Kulinarinis pankrokas

Buvau gal penkerių metų, kai iškepiau pirmą pyragą. Nelabai atsimenu, kodėl būtent kepiau pyragą, tik atsimenu, kad iškepiau pats – be kitų žmonių pagalbos apart kelių mamos patarimų – ir nešiau į mokyklą. Tai buvo kažkoks labai paprastas pyragas, kurio sudėtinės dalys buvo tešla ir uogienė. Tas rudai pilkšvas darinys labiau priminė didelę bandelę nei pyragą, tačiau tokia buvo mano maisto gamybos pradžia. Tas pyrago gamybos procesas man priminė alchemiją: sudedi ingridientus, sumaišai, dedi dar ingridientų, dar maišai, gaunasi kažkokia keistos konsistencijos konglomeracija, kurią vėliau kepi orkaitėje et voilà – gaunasi kažkas skanaus.

Šita pradedančio alchemiko patirtis mane sekė visą likusį gyvenimą. Iš pradžių praktikavausi su konditerija: pasiimdavau senas mamos užrašų knygutes nuplyšusiais puslapių kraštais ir ieškodavau receptų, kurie tais nepritekliaus laikais vaikščiojo iš rankų į rankas, buvo perrašinėjami į knygutes ir taip išlikdavo. Maisto gamybos žurnalų tais laikais nebuvo tiek jau daug – tik tie, kuriuos dėdė Jonas slapčia pargabendavo iš Lenkijos ir kuriuose tikrai nebuvo nieko įspūdingo. Tai buvo kiek kitokie laikai, kai visi receptai, kuriuos žinojai ar galėjai sužinoti, buvo tik tavo namuose ir telefonų knygoje. Vietoj to, kad atsidarytum naršyklę ir ieškotum mung dal recipe, ieškodavai užrašų knygutėse arba skambindavai tetai Aldonai, kuri kažkada per savo sūnaus Vaidoto gimtadienį iškepė tikrai skanius vaflius toje tarybinėje vaflių formoje (tokia stačiakampė, mačiau dabar Amazon parduoda po 70 dolerių). Tai man suteikė savotišką žavesį, kadangi receptų skaičius buvo labai ribotas ir dauguma jų buvo patikrinti bei perduodami iš kartos į kartą, todėl tai buvo labiau mokslas, nei menas – nebuvo vietos improvizuoti, reikėjo kiek įmanoma geriau atkartoti recepto miltų, cukraus ir kiaušinių trynių santykį, kad kepinys gautųsi maksimaliai skanus ir nebūtų iššvaistyta maisto produktų – tuomet tikrai neturėjome tokios prabangos kaip kepti du pyragus ar du kartus maišyti vaflių tešlą, nes pirmoji nesigavo.

Daugumos tų receptų dabar jau tikriausiai nebėra. Dalis jų pasimetė per remontus, kitą dalį buvo nuspręsta pašalinti, nes užima vietą ir šiandien surasti tą mano pirmųjų eklerų receptą būtų labiau neįmanoma, negu be galo sunku. Tie receptai iš praeities buvo be galo svarbūs mano namų šefo karjerai, kadangi per visą laiką, praleistą virtuvėje, įgavau neįkainojamos patirties, iš kurios atsirado intuicija, leidžianti nebepriklausyti nuo receptų ir santykių. Dalis nepriklausomybės atsirado todėl, kad turiu nebloga atmintį, kita dalis – todėl, kad perėjau nuo konditerijos prie kulinarijos. Konditerija visada buvo ir bus mokslas, čia labai svarbu gramai, mililitrai, minutės ir laipsniai, viskas turi būti suskaičiuota, pasverta, išlaikyta ir nesutrikdyta, kitaip morengas subliūkš, plikyta tešla prilips prie puodo arba vietoj vaflio gausi blyną. Kulinarija yra labiau prie meno – čia yra daug daugiau vietos kūrybai, savo skonio atradimui ir eksperimentams. Aš, nors pagal profesiją – fizikas, save labiau priskiriu prie menininkų. Man sunku su skaičiais ir laboratoriniais tyrimais, tačiau tikrai netrūksta pankroko ir ganėtinai ekscentrinių savybių (bent jau Meda taip sako), todėl aš mieliau dirbu su mėsos šmotais, daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis.

Pirmuosius mano kulinarinius eksperimentus įkvėpė Travel Chanel: jame buvo toks veikėjas Keith Floyd, kuris keliaudavo po pasaulį ir gamindavo to regiono maistą kur nors laukuose. Visada norėjau būti kaip Floydas ir mokėti taip lengvai gaminti patiekalus, todėl po mokyklos pasisodindavau sesę, kuriai buvo kokie 6-7 metai, virtuvėje ir liepdavau jai stebėti, kaip ruošiu šios dienos pietus. Tada mūsų šaldytuvas nebūdavo pilnas ir nei vienas iš mūsų neturėjome pinigų nusipirkti ko norime, o tėvai visą laiką praleisdavo darbe, kad galėtume susimokėti komunalinius mokesčius, todėl maistas buvo ruošiamas iš labiau kasdienių produktų. Svarbiausia – istorija, pasakojimas kas, kaip ir kodėl gaminama. – Patys ingridientai nėra tokie svarbūs, jei sugebi gerai papasakoti, – galvojau tuo metu, todėl keptuvėje paprastai čirškėdavo šlapianka, svogūnai ir dar kas nors, ką pavykdavo rasti tamsiausiame šaldytuvo kampe.

20171015_181533
Meatballs su improvizuotu pikantišku pomidorų padažu ir bulvių koše buvo savotiška duoklė mano kulinarinės karjeros pradžiai, kuri pavyko su kaupu – Meda sakė, jog šituo pomidorų padažu mito visą savaitę, kol buvau Kinijoje.

Dažniausias ingridientas buvo bulvė – jų turėjome daugiausiai, šioje vietoje nepritekliaus tikrai nebuvo. Negalėčiau pasakyti, kad mūsų šeima buvo bulvių magnatai, bet rūsyje visada galėdavau prisirinkti šių nuostabių šakniavaisių, be kurių tokia šalis kaip Airija dabar neegzistuotų. Kažkurią žiemą mama netgi padovanojo receptų rinkinį pavadinimu “1000 bulvių patiekalų”, iš kurio dažnai semdavausi įkvėpimo savo kulinarinėms kelionėms. Tai buvo keisti laikai, tačiau vien tik dėl jų išmokau du dalykus: improvizuoti virtuvėje ir nešvaistyti maisto.

 

Po ketvirčio amžiaus nuo namų šefo karjeros pradžios džiaugiuosi, kad maisto gamyba prilipo. Kol kas tai yra viena iš dviejų meditacijos formų, kurias nuolat praktikuoju ir kuomet susikoncentruoju būtent į šią akimirką (kita meditacija, suprantama, yra rašymas), kuomet visa kita tampa tik foniniu triukšmu. Džiaugiuosi, kad man tai tapo vienu iš dalykų, kuriais nuoširdžiai didžiuojuosi. Be to, tai dar ir papildo skrandį ne tik reikalingais, bet ir skaniais maisto dariniais. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: