Bangkokas išlydėjo mus saulės kaitra ir maža viltimi, kad galbūt atvyksime į tropinį rojų. Pusę kelio ta viltis niekur nedingo, tačiau artėjant link Trang pasidarė aišku, kad bent jau šiandien tikrai nematysime saulės. Tai nedžiugino, labiausiai dėl to, kad Meda žūtbūt norėjo užsakyti orą. Aš per gyvenimą labiau susitaikiau su gamtos pergale prieš žmogų, kadangi ne kartą teko kalnuose įstrigti audroje ir neturėti jokių galimybių pajudėti iš vietos, tačiau Medai atostogos reiškia gerą orą ir faktas, kad dabar oras yra blogas buvo visiškai žudantis, šaltu dragonglass peiliu skrodžiantis jos sielą. Norėti saulės nėra blogai, tačiau liūdėti dėl lietaus man pasirodė bereikalingas emocijų švaistymas, tačiau ta per dešimtis tūkstančių metų išvystyta žmogiška empatija ėmė viršų ir aš pats nesijaučiau puikiai, todėl komandinė moralė buvo absoliučioje duobėje.

Susisiekimas Tailande yra puikiai išvystytas ir net tokie farangai kaip mes gali puikiai susigaudyti kas, kur ir kaip, todėl šioje vietoje nereikėjo gaišti laiko ir gadinti nervų – nusileidi oro uoste, ateini prie kioskelio, ant kurio parašyta Koh Lanta, susimoki tetai 150 batų už du, nuvažiuoji iki autobusų stoties, ten susimoki dar 400 batų už du ir po valandos sėdi autobusiuke, suspaustas tarp daugiausiai vietinių keliautojų, pakeliui į svajonių salą, kurioje tavęs laukia Gooddays Lanta Beach Resort.

 Kelionė truko keturias valandas, po kurių buvome pristatyti tiesiai prie viešbučio registratūros, kurioje visas procesas buvo labai greitas, paprastas ir neįpareigojantis. Už kelių minučių jau džiaugėmės savo kambarių/namuku ir kolektyviai liūdėjome dėl oro. Suprantama, dėl to nieko nepadarysi, tačiau nori nenori apima liūdnos mintys, kad galbūt mūsų laukiantys nuotykiai Phi Phi ir Phuket bus lygiai taip pat apsiniaukę, kaip kad dabartinis oras, todėl vakarop nusprendėme nueiti prie jūros ir atsisėdę ant smėlio paverkti. Tai nebuvo toks abipusis sprendimas, priimtas racionaliai, tai – toks labiau natūraliai vykęs procesas, tačiau tai buvo nuostabi tikrumo akimirka, kurios mums abiems labai reikėjo ir po kurios nusimetėm po akmenį nuo krūtinės – tiek labai literaliai, tiek ir perkeltine prasme.

Vėliau po masažų, kurie nebedžiugino, ėjome vartoti alkoholio į šalia esantį barą (deja, Gooddays nors ir geros vertės pasirinkimas, tačiau tai toli nuo resort ir jie neturi net pusiau padoraus baro). Baro savininkas yra aiškiai save atradęs JAV hipis, kuris jau pats nebeatsimena kiek metų gyveno Balyje ir kelis pastaruosius metus gyvena čia, kur pigiai nusipirko žemės, įsirengė namukus ir barą/restoraną bei girdo visokius atvykėlius. Labai greitai gavome nemokamų šotų, kurie buvo sumaišyti iš kažkokio tai romo, vietinio samagono ir vietinio Red Bull – M150. Fun fact, Red Bull yra tajų gėrimas, poros verslių austrų komercializuotas vakarų pasaulyje; Tailande galima gauti to gėrimo iš kurio kilo Red Bull, tačiau šis gėrimas nėra gazuotas ir kofeino kiekiai jame kiek didesni, nei vakarų pasaulyje, dėl ko po šoto jaučiausi taip, lyg būčiau arba labai gyvas, arba labai arti mirties.

Kitą dieną pirma šovusi mintis buvo – fuck this, varom ten, kur šilta. Medą įkalbėti mesti visas rezervacijas ir suplėšyti lėktuvo bilietą iš Phuket į Bangkoką truko kažkur apie 7 minutes ir po pusryčių ieškojome variantų pirmiausiai kur, o po to kaip nusigauti ten, kur saulė. Išsirinkome Koh Chang Tailando rytuose, visai nebetoli iki Kambodžos sienos ir nusipirkome bilietą autobusu iš Koh Lanta į Bangkoką. Kadangi turėjome dar visą parą šioje nenuspėjamo oro saloje, nusprendėme išsinuomoti mopedą (viso labo 200 batų dienai + kuras ~40 batų už litrą) ir pasivažinėti pirmyn-atgal. Labai bijojau važiuoti mopedu, kadangi nenorėjau nužudyti mūsų abiejų ir tik dėl didžiulio Medos palaikymo nugalėjau tą ore tvyrantį panikos jausmą ir pasivažinėjome vingiuojančiu salos keliu, kas buvo išties labai smagi patirtis, padėjusi labai greitai prastumti antrą dieną.

Autobusas turėjo atvykti iš pradžių apie 14 valandą, tačiau neatvyko ir buvome pasiruošę nužudyti tą kelionių agentą, kuris mums pardavė bilietus (atsiliepimai internete apie apgaudinėjamus turistus visame Tailande taip pat nepadėjo), tačiau galiausiai laikas buvo perkeltas į 16 valandą. Liūdniausiai buvo tai, kad visą dieną švietė saulė ir buvo toks savotiškas šūdo skonis burnoje dėl galimai išmestų galimybių Phi Phi ir Phuket, tačiau pasiryžimas buvo stipresnis, nei tos galimai negrąžinamos rezervacijos ir pagaliau įsėdę į autobusą gan linksmai pradėjome 20 valandų kelionę į Koh Chang. Kelionė atrodė daugmaž taip: mikroautobusas iš salos, tada didelis autobusas (aukščiausios klasės už keliolika eurų) iki Bangkoko – su maitinimu autobusų centre kažkur in the middle of nowhere su vietiniais, kurie visiškai nekalba angliškai, vėliau mikroautobusas susispaudus su nehigienišku kiekiu žmonių ir bagažų iki Trat, nakvynė ten bei tolimesnė kelionė į Koh Chang.

Trat yra tos ryčiausios Tailando provincijos didžiausias miestas ir, perskaitę daug rekomendacijų, nusprendėme ten praleisti vieną naktį. Dėl šio sprendimo buvome tiek patenkinti, kad grįždami vietoj to, kad keliautume tiesiai į Bangkoką, dar vieną naktį praleidome ten. Trat yra mažas ir lėtas miestelis, pilnas piešinių ant sienų ir žmonių, kurie užsiima vienokia ar kitokia menine veikla. Vienintelis momentas kuomet miestas pabunda – yra nakties turgus, kuriame suvažiuoja visi verslūs maistą mokantys gaminti tajai ir nuo 15 iki kažkur 20-21 valandos parduoda patį šviežiausią ir patį skaniausią iki šiol ragautą maistą, kurio labai nesunku padauginti iki komos; būtent taip ir užbaigėme dieną Trat – pavalgėme tiek, kad septintą vakaro gulėjome lovoje puikiausiame bed-and-breakfast Artist’s Place (milijonas rekomendacijų visiems keliaujantiems, tik išvenkite pusryčių).

Koh Chang yra įdomi tuo, kad prieš dešimt metų čia beveik nieko nebuvo, o prieš penkis – didžioji dalis salos neturėjo grįstų kelių. Ši sala sukėlė dvejopų jausmų – iš vienos pusės čia radome jaukiausią ir ramiausią poilsį, iš kitos pusės – visas beprotiškas infrastruktūros statymas forsuojant ir nežiūrint į gamtą galiausiai išauga į visišką netvarką, šiukšlynus ir pasibaisėjimą žmonija. Beje, ar minėjau, kad sala yra okupuota rusų turistų? Tik šioje saloje labai daug užrašų yra kirilica. Iš Rusijos atvykę kelionių paketų mėgėjai čia ilsisi nemokėdami nei vieno žodžio angliškai ir pilnai atitikdami visus vidutinio amžiaus aukštesnio luomo rusų stereotipus. Dėl to mūsų vidiniai tautininkai kiek liūdėjo, tačiau juk žmogus yra savo likimo kalvis, ar kažkokia panaši visai netinkanti kontekstui patarlė.

Dauguma turistų išlipo pirmoje stotelėje – White Sand Beach – labiausiai turistiniame ir labiausiai rusiškame paplūdimyje, o mes laimingai toliau keliavome į savo Lonely Beach, kurio pavadinimas sakė, kad čia bus tikra hipio svajonė – beveik Robinzono Kruzo išgyvenimas; tačiau šią nuostabią idilę sugriovė į komuninį taksi automobilį įlipusi real-life hipė, kurios vardo nesužinojome, tačiau tokio žmogaus negalėtum nei pamiršti, nei sumaišyti su kuo kitu.

Kadaise buvusi švedė Tailande gyvena jau keturis šimtus metų, šiuo metu apsistojusi kažkur Koh Chang pietuose su vietinų tajų šeima mus džiugino pasakojimais apie salą. Pirmiausiai į akį krito tai, kad ji į taksi įsitempė ne bagažą, kaip čia įprasta, o penkis polietileninius maišiukus su maistu. Kadangi abi jos rankos buvo užimtos, dantų tarpe laikoma cigaretė atrodė tik dar labiau karikatūriška. Burnoje vietoj priekinių dantų spindinti tamsuma bei iki bambos nukarę krūtys, pridengtos lengva palaidine tik dar labiau užtvirtino šią tikrai labai stiprią veikėją, kuri nieko nelaukus pradėjo teirautis kus gyvensime.
– Lonely beach! Ahh, you will not sleep there! – aiškino ji, sužinojusi kur gyvensime, – it’s funny but you will never feel lonely in the Lonely Beach. It’s okay if you like to party all night, but you will not sleep.
– Ot kokia vėdma, – pagalvojau ir toliau stebėjau jos hipnotizuojančią priekinių dantų vakanciją.
– But if this is your first time – you will fall in love with Koh Chang quickly, – aiškino ji tarp gilių cigaretės dumų įtraukimų į ertmę, kurioje kažkada buvo plaučiai, – but you will not sleep, all night the music is boom boom boom and your hut is moving.

Deja, bedantė vėdma buvo teisi dėl viso ir vėliau turėjau atsiprašyti dievų už savo išankstinius nusistatymus. Lonely Beach jautėmės labiausiai apspisti žmonių, tačiau pagaliau matėme saulę ir jautėmės pilnai atostogose. Apsigyvenę vietoje, pavadinimu Friend Bungalow, kuriai vadovauja vidutinio amžiaus britas alkoholikas (iš pradžių vėlei neteisėtai mano apkaltintas alzhaimeriu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo buvo pagirios vulgaris) iškeliavome į paplūdimį degintis, džiaugtis saule ir maudytis. Čia įsigijome porą amuletų, kuriuos pardavinėjo nenusakomo amžiaus močiutė, pačioje kaitroje vaikščiojanti ir besisveikinanti su visais: – Happy for you! Want to buy?

Žinome, kad noriu, juk ne kasdien pamatysi tokio amžiaus žmogų, kuris taip aktyviai gyvena – mūsuose tokiame amžiuje dažniausiai lauki mirties, o čia – šypsena ir spindesys. Išsirinkau pakabuką iš kokoso kiauto, kurį močiutė pašventino žodžiais: “Big health for you, big money for you, kažką tajų kalba, OMMMMM” ir, pridėjusi prie burnos sušuko “pew pew pew”, taip užtikrindama, kad dvasios nuo šiol apsaugos mane. Suprantama, negalėjome apsieiti be amuleto Medai, todėl jai išrinkau tokį kojos papuošalą (Meda mokėjo už viską, kadangi susitarėme, kad nuo šiol aš moku už gyvenamąjį plotą ir būnu jos išlaikytinis visomis kitomis prasmėmis).

Vakare aplankėme kelis barus, viename iš jų garbanotas tajus grojo iš kalbos neiššifruojamus, tačiau iš melodijos puikiai pažįstamus koverius, o kitas buvo tiesiog skylė. Bendrai Tailande narkotikų vartojimas yra griežtai baudžiamas, tačiau Lonely Beach yra atskira respublika, kur visi dharmos valkatos be jokių nuogąstavimų mėgaujasi alkoholio kibirais ir žolės kancarais. Prostitucijos čia nesimatė, nors kita vertus kokių prostitučių gali reikėti į trečią dešimtį tik įžengusiems žmonėms, kuriems svarbiausiai yra švęsti gyvenimą taip užglaistant bet kokias baimes dėl ateities ar dabarties nepasitikėjimus?

Apskritai, Lonely Beach yra nepavykęs kapitalistinis Woodstock tęsinys. Paviršius kvepia bohemija ir dvasingumu, tačiau tikroji hipių kultūra liko įšaldyta 70-ąjame dešimtmetyje, o šis monetizuotas zombis geriausiu atveju atsiduoda tuštučių skrandžio turiniu po kelių suvartotų kibirėlių alkoholio, kurių vienas kainuoja varganus 100-120 batų.

Mūsų naktis buvo ilga ir sunki dėl dviejų dalykų – nesuvokiamo garso techno melodijų, kurios buvo paleistos nuo pirmos nakties ir iš atminties nedingstančio vėdmos hipės juoko, kuriuo ji pranašavo nemiego amžių šioje irštvoje. Man paprastai būna labai sunku pripažinti pralaimėjimą, tačiau šią akimirką buvau visiškai palaužtas ir supratau tik vieną – ryte ieškosime naujos vietos – kur nors, kur galima rasti bent dalelę ramybės.

Būtent dėl Lonely Beach patirties buvau labiausiai dėkingas, kadangi kitą dieną atrastas mažas rojaus kampelis vos porą kilometrų nuo party capital of Koh Chang buvo tikra atgaiva sielai ir būtent tai ko ieškojome mes – kiek daugiau privatumo ir kiek mažiau vakarėlių iki ryto. Tam tikru metu gyvenime supranti, kad esi buvęs visuose vakarėliuose, bandęs ir ragavęs visų dalykų, pridaręs ir po to gailėjęsis dėl visų veiksmų ir norisi tam tikros ramybės, kad galėtum daugiau laiko skirti sau vietoj to, kad bandytum iš visų jėgų paslėpti savo trūkumus vaizduodamas olandišką drąsą. Ši vieta priklauso baikeriams iš Pietų Afrikos, kuriems irgi prireikė ramybės ir jie čia įsirengė pačią nuostabiausią vietą kurioje iki tol buvome buvę ir į kurią būtinai grįšime. Čia mes praleidome paskutines dvi naktis, po kurių laukė ilga kelionė namo.

Būtent iš šio rojaus kampelio ir su juo susijusių veiklų yra geriausi visos kelionės atsiminimai.

Pačią pirmą dieną nusprendėme plaukti nardyti, kur susipažinome su vienais įdomiausių žmonių – dviem olandais triatlonininkais, kurie dviračiais per dvi-tris savaites nuvažiavo 2000 kilometrų per Tailandą, Laosa ir Kambodžą. Jiems abiems gerokai virš 50 metų, tikriausiai net virš 60 ir jie per 40 laipsnių karštį mynė dviračius kažkur džiunglių keliais pora savaičių. Vien tik žiūrėdamas į juos jauti nežmonišką pagarbą. Taip pat susipažinome su draugiškiausiais pasaulio lenkais, kurie Tailande keliauja jau trečią savaitę.

Nors Meda buvo tik prieš porą savaičių baigusi pirmąsias savo gyvenimo pamokas, nardydama atrodė kaip žuvis vandeny – visiškai laisvai ir be baimės plaukiojo aplink koralus ir pažindinosi su povandenine gyvastimi. Galiausiai tiek įsidrąsino, kad įšoko į atvirą jūrą tiesiai iš laivo. Maksimali pagarba dėl to.

Abu vakarus vakarieniavome toje pačioje vietoje – No Name Seafood. Čia vietinių žvejų šeima ryte išplaukia žvejoti, o vakare parduoda laimikį: išsirenki žuvį ar kokį kitą jūros padarą iš ekspozicijos, užsisakai paruošimo būdą ir valgai šviežiausią įmanomą maistą visai ant jūros kranto, gerdamas vietinį Chang alų. Savininkai patys žvejoja, patys gamina ir aptarnauja – vyrai būna tik su šortais ir visai nesiparina dėl apnuogintų spenelių. Pats įdomiausias iš jų yra toks šlubuojantis vyrukas, kuris vienintelis moka anglų kalbą – visas jo kūnas tatuiruotas bamboo tattoo pavienėmis tatuiruotėmis, kurios taip lengvai susilieja į vientisą laikiną meno kūrinį.

Paskutinę dieną buvo labai sunku palikti Koh Chang, kurį tikrai įsimylėjome (damn you, vėdma!), tačiau viskas anksčiau ar vėliau baigiasi ir buvome priversti keliauti atgal. Dar vieną naktį praleidome Trat ir kitos dienos vidurdienį iškeliavome į Bangkoką, kuriame atsidūrėme vakarop. Čia sutikome paskutinį labiausiai įsimintiną veikėją – taksi vairuotoją, kuris iš pradžių išklausinėjo kur keliavome vien tik tam, kad vėliau galėtų tada, kai mažiausiai to tikiesi, sušukti “Koooooh Chaaaang”. Labai neįprastas tipas, kelionės viduryje prisiminęs paklausti ir apie mano šeimyninę padėtį:
– Sir, excuse me. You have kid?
– No…
– Bad, very bad.
– Do you have kids?
– Only one.
– That’s nice.
– You, sir! Two year two kid?!
– Yes, of course, – atsakiau iš mandagumo, prieš tai gavęs patvirtinimą iš Medos.

Paskutinę naktį praleidome 3 kvadratinių metrų kambaryje su pačiais jaukiausiais patalais, atlikome po paskutinį masažą toje vietoje, kur ir pradėjome visą masažų patirtį. Paskutinę dieną aplankėme amuletų turgų, kuriame parduodami tiek paprasti amuletai po kelis batus, tiek dvimetrinės Budos statulos ar amuletai, kuriuose yra kažkokio labai garsaus vienuolio pelenų. Prisipirkau čia tiek daug dvasingumo, kad turėtų užtekti keliems metams į priekį.
Vakarop patraukėme link oro uosto. Kadangi valkatavome visą dieną ir buvome kiek pavargę, o skrydis tik 22.30, tai išvykome anksčiau ir kelias paskutines valandas skrydžio laukėme kapitalistiniame first class lounge jaukume, kuris priminė taip pasiilgtą, bet kartu ir nelabai laukiamą vakarietiškumą.

Šią akimirką tos dvi savaitės, praleistos Tailande, atrodo susitraukusios į materialųjį tašką, tačiau einamuoju metu tai buvo vienas geresnių laikų mano gyvenime. Būtinai grįšime į šią šalį.