Kaip įvyko tai, kas neturėjo įvykti

Buvo antros savaitės vidurys, po dar vieno vizito pas partnerius, gulėjau Hilton Shanghai Hongqiao vonioje laukdamas penktadienio kelionės į Shenzhen, kur Eduardas mus pasitiks išskėstomis rankomis ir parodys kur geriausias street food ir kur skaniausias kiniškas microbrew. Tokios kelionės visada vargina, todėl vonia po sporto salės atrodė kaip išsigelbėjimas. Ši mano idilė truko visai neilgai – tik paniręs į savotišką meditacinę transo būseną sulaukiau skambučio iš CEO.

– Are you still in Shanghai?
– Yes, I am.
– Okay, we have a problem with Jim.
– I’m listening..
– They do not want to ship some of the items for Linas’ customers and since you are closer to them than I am, you will have to go there and hand carry the order to Lithuania.
– Sure thing, – pasakiau neišsiduodamas, kad skruostu nubėgo ašarėlė.
– Linas will give you the details now.

Linas man papasakojo viską kaip Jim, vienas iš mūsų tiekėjų CEO, negalima pasitikėti ir kaip labai svarbu tuos lęšius susirinkti ir parsiskraidinti į Lietuvą. Darbas yra darbas, aš skubiai rezervavau bilietą, atšaukiau viešbučio rezervaciją Shenzhen ir rezervavau kitą viešbutį Fuzhou. Paskambinau Jim per dieviškąją WeChat aplikaciją, kuri Kinijoje reiškia viską nuo būdo susisiekti su žmonėmis iki apmokėjimų ir socialinių reitingų. Jis man kurį laiką bandė paaiškinti, kad jis pats pristatys lęšius man į bet kurį miestą, kuriame bebūčiau, tačiau melagį labai sunku apgauti, o aš melavimo meno mokiausi ilgai ir atkakliai.

– Jim, I have the tickets to Fuzhou. Come to the airport to pick me up, I will take the lenses and we can also have a nice conversation about life and business while we’re at it.

Tai nebuvo labai netikėta ar labai didelis nepatogumas, per tiek metų prisitaikiau prie įmonės dinamikos ir gaisrų gęsinimo ypatybių. Realiai visą savo karjerą pastačiau gęsindamas gaisrus, todėl tai buvo tik dar viena diena darbe. Po to, kai nusivaliau tą ašarėlę.

Penktadienį mano lėktuvas į Fuzhou buvo atidėtas nežinomam laikui, kas yra visiškai normalu Shanghai, todėl niekur neskubėdamas business lounge stūmdžiau online pokerį  ir srėbiau Chinese noodle soup. Skrydis ir susitikimas praėjo sklandžiai, net nesulaukęs vidurnakčio sėdėjau savo kambaryje ir laukiau rytojaus, kuomet skrisiu į Hong Kong apturėti tą vieną poilsio dieną.

Gurkšnodamas Tsingtao alų džiaugiausi darbų pabaiga, kai paėmęs telefoną pamačiau Medos žinutę, kuri skambėjo maždaug taip: “aš paskambinau į Palangos metrikaciją, paklausiau kada turi laisvą laiką, tai mes tuokiamės Gegužės 19 dieną“. Mano atsakymas, suprantama, buvo: “okay, let’s do it“. Būtent to ir tikėjausi iš savo gyvenimo moters – bias for action, kadangi pats augau tokiam kieme, kur būti triochala yra didžiausia negarbė ir jei kažką pasakei – turi įgyvendinti. Tai man taip giliai įsišaknijo, kad visas mano gyvenimas buvo vien tik greiti sprendimai ir momentiniai veiksmai.

Žinojau, kad jei spręsime kada mes norime tuoktis – rugpjūtį ar rugsėjį, o gal net spalį, ar kitais metais – tikriausiai niekada nenuspręsime. O čia – momentinis veiksmas – yra vieta, rezervuojame ir pasidarome tas vestuves pagaliau.

Po tokių gerų žinių, suprantama, reikėjo grįžti į realybę ir, kažkada, į Lietuvą. Kol grįžau, Meda jau buvo suradus kur darysime vakarinę dalį ir pradėjome dėliotis kokius dar darbus reikia padaryti. Iškart susitarėme, kad vestuvės bus mums, taip kad patys jaustumėmės jaukiai; tada ir visi kiti apturės gerą laiką. Išties, visas vestuvių planavimas ir organizavimas buvo gan paprastas: neprireikė nei vestuvių planuotojų, jei vieno iš milijono aplikacijų, skirtų tam reikalui. Viską sutvarkėme greitai ir paprastai. Taip greitai ir paprastai, kad artėjant vestuvėms mane vis apimdavo tokia lengva paranoja, kad galbūt kažką pamiršome, nes likus savaitei iki vestuvių niekur nebėgiojome lyg akis išdegę ir gyvenome įprastu ritmu.

Vestuvės išties gavosi labai jaukios ir smagios. Ceremonijos metu iš jaudulio ir laimės abu negalėjome nustoti šypsotis, man net akiniai pradėjo rasoti, teko juos vėliau nusiimti. Viskas buvo taip stress-free ir jauku, kad neturiu jokio kito įvertinimo, tik kad tai buvo geriausios vestuvės, kuriose teko dalyvauti. Įdomu ir tai, kad tą patį sakė ir ne vienas dalyvavęs vestuvėse (įskaitant fotografą).

Taip ir įvyko tai, kas galbūt neturėjo įvykti. Visada buvau įsitikinęs, kad vestuvės, yra tik bereikalinga ceremonija ir nieko iš to nėra gero, nei reikalingo. Tai neprideda meilės, pasitikėjo, tai neužseivina žmogaus tau ir po vestuvių tavo vyras ar žmona netampa tavo nuosavybe. Tačiau per kažkokią klaidą matricoje, per atsitiktinumą, sutikau Medą, kuri mano pasaulį ir visą gyvenimą puoselėtas vertybes apvertė aukštyn kojomis. Per ją supratau, kad tarp dviejų žmonių gali būti besąlygiškas palaikymas, nerealus vienas kito gerbimas ir toks nežemiškas jaukumas, kuris galbūt pasitaiko tik literatūros ar kinematografijos kūrinių veikėjams. Meda mane išmokė, kad namai yra tas žmogus, su kuriuo taip jaukiai jautiesi, todėl palaipsniui vestuvės tapo tik formalumas, kadangi patį šeimos sukūrimo žingsnį savo galvoje jau buvome žengę anksčiau.

O dabar, turėdamas netgi pusantros savaitės vedybinio gyvenimo patirties, galiu pasakyti – 10/10, would recommend.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: