Prieš kelis metus norėjau į Tailandą. Turbūt todėl, kad tuomet Andrius Tapinas dar nebuvo vienintelis teisingas žmogus Lietuvoje ir dalį savo žodžių trydos apie dalykus rašydavo blog’e, kartais apie savo keliones. Vienas iš tų įrašų buvo apie Tailandą, kurį perskaitęs norėjau daugiau – ieškojau kelionių gidų, skaičiau apie tajų maistą, domėjausi ar ten yra alaus ir ar jis geriamas, skaičiau kaip elgtis gatvėje ir sužinojau labai daug svarbių faktų, pavyzdžiui: negalima jokiais būdais paniekinti karališkosios šeimos, net ir netyčia užlipus ant pinigo, kadangi kiekvienas pinigas turi karaliaus atvaizdą ir jo mindymas reiškia panieką. Arba kad geriau nesivelti į muštynes su tajais, kadangi dalis jų moka vieną kitą muay thai prijomą, o kita dalis tiesiog greitai atbėgs gelbėti tautiečio ir greitai būsi apspistas tajų, dalis kurių turės peilius, nudaužtus butelius ar nuolatinę šypseną veide. Ne tai, kad planavau kada nors patekti į muštynes su tajais (ar bet kuria kita tauta), tačiau reikia pripažinti, kad šios žinios tikrai naudingos ir gali padėti išgyventi laukiniame Tailande. Deja, prieš kelis metus Tailandą užmiršau, nes sugalvojau veikti kažką kitą (veikiausiai nusprendžiau visą vasarą gerti lietuvišką alų ir nerimauti dėl ateities) ir visą informaciją palikau kažkur giliai smegenyse.

Šiemet su Meda ieškojome atostogų, kurios būtų geresnės, nei pernai metų. Ne tai, kad pernai metais atostogos buvo blogos, tačiau kas nori daryti ką nors blogiau, nei darė anksčiau? Go big or go home, kaip sako jankiai. Buvau pažadėjęs, kad nuo šiol (po šlapiosios Islandijos patirties) atostogausime arba su palmėmis, arba ten, kur yra tikras winter wonderland. Jokių kompromisų in between. Bilietų paieška atrodė maždaug taip:
– Gal keliaujame į Aruba?
– Galim! <patikrina kainas> Oi, brangu.
– O, žiūrėk, yra pigių bilietų į Kubą!
– Aha, bet iš Amsterdamo, iki ten kainuos panašiai.
– O, galime keliauti į Tanzaniją iš Lisabonos už 200 eurų.
– Aha, bet į Lisaboną reikia skristi per Varšuvą už 350 eurų.

Ir taip iki begalybės kol galiausiai radome pigius bilietus į Bangkoką iš Stokholmo, tačiau bilietai iki Stokholmo vėlgi kainuotų neprotingai didelę sumą, tačiau kažkodėl mintis apie Bangkoką ir Tailandą apskritai labai viliojo, todėl įdėję šiek tiek pastangų (ačiū, Momondo) radome bilietus iš Vilniaus per Stambulą už visai padorią 473 eurų sumą žmogui. Įsigijome bilietus ir pamiršome juos kuriam laikui.

Vieną vasaros vakarą važiavau paimti Medos iš jos trečiojo darbo, iš kurio paskatinau ją išeiti per mūsų trumpą dviejų metų draugystės laikotarpį, kuomet sulaukiau skambučio iš savo CEO. Jis prisiminė, kad mėgstu aštrų maistą ir pakvietė aštrios vakarienės pas Gaspar’s. Nors gal sakyti prisiminė čia nėra visiškai adekvatu, kadangi visai neseniai buvome išgyvenę aštriausią vakarienę savo gyvenime kažkur pietų Kinijoje kirsdami vietinį hotpot (tą vakarą CEO gyrėsi, kad pirmą kartą prakaitavo už ausų ir dievagojosi, kad mes esame vikingai ir mūsų tas aštrus maistas nenugalabys). Vakarienės metu susipažinome su daugiau žmonių, kadangi tai nebuvo porų vakarienė, tai buvo Vilniaus aštraus maisto mėgėjų sektos suvažiavimas, kuriame tarp bankininkų, įmonės vadovų, molių ir vieno kito visiškai neįsimenamo tipo buvo Marco. Marco yra italų kilmės britas, kuris penkiolika metų gyveno Balyje, išmaišė visą pietryčių Aziją, kažkada susirado labai gražią žmoną baltarusę, kurią pamilo ir norėjo ją vesti, tačiau sakė, kad tikrai negyvens Baltarusijoje, todėl nusprendė, kad Vilnius yra good enough. Meilės reikalai nepaėjo, tačiau meilė Vilniui liko amžiams ir dabar šis nuostabus Kalėdų Senelį primenantis dėdė, kurio pagrindinis apavas yra šlepetės ir kuris turi daugiau tatuiruočių nei aš (turiu tokį spėjimą, nemačiau jo be rūbų), gyvena čia mokydamas jaunuolius anglų kalbos ir būdamas žiauriai cool.

Marco mus pasikvietė vakarienės ir paklausė kas per šūdas yra socialiniai tinklai ir koks tikslas yra dalintis nuotrauka Instagram ir Facebook, jeigu jo draugai ar sekėjai yra tie patys abiejose tinkluose. Mes jam bandėme paaiškinti, kad čia yra geras dalykas, nes nu visi taip daro ir kad Instagrame žmonės dėl niekam nežinomų priežasčių ieško nuotraukų pagal tag’us, tačiau nepanašu, kad jis tuo patikėjo ir panašu, kad aš pats pradėjau tuo netikėti. Bet esmė ne tame, reikėtų gal grįžti prie pasakojimo kodėl Marco yra svarbus mūsų kelionei į Tailandą.

Kai pasigyrėme Marco, kad vyksime į Tailandą, jis pasisiūlė padėti suplanuoti kelionę. Sakė maždaug taip:
-Man reikia didelio Tailando žemėlapio ir aš Jums duosiu patarimų.

Pasikvietėme jį brančo, kurio metu jis paaiškino ką reikėtų daryti mūsų labai trumpos kelionės metu. Prieš tai praleidau kažkiek korporatyvinio laiko klijuodamas Tailando žemėlapį iš 25 lapų, kadangi norėjau pajausti tą oldcschool DIY vibe ir sunaikinti dalį Amazonės miško vietoj to, kad tiesiog tyrinėtume Google Maps kompiuterio ekrane. Mums dvi savaitės tuomet atrodė kaip praktiškai begalinis laikas atostogoms, tačiau Marco sakė, kad į pietryčių Aziją reikia keliauti mėnesiams, ne savaitėms. Bet yra kaip yra ir jam teko dirbti su tuo, ką turi, tad galiausiai nusprendėme kelias dienas skirti Bangkokui ir tada skristi į pietus tyrinėti salų: dviejų valandų skrydis į Trang, iš ten trijų-keturių valandų kelionė į Koh Lanta ir štai mes jau gulime hamakuose tarp palmių su mojito rankose.

Po brančo Marco pažadėjo atsiųsti informaciją Messenger platformoje, tačiau kaip ir reikėjo tikėtis iš italų kilmės brito, kuris dešimtmečius gyveno Balyje ir kuriam tos vasarinės šlepetės tiesiog priaugo prie pėdų, infomacija atėjo gerokai pavėlavusi. Mes dėl to labai nepergyvenom ir vietoj to, kad šiktume britvomis, pradėjome ieškoti vidinių skrydžių ir viešbučių nakvynėms. Bangkoke nusprendžiau rezervuoti Hilton Millenium, kadangi Meda niekada nebuvo 5* viešbutyje, o man reikia surinkti tas nakvynes, kad pereičiau į aukštesnę Hilton Honors klasę. Toliau rinkomės šiek tiek paprastesnes gyvenamąsias vietas. Koh Phi Phi netgi pasirinkau vietą be galimybės atšaukti rezervaciją, kadangi žmonės tiesiog nepasimoko ir klaidingai maniau, kad mūsų planai nesikeis ir negali keistis. Nuo to vakaro miegojome ramiai (ypač Meda, nes ji paprastai pergyvena dėl dachujolikos dalykų).

Dienos ėjo, aš per tas dienas spėjau dar ir į Kiniją suskraidyti vieną kartą, Meda spėjo imtis naujų projektų TSPMI ir jau pradėjo atrodyti, kad tos atostogos niekad neateis, bet pagaliau sulaukėme dienos kai reikėjo krautis krepšius. Prieš tai kelias dienas jau atostogavome mintimis ir buvome iš esmės skersą krovę ant visko kas yra aplink mus – tiesiog gyvenome vienas kito glėbyje, gurkšnojome alų ir žiūrėjome viską ką galėjome rasti Netflix’e. Kelionė į Bangkoką neprailgo, ypač dėl to, kad jau turiu savo ilgų kelionių receptą: registracijos metu gražiai paprašai vietos prie avarinio išėjimo ilgajame skrydyje, tarpiniame oro uoste eini į business lounge, ten per tas keturias layover valandas neprarandi viso savo sveiko proto nuo žmonių kiekio ir viso bustle, tada lipi į ilgąjį skrydį, persirengi pižamą (visada turiu pižamą rankiniame bagaže), pavalgai, užsidedi noise cancelling ausines, jei jauti, kad nesimiegos – įsimeti vieną melatonino miligramą į burną ir patenki į saldžią šešių valandų komytę. Nusileidęs Bankoke jaučiausi visai gerai išsimiegojęs ir, neskaitant motorinių sutrikimų žengiant pirmuosius žingsnius, jaučiausi pasiruošęs užkariauti pasaulį. Meda taip pat neatrodė labai prastai, todėl po Visa on Arrival procedūros sėdome į AirLink ir apie 13 valandą vietos laiku jau žiūrėjome į upę iš savo King Executive River View room bei po truputį ruošėmės aplankyti miestą.

Bangkokas mano galvoje atrodė taip, kaip jis buvo pateiktas Hangover 2 filme: purvinas, suspaustas, visur ladyboys ir skurdas, vienas kitas fone praeinantis dramblys ir iš esmės pavojus gyvybei ant kiekvieno kampo, nes albanų narkomafijos baronų treniruotos beždžionės yra pasiruošusios ne tik įmesti kokaino tau į kišenę bet ir pagrasinti peiliu. Žinoma 1999-ųjų šedevras su Nicholas Cage Bangkok Dangerous nepridėjo pasitikėjimo miestu, o Nicolas Winding Refn psichodelinis neo-noir trileris su mano mėgiamiausiu berniuku saldainiuku Ryan Gosling Only God Forgives suteikė vilčių, kad pilnai neoniniame mieste rogue leitenantas Chang nešiojasi kataną (racist?) ir simboliškai kapoja baltiems gražuoliams rankas. Mano nusivylimui, miestas nebuvo nei kiek panašus į filmų pakurstytą fantaziją ir kuo toliau tuo labiau neapleido jausmas, kad atvykome į dar vieną miestą – tokį, kaip bet kuris kitas didelis miestas – triukšmingą, pilną kvapų, pilkų žmonių, spalvingų veikėjų, žmonių, kurie nori padėti ir žmonių, kurie bando pasipelnyti; į tokį miestą, kuriame yra istorinių pastatų ir neoninių rajonų, kuriuose kostiumuoti bankininkai vakarais atsilaisvinę kaklaraiščius pasiduoda brangioms BDSM fantazijoms, kuriame skurdas ir prabanga neturi ryškiai nubrėžtos skiriamosios juostos ir kuriame gali rasti viską ko tik širdis geidžia, jei tik turėsi pakankamai noro, laiko ir pinigų (reikėtų turėti bent du iš trijų, jei kam nors neaišku kaip veikia kapitalizmas).