Skrydis buvo ilgas. 2.5 valandos iki Stambulo, 4 valandos laukimo iki 9 valandų ilgumo skrydžio į Bangkoką (thank god for lounge access). Nusileidus dar reikėjo praeiti pro Visa on Arrival procedūrą – tai netruko labai ilgai, tačiau tuo metu minutės ėjo trumpai ir mums labai reikėjo dušo bei išsitiesti horizontaliai. Bilietai atgal, visos viešbučių rezervacijos, 2000 batų (apie 50 eurų) ir tavo pase dar vienas spaudas su leidimu patekti į dar vieną šalį. Kol baigėme vizų formalumus, mūsų bagažai jau buvo nuimti nuo bagažų diržo; beieškant bagažų pradėjome nerimauti kad galbūt mūsų daiktai neatvyko. Tuomet dar nežinojome, kad mums pakanka visko, ką turime savo rankiniuose bagažuose, o visą kitą galima labai pigiai įsigyti (mental note for future travels to Thailand).

Bangkoko pilnas vardas yra “City of angels, great city of immortals, magnificent city of the nine gems, seat of the king, city of royal palaces, home of gods incarnate, erected by Vishvakarman at Indra’s behest”. Čia gyvena virš 8 milijonų žmonių ir, kaip ir bet kuris kitas didelis miestas, Bangkokas kenčia nuo transporto kamščių ir oro užterštumo. Dėl pastarojo nelabai yra galimybių trumpuoju periodu kažką pakeisti, tačiau pirmasis yra visai puikiai išspręstas viešojo transporto pasirinkimais: mieste yra metro, BTS Skytrain (metro virš miesto), AirLink (traukinys virš miesto, jungiantis miesto centrą ir oro uostą), keleivinė valtis ir autobusai. Visi pasirinkimai yra pakankamai pigūs ir greiti. Taksi gali 7 kilometrus mieste važiuoti valandą (ir važiuojant lėčiau nei 10 km/h yra skaičiuojamas tarifas už minutes), tačiau jei Jums trūksta adrenalino – visada galite pasiimti moto taxi ir lėkti per kamščius su patrakusiu tajumi už vairo (esu matęs kaip moto taxi veža žmogų į oro uostą, o jo bagažą vairuotojas laiko sau tarp kojų).

Po vizų procedūros skubėjome į AirLink, kuris už 45 batus nuveža iki centro ir po keturiasdešimties minučių jau sėdėjome rožiniame taksi pakeliui į Hilton Millenium. Nusiprausus kurį laiką norėjau tiesiog gulėti ant lovos, tačiau šiaip ne taip išsiruošėme – iš pradžių išgėrėme arbatos ir keliavome link privataus Hilton uostelio iš kurio keleivinis laivelis nugabena iki BTS Skytrain stoties. Pirmą dieną planavome ramiai – nukeliausime iki Siam Square, ten yra visokių parduotuvių, gal ką nusipirksime ar ką užkąsime. Nuo ten iki Jim Thompson house yra labai nedidelis atstumas, galbūt aplankysime jį. Atvykę į Siam Square supratome, kad visos fancy parduotuvės ir milijonų kvadratinių metrų prekybos centrai yra ne mums, todėl keliavome link Jim Thomspon house. Jim Thompson buvo toks vyriškis, kuris dalyvavo WWII, o po karo buvo paskirtas į Pietričių Aziją. Apsigyveno Bangkoke ir jam čia baisiai viskas patiko, todėl jis tapo šilko magnatu ir pasistatė belekokio didumo namus pagal visus tajų dvasingumus. 1962 metais išvarė pasivaikščioti kažkur į kalnus ir dingo be žinios. Iki šiol nežinoma kas jam atsitiko. Bilietas į namus kainuoja apie 300 batų žmogui su gido paslaugomis ir išties tai buvo viena įdomesnių patirčių Bankoke – jo namai pilni visokių dvasingų azijietiškų artefaktų pradedant nuo dvasių namelio baigiant kreivomis sienomis, įvairiais namus saugančiais dievukais. Dvasių namelis, tarp kitko, yra labai įdomus pre-Budizmo fenomenas: tajai tiki, kad prie namų pastačius dvasių namelį, kuriame bus aukojama viskas nuo žvakių iki aliejaus ir drabužių, dvasios apsistos ten ir neužeis į namus drumzti taikos ir ramybės; tokių namelių – didelių ir mažų – yra pilna visame Tailande.

Gidė labai išsamiai ir visiškai nenuobodžiai papasakojo apie Jim Thomson ir jo namus, apsilankymą baigėme jau sutemus ir beeidami link viešojo transporto nusprendėme užsukti pėdų masažo. Tik 250 batų ir pusvalandis visiškos euforijos garantuotas (toje pačioje vietoje vėliau lankėmės gal 5 kartus). Prieš grįžtant namo spėjome sukirsti po vieną pad thai – tai toks mišinys iš makaronų, kiaušinių, vietinių prieskonių (pagrinde citrinžolės) su keliais gabalėliais vištienos ar krevečių. Tai yra vienas pačių skaniausių ir žinomiausių tajų patiekalų – visi tajų restoranai pasaulyje turi savo pad thai versiją, tik čia – gatvėje – tai kainuoja centus ir yra autentiškiau nei pačiame autentiškiausiame tajų restorane kur nors Europoje.

Po vakarienės spėjome užsukti į nedidelį prekybos centrą, įsigyti privalomas dvasingas kelnes šventyklų lankymui ir pamiršti derėtis dėl kainos. Vakaras baigėsi anksti – išgėrėme po butelį alaus ir nuėjome miegoti. Ilga kelionė padarė savo.

Antrą dieną stengėmės per daug negaišti, tačiau iš viešbučio išsikrapštėme apie 11 ryto. Šiandien laukė Grand Palace ir Wat Pho – pirmasis yra karaliaus rūmai, antrasis – turbūt garsiausia šventykla Bangkoke, kurioje ilsisi gulintis Buda.

Grand Palace nebuvo geras laikas aplankyti, kadangi pernai metais mirė Tailando karalius ir iki šiol čia renkasi tajai iš įvairių šalies kampų atiduoti savo pagarbą. Sujungus tai su nežmoniškai dideliais turistų srautais čia gaunasi tikra mišrainė. Pamatę žmonių kiekį viduje ir bilietų kainas nusprendėme, kad nenorime mokėti už trynimąsi užpakaliais su nepažįstamais žmonėmis, todėl patraukėme link Wat Pho. Fun fact: artėjant prie Grand Palace yra vieta, kurioje galima išsinuomoti ilgas kelnes. Lankant šventas vietas Tailande yra dvi taisyklės: ilgos kelnės ir pridengti pečiai; tai nėra raketų mokslas, tačiau žmonės vis tiek eina ten su šortais, gauna pastabą, kad reikia ilgų kelnių, apsisuka ir sumoka vietiniam verslui 50 batų už kelnių nuomą ir 50 batų užstatą. Po to labai linksma būna stebėti ambalus body-builder’ius su dvasingomis kelnėmis išpaišytomis drambliukais. Wat Pho patirtis buvo visai įdomi – pats šventyklos kompleksas yra gan didelis ir gulintis Buda nėra vienintelė akį traukianti vieta.

Turint laiko čia galima visai smagiai paklajoti ir rasti daug mažiau turistų užklystamų vietų. Čia praleidome porą valandų, vėliau patraukėme ieškoti maisto.

Maistą radome visai neturistinėje vietoje (prieš tai kurį laiką ieškojome tualeto, kurį radome kažkokiame vietiniame turgelyje) – šalia nedidelio kanalo ir ginklų parduotuvių. Šįkart valgėme spicy pork ir brocolli shrimp, kas buvo kažkur perpus pigiau nei vakarykštis pad thai – svarbiausia yra nebijoti paklaidžioti toliau numintų trasų ir pastangos tikrai atsipirks.

Man Bankokas labiausiai patiko dėl įvairovės – čia yra tikra mišrainė tiek maisto, tiek žmonių, tiek vietų prasme. Vieną akimirką gali būti apspistas turistų, kitą – visiškai vienas tarp tajų, kurie nekalba nei vieno žodžio angliškai. Vienoje gatvėje rasi šventų dalykų parduotuvę, už pusės kvartalo – vien tik ginklų parduotuvės. Futuristinė architektūra sumišusi su lūšnomis, šventyklomis bei šimtais turgų ir turgelių. Čia gali per labai trumpą laikotarpį pasijausti nerealiai menkas dėl to, kad triniesi su šimtais kitų žmonių kokioje nors vietoje ir kartu labai izoliuotas, nes užklysti į mažiau lankomą vargingesnę gatvę, kuri yra visai čia pat.

Paskutinę dieną norėjome daugiau laiko skirti poilsiui, kadangi pirmos dvi dienos buvo gan aktyvios, taigi nusileidome į Hiltono baseiną ir kurį laiką praleidome besidegindami saulėje. Tik po pietų, kai atsimaudėme baseine ir kurį laiką pakunkuliavome jacuzzyje, išsiruošėme miestan. Paskutinei dienai Bangkoke pasilikome gėlių turgų ir chinatown. Pirmasis yra didžiausias gėlių turgus rajone, dirbantis visą parą. Pagrindinė prekė – gėlių vainikėliai, kurie yra perkami kaip aukos, skirtos šventykloms ir anksčiau minėtiems dvasių nameliams. Be jų – šimtai įvairiausių gėlių, vaisių ir taip toliau.

Čia neužsibuvome labai ilgai ir patraukėme link chinatown. Nežinojome koti kėtis, tik girdėjome kad ten nuolat verda gyvenimas. Iš pradžių patekome į indų kvartalą, kuris visai nejučiomis susiliejo su kinų kvartalų. Iš esmės abu kvartalai yra nesibaigiantis turgus, įrengtas skersgatviuose tarp namų, kuriuose yra viskas, ką galima rasti AliExpress ir dar daugiau. Blizgesnio menkniekių turgaus, pilno nežmoniškų kiekių (tikrai neįsivaizduojamo) šlamšto, nesu matęs savo gyvenime.

Šiaip ne taip, po kelių valandų ir kelių beprasmių pirkinių užkandome iki šiol pigiausio gatvės maisto ir patraukėme link namų. Vakare laukė Soi Cowboy. Bankoke yra kelios vietos, kuriose galima rasti to, kas dažnai vaizduojama filmuose (go go barų ir labai labai creepy vidutinio amžiaus vyrų).. Viena iš jų yra Patpong, esanti finansiniame Silom rajone, kita Soi Nana Thai, esanti netoli  Sukhumvit road ir galiausiai yra Soi Cowboy, esanti taip pat netoli to paties Sukhumvit road. Soi Cowboy yra pavadinta dėl kažkokio tai amerikiečio, kuris ten gyveno in the 80s ir nuolat dėvėjo kaubojaus skrybėlę. Rinkomės šią gatvę, nes neseniai žiūrėjome Hangover 2. Nepasakyčiau, kad labai džiaugiuosi, kad ten apsilankėme, tačiau kažkodėl norėjosi užsidėti check, kad buvome viename iš raudonųjų žibintų kvartalų. Soi Cowboy yra gan trumpa pėsčiųjų gatvė, kurioje yra apie 40 go-go barų, vienas kitas ladyboy baras ir neįtikėtinas kiekis vidutinio amžiaus britų, kurie atvyksta čia susimokėti už tajų mergaites, kad galėtų jas labai creepy liesti savo putliomis rankomis arba pasakoti apie savo dieną. Mes užsukome į Tilac, kuris buvo filmuotas Hangover 2. Nuo tos akimirkos mano sąmonė išsijungė, tačiau Meda sakė, kad ten buvo dešimtis mergaičių, kurios dėvi negailestingo aukštumo aukštakulnius ant kurių sunku išstovėti, todėl šios tik sūpuoja aukštyn-žemyn besilaikydamos už stulpo. Kitos mergaitės vaikšto po barą ir medžioja vyrus, kurie yra pasiruošę sumokėti už alkoholinius gėrimus sau bei mergaitėms ir vėliau galbūt sumokėti už kitas paslaugas. Man asmeniškai tokie dalykai nėra suprantami, todėl aš labai nejaukiai gėriau savo alų ir laukiau tos akimirkos kol mes patrauksime link viešbučio. Alus labai ilgai nesišalino iš bokalo, tad kur kas ilgiau nei norėjau teko kentėti labai nejaukią aplinką bei kvestionuoti savo pasirinkimus. Atsikvėpti pavyko tik keliaujant miegoti. Rytoj – svarbi diena; laukia kelionė į pietus, kur pagaliau iš miesto persikelsime į poilsinę kelionę po tropines salas.