, užsieniečiai, besifotografuojantys prie obelisko ir keli studentai apsirengę pliušiniais veikėjais, dvelkiantys trijų dienų gėrimu ir šaukiantys Putin Xuilo. Vaizdas visiškai nesiskiria nuo bet kurio kito vakarų didmiesčio vaizdų ir apima jausmas, kad viskas čia bus gerai.

Ilgai kosmopolitiniame Maidane neužsibūname ir nusileidžiame į požeminį prekybos centrą. Saulius pasakoja apie kokius tai speak easy barus, į kuriuos gali patekti tik žinodamas slaptažodį. Liftu nusileidžiame į kažkokią tai megztų rankdarbių parduotuvę, kurioje reikia pasakyti slaptažodį – борітеся і поборете, kuris leis per labai siaurą tarpą įsisprausti į barą Остання Барикада (Paskutinė barikada). Bare yra visko, įskaitant dešimtis kilogramų sausai brandintos jautienos, labai įdomų išplanavimą, barikados likučius, kilimus, vietinį alkoholį nuo viskio iki įvairiausių bitterių. Pasiimame kepenėlių pašteto (šiaip aš nesu pašteto žmogus, tačiau kai foie gras kainuoja centus – privalai užsikimšti arterijas ateinantiems metams) ir mėgaujamės gyvenimu. Atgaunu pasitikėjimą Sauliumi, kadangi abi vietos yra tikrai puikios, o aš vadovaujuosi taisykle: give credit where credit is due.

20170901_143951
Arterijas kemšantis paštetas su bruknių džemu ir prisvilusiais duonos trikampiais – rojus žemėje

Atsisveikiname su Kijevu suvalgydami po labai prastą, tačiau ganėtinai pigų dešrainį oro uoste ir lipame į lėktuvą paskutiniam skrydžiui namo. Verslas padarytas, Kijevas pamatytas – daugiau, nei planuota ir geriau, nei tikėtasi. Būtinai grįšiu į Kijevą praleisti daugiau laiko, kadangi kainos ten – Ukrainietiškos, kokybė – vakarietiška ir labai tinkamas vibe’as.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: