Beveik prieš metus buvo pirmas kartas, kai darbo reikalais keliavau į Kiniją. Ilgajame skrydyje iš Kopenhagos gavau vietą prie lango. Nors paprastai renkuosi vietą prie tako, tąkart vieta prie lango nenuvylė. Vos pradėjus leistis į Šanchajų pamačiau nuostabų vaizdą pro langą – visą socialistinės architektūros viršūnę, visą vienos partijos, veikiančios beveik septynias dešimtis metų, jėgos manifestaciją – tobulai surikiuotus gyvenamųjų namų kvartalus.

Žiūrint iš paukščio skrydžio toks vaizdas tiesiog užgniaužia kvapą ne tik tiems, kurie turi polinkį į OCD, bet ir tiems, kurie turi akis ir neskuba teisti visko, ką mato, pagal savo labai tvirtus ir nepajudinamus išankstinius nusistatymus. 30 milijonų gyventojų miestą apstatyti taip, kaip dauguma mūsų statytų miestą SimCity yra ne juokas, tam reikia krypties, tęstinumo, lojalumo, valdžios per dešimtmečius ir, tikriausiai, pakasti vieną kitą architektą, kuris sugalvoja būti orginalus ir įnešti šviežesnį oro gūsį.

Socialistinė architektūra turi nepaaiškinamą jaukumo jausmą – tik pažiūrėjus į eiles namų, tobulai suplanuotų ir preciziškai pastatytų, užplūsta kažkoks nepaaiškinamai įdomus saugumo jausmas. Visada mėgau sovietinį brutalizmą, kurio mūsuose pilna. Kiekvienas miestas turi savo Šilainius, Lazdynus ar panašų betoninį rojų, kuriame lankydamasis pasijauti mažas ir nereikšmingas, toks pats kaip ir bet kuris kitas šios planetos gyventojas.

Tai savotiškai dieviški vaizdiniai, priverčiantys bent trumpam nulenkti galvą ir pripažinti, kad iš esmės nei vienas nesame išskirtinis ar svarbesnis už kitus, kad esame tik akimirkos egzistencijos istorijoje. Žiūrint iš viršaus į bet kurį socialistinės architektūros kūrinį kyla dvi mintys. Pirmiausiai, kad instaliavus socializmą, instaliuojama ir OCD; kitaip tikriausiai neišeina. Vėliau tenka pripažinti, kad galbūt visa tai, visas tas skruzdėlynų žmonėms lipdymas, yra kažkokia labai iškreipta duoklė dievams, kosmosui ar kažkam, kas yra aukščiau už žmogų. Kai negali statyti bažnyčių ar šventyklų – statai kažką kitą, bet kažkuriame smegenų lopinėlyje kažkur kaukolės gelmėse tiki, kad taip atiduodi savo auką aukštesnėms galioms, galbūt net aukštesnėms už partiją.

Taip, taip, yra tikrai gražesnių architektūrinių darinių ir visi commieblocks dažniausiai sukelia lengvą atmetimo reakciją. 

Tiek sovietinė pilka, tiek moderniųjų laikų Kinijos smėlio ruda yra ganėtinai niūrios, ypač jei dangus apsiniaukęs. Net ir šviečiant saulei tos spalvos nėra labai laimingos. Tačiau pasistengus bent akimirkai ištraukti galvą iš savo paties subinės, bent akimirkai numetus visą neapykantą bet kam, kas susiję su bet kuria socializmo forma, čia galima įžvelgti ir kažką didingo, netgi gražaus. Kaip ir kituose dalykuose gyvenime: visada visur galime įžvelgti grėsmę ar tiesiog atmesti, tačiau pasistengus paspausti pauzę ir trumpam užglušinus ego praktiškai bet kokia situacija, bet koks vaizdas, nušvinta visai kitomis spalvomis.