Ruduo

Vėl traukinyje; jau kelintą valandą bandau susitaikyti su situacija ir būti čia. Kol kas nepavyksta, vis surandu kokią nors minčių kertelę, iš kurios išlenda it koks atsiskyrėlis visas apaugęs plaukais vietose, kuriose šis net nežinojo, kad plaukai gali augti, dar vienas kas jeigu?! scenarijus. Po truputį, kažkur giliai, beveik pasąmonėje šis nereikšmingas diedukas yra tyrinėjamas, analizuojamas, testuojamas ir iš visų rezultatų daromos pačios nerealiausios išvados – tarsi būtume atvirkštiniame pasaulyje, kur visos tikimybės yra invertuotos ir labai menka infarkto tikimybė tampa beveik garantija, kuriame iš dešimties pakilusių lėktuvų bent devyni nukrenta, aukštas pareigas užimantys vadovai pasismaugia savo kaklaraiščiais ir dauguma moterų numiršta gimdydamos. Suprantama, toks pasaulis nėra nei kiek realus, net ir labai keistoje distopijoje, kadangi esant tokiam nesėkmės garantui žmonija būtų užprogramuota išnykti per kelias dienas. Vis tik, žmogaus smegenys veikia kitaip: kai gyvenome medžiuose, išmokome apsiginti arba pabėgti nuo grėsmės dėl smegenyse esančios migdolinės liaukos, kuri nusprendžia kada paleisti adrenaliną bėgti ar kovoti režimui ir tam laikui išjungia kitas smegenų dalis, atsakingas už racionalią situacijos analizę – tokiam patogumui nėra laiko. Moderniame amžiuje migdolinė liauka nelabai turi ką veikti, nes mums nebegresia leopardų užpuolimas ar kardadančių ežiukų antplūdis tik užmigdžius vaikus, todėl pramogų ji susigalvoja pati ir prasuka vieną kitą netikrą aliarmą. Taip ir gyveni nesuprasdamas ko čia nerimauji – juk turi stogą virš galvos, nemiršti badu ir net turi neblogą darbą ir geras pareigas (juk kiti žmonės vertina tik kiek uždirbi ir kas esi).

Vėl traukinyje gliaudau egzistencinius riešutus ir šiek tiek gailiuosi palikęs rudenį Lietuvoje. Kinijoje, tose vietose kur lankausi, rudens nėra, čia yra labiau vėsi vasaros diena pagal mūsų standartus. Gailiuosi, nes ruduo man yra turbūt mėgstamiausias metų laikas. Kaip ir kiti metų laikai, ypač kai šie mainosi – keičiasi vietomis – ruduo įkvepia pokyčiams. Tačiau ta melancholija, kuri skverbiasi į kiekvienus namus nuo kasdien apsiniaukusio dangaus, sumišusi su besikeičiančiomis nuostabiai gražiomis medžių spalvomis, primenančioms mums kad viskas, ką mes turime žemėje, tėra akimirka didžiojoje visatos laiko juostoje, sukuria savotišką šiltumą. Man ruduo niekada nebuvo susijęs su liūdesiu, depresija ar kitais nemaloniais jausmais, toli gražu. Ruduo man visada buvo vienas stipriausių metų laikų – motyvuojantis keistis, kovoti, imtis naujovių ir nesėdėti vietoje. Ne veltui mirtingasis rudens dievas paukščio veidu iš Ba-Jia-Jiang gaujos buvo atsakingas už pomirtiniame pasaulyje įkalintų sielų sumušimą sidabrine kuoka. Ruduo yra pats ryškiausias sezonas, labiausiais atsiskleidęs išoriškai, dažnai nelabai malonus, purvinas ir drėgnas, tačiau jam tai mažiausiai rūpi. Jis savo virsmą atvirai demonstruoja, atveria visiems mums savo sielos žaizdas ir jam tikrai nerūpi ką mes visi apie tai galvojame. Mums belieka arba tai priimti ir didžiuotis, arba viso to nekęsti ir sėdėti surūgusiems, nuolat ištraukiant kalbos apie orą kozirį per kavos pertraukėlę darbe:
– Bet tai koks šūdinas oras, amžinai lyja, šalta, laužo kaulus. Šiandien ryte mane aptaškė pravažiuojantis automobilis, netgi svarsčiau grįžti namo pasikeisti drabužius.
– Tikrai… Vasaros ir taip nebuvo, visada šalta, o dabar dar tai.. karočia, vienas liūdesys.

20171015_145324

Ir štai prisimenu sekmadienį, kai prisiruošėme išlįsti iš namų ir nukeliavome į Belmontą apžiūrėti rudens iš arčiau, prisiliesti prie šio negailestingai ekshibionistiško romantiko, įkvėpti jo kvapo ir išklausyti jo pasakojimo. Tik priartėjus prie įvairiomis spalvomis nusidažiusių lapų kvėpuoti pasidarė lengviau, įtampa pečiuose atslūgo ir kiekvienas žingsnis tapo lengvesnis už prieš tai buvusį. Pasijutau lyg būčiau pas seniai matytą geriausią vaikystės draugą svečiuose: lyg ir ilgai nebendravome, tačiau tik pamatę vienas kitą pratęsiame pokalbį ten, kur jį baigėme – be jokio keistumo, be socialinio spaudimo, be baimės. Stebėjau besikeičiantį rudens veidą, liečiau medžių lapus tarsi norėdamas perbraukti jo plaukus; tai buvo taip sava ir tomis akimirkomis man, visai kaip pačiam istorijos protagonistui, niekas nerūpėjo, nes tada turėjau viską – savo gyvenimo meilę ir mus supantį rudenį – ir nieko daugiau nereikėjo. Fotografijose įamžinau vieną tūkstantąją vizualinio gėrio atsiminimams ir patraukėme namo.

Po kelių dienų atsidūriau traukinyje, kuriame sėdžiu taip, tarsi rudens pasakojimo net nebuvo, tarsi nieko iš tų akimirkų nepasiėmiau. Vėl svarsčiau įvairius katastrofinius scenarijus, sukdamas amžiną ciklą vėl ir vėl, kol kartas nuo karto viršų paimdavo racionalus protas ir supurtydavo mane tarsi pikta tarybinė mama papurto mažą vaiką, kai šis neklausydamas rodo ožius. – Užteks, – pagalvojau. – Laikas pripažinti kas esu. Laikas ir man keistis, nebijant parodyti pasauliui tikrojo aš, – nuaidėjo mažytė tyli mintis, pastūmusi kitą, didesnę, mintį nuokalnėn, kuri netrukus sukels minčių laviną.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: