Nežinomybė ir paskandinti kaštai arba kaip nustojau daryti tai, ko nekenčiu

Labai seniai kažką rašiau. Galbūt per seniai – jaučiuosi kiek apkerpėjęs, apaugęs voratinkliais. Galvoje sukasi mintys kad galbūt nereikėtų apskritai rašyti, gal palikti šį tinklaraštį užmarštyje, paskandinti interneto kloduose, kur anksčiau ar vėliau didžioji dalis informacijos bus palikta jau nebegyvų žmonių. Tačiau kažkas giliai pasąmonėje krapštosi, beldžiasi į paviršių ir bando priversti pirštus lakstyti klaviatūra šią saulėtą dieną sėdint pusnuogiam nuostabiajame chruščiovkių konglomerate, visų gerai žinomoje krasnuchoje. Jaučiu, kad privalau pasiduoti pasąmonės demonams ir leisti jiems toliau barškinti klaviatūrą naudojantis mano ilgais kaulėtais pirštais. 

Praėjo kiek daugiau nei metai nuo tos dienos, kai į įmonę atėjo naujas Vadovas, su kuriuo labai greitai susitikome vakarienės metu ir susitarėme dėl darbo principų: aš darau, ką turiu padaryti ir neprašau leidimo tam, ką turiu padaryti. Jei sušiku reikalus – einu atsiprašyti ir bandau toliau. Dar kažką kalbėjome apie tai, kad nuo šiol esu COO (Chief Operations Officer) ir ką turėtų daryti COO. 

Ši akimirka yra labai svarbi, kadangi po kiek daugiau nei metų galiu pasidžiaugti retrospektyva ir pasakyti, kad tai buvo ne tik karjeros pasirinkimai ir galimybės. Išties tai, kas įvyko darbe, yra daug labiau gyvenimiška patirtis ir su ja ateinanti branda, nei dar viena etikėtė ar įrašas CV.

Visą laiką bandžiau tapti COO – peržiūrėti procesus, ieškoti kur stringame, ką galima optimizuoti, dėliojau prioritetus projektams, nuolat kėliau sau klausimus kodėl darome taip, o ne kitaip?, lygiai tokius pačius klausimus man kėlė Vadovas, tačiau kažkas vis tiek buvo ne taip. Dalykai nejudėjo, procesai netapo labai optimizuoti. Pristatymas laiku iš tikrųjų buvo visiškai ne laiku. Galiausiai, praeitą rugsėjį, pradėjome su Vadovu kalbėti apie kas yra performance ir kaip jį pagerinti. Iš pradžių ganėtinai politkorektiškai, vėliau – labai atvirai. 

– You are not performing, Tomas, – sakydavo man, su kuo aš negalėjau nesutikti. Žinojau, kad man nepavyksta, tik iš pradžių buvo sunku įvardinti kodėl.

Galiausiai susitikome pakalbėti apie mano ateitį įmonėje.

– Why is a great sales guy working with all these projects? This is not your shit.
– It’s not. However, it’s a challenge and I thought that I will get better at this. I’m not.
– But it’s not like you’re working overtime, trying hard and not succeeding. 

Vėliau pokalbis tesėsi apie motyaciją ir apie tai kodėl laikausi šios pozicijos. Ar noriu išmokti tvarkytis su projektais? – You don’t need that shit, – sakė man Vadovas ir buvo visiškai teisus – pats tą pripažinau. Do you really need to bend yourself backwards to become a COO when you can be the best sales guy?

Gegužės pabaiga buvo kupina apmąstymų kas manęs laukia toliau, kol galiausiai, birželio pradžioje, apsilankiau pasaulinės lazerių bendruomenės executive meeting Stuttgart’e, kur prieš pilną salę C-lygio vadovų pasakojau apie savo įmonę per cepelino metaforą. Tai man labai padėjo po kelių dienų ateiti pas Vadovą ir pasakyti: – I am getting back to sales. We need to find a real COO fast and I need to stop dealing with all this shit because I am slowly decaying here. 

Ir taip, po daugiau nei metų, aš sugrįžtu į pardavimus – ne kaip vadovas, o kaip Key Account Manager. – Bet Tomai, taigi čia didžiulis step-back, gi jau buvai C-lygyje, kodėl neini lauk ir neieškai atitinkamo darbo? – gali paklausti bet kuris mane skaitantis. Atsakymas yra paprastas – čia, kur esu jau dešimt metų, yra labai daug potencialo ir kartu labai daug laisvės tą potencialą pasiekti. 

Bet kaip visa tai susiję su gyvenimu? Paprastai, išties. Per savo penktadienines refleksijas žvelgdamas į savo pasaulio realijas supratau vieną labai svarbų dalyką – tai buvo pats brandžiausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Kažkada Vadovas paklausė visų vadovų komandos atstovų kas mus įkvėpia. Šis klausimas iš manęs pareikalavo labai daug, kadangi neturėjau jam momentinio atsakymo. Buvo sunku galvoti apie tai, kas, atrodė, turėtų būti savaime suprantama, tačiau kažkodėl man buvo didžiausia paslaptis. Po didelių kančių supratau, kad mane gyvenime eiti į priekį visada įkvėpė nežinomybė. Būtent dėl to lindau į lietaus kolektorius, lipau į kalnus, išbandžiau šimtą sporto rūšių, lankiau baletą sulaukęs trisdešimties, šokau su virve nuo krano viršaus, tranzavau išsiskutęs skiauterę ir bendrai palaikydamas panko įvaizdį, nuolat imdavausi naujų veiklų darbe. Kai tik kas nors tampa receptu – man pasidaro nebeįdomu. Todėl pats niekada negaminu pagal receptą, net patiekalą, kurį ruošiu penki šimtai dvidešimt aštuntą kartą, kaskart gaminu kiek kitaip, bent šiek tiek improvizuoju, kad tai netaptų projektų. Mano smalsumas patirti pasaulį savo juslėmis visada buvo daug stipresnis už visas baimes, panikos atakas ir pasitikėjimo savimi problemas. 

Tačiau yra kita medalio pusė ir ji yra labiau universali:

visada yra sunkiau kažko atsisakyti, nei pradėti ką nors naujo. 

Esate prislėgti ir nemotyvuoti savo darbe? Slegia šeimyniniai rūpesčiai, kurių niekaip neišsprendžiate, nors, dievai mato, bandėte? Esate santykiuose, kurie yra toksiški ir patys puikiai suprantate, kad geriau būtų visą tai užbaigti, tačiau niekaip nesugebate? 

Meskite darbą, aptarkite skyrybų sąlygas, išsikraustykite iš namų ir užblokuokite visus kontaktavimo kanalus bei ieškokite geresnio gyvenimo, kuris ir taip nėra toks jau ilgas. Ne taip paprasta, tiesa? Kad ir kiek mane įkvėptų nežinomybė, vis tiek buvo labai sunku atsisakyti aukštos pozicijos ir žengti šį žingsnį. Galvoje visada atsiranda pasiteisinimų: aš sugebėsiu, kaip nors susitvarkysiu, dar per anksti, kaip atrodysiu, ką kiti pagalvos, kaip jausiuos, juk jau tiek laiko ir pastangų įdėjau. 

Ir tai net nėra saugumo klausimas. Kodėl žmonės nelaimingi nugyveno visą gyvenimą kartu arba kodėl kažkoks žmogus visą gyvenimą dirbo nekenčiamą darbą? Ne todėl, kad esančioje padėtyje jam yra saugu ir viskas žinoma. Visa tai yra tam tikra paskandintų kaštų sindromo forma – jei jau įdėjome į kažką pinigų/laiko/pastangų, tai esame mieliau linkę ir toliau naudoti tam resursus, nors išeitis visada yra ta pati. Tai yra pakankamai fundamentinis dalykas, dažnam žmogui yra sunku nesuvalgyti restorane patiekalo, net jei jis nėra labai skanus arba išeiti filmo viduryje, net jei filmas yra visiškai nežiūrimas – juk pinigai jau sumokėti. O jei tai pritaikysime didesniuose gyvenimo projektuose, efektas padidės eksponentiškai. 

Imtis naujų avantiūrų visada yra smagu, o išmesti šiukšlių, kurių kiekvienas esame prikaupę savo galvose, kažkodėl tai nesinori. Juk gal prireiks. 

Būtent todėl šis mano sprendimas ir buvo itin sunkus bei, mano subjektyviu vertinimu, labai brandus. Suprantama, viso to nebūtų įvykę, jei Vadovas nebūtų manęs manyje didžiulio potencialo. Pats jam sakiau:

– You could’ve done this much faster, you could’ve just replaced me. But you didn’t, you somehow thought that it’s a good idea to spend a year on me taking this decision while the company doesn’t have an actual COO.
– Should I have done this faster?
– If we remove me as a person from this situation, then yes. But personally this whole experience was incredible and priceless. I could think of only one way why you did this: you see a lot of potential in me. 

Vadovas linktelėjo galva ir perėjome prie artimiausių žingsnių aptarimo. 

Po daugiau nei metų COO pozicijoje ir turbūt penkių metų dirbant prie vadovybės, pagaliau jaučiuosi kažką pasiekęs, nes per šiuos metus ne tik sugebėjau nustoti daryti tai, ko nuoširdžiai nekenčiu, bet ir išsiaiškinau kas esu, kas noriu būti gyvenime bei kas mane įkvėpia. Ir jei reikėtų įvardinti vieną vienintelį dalyką, kurį per šią kelionę išmokau, tai būtų kažkas tokio:

Nebijok pats sau užduoti nepatogių klausimų, atsakyk į juos – nuoširdžiai – iš viso to galima išmokti daug daugiau, nei iš bet kurios savipagalbos knygos ar bet kurio dvasingo influencerio.

4 komentarai “Nežinomybė ir paskandinti kaštai arba kaip nustojau daryti tai, ko nekenčiu

Pridėti Jūsų

  1. Oh feel you so much bro 😀
    Nuo pernai rugsėjo man ant veido buvo padėtas Team Lead pasiūlymas viena ar kita forma.
    O aš ką… Gera projektų vadovė, savo darbą ir komandą dievinu, galvą ilgai purčiau, o kandidatų gerų kaip nebuvo, taip nebuvo, o dar ir ta pozicija – nuo projektų prie žmonių ir tolyn nuo komfortų ir jo zonų.
    Tik po šitų atostogų buvo momentas, kad damn,aš jau taipo viską čia žinau, kad man siaubingai nuobodu ir aš net emailų atrašinėt nenoriu, o kiekvienas naujoko klausimas atskaytas prieš tai buvo 20+ kartų ir jaučiasi lyg nuospauda.

    Tai baigiau išsidirbinėt ir nuo pirmadienio mano pareigos naujos 🙂 (nors pokytis ne toks stiprus ir kita kryptim, nei tavo)
    Kai kolega klausė ko taip ilgai laukiau, sakiau, kad kokia gi čia dama, jei pusmetį nesilaužo.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. O nepabodo vienoje įmonėje tiek metų smaukytis? Jei jauti, kad esi geras pardavimuose (geriausias?) ar nesinorėtų būti geriausiu pardavėju kokioje vienoje iš S&P-500 įmonių? Kur ir atsakomybė, savirealizacija, pinigai ir dar daug dalykų DIDESNI.

    Patinka

    1. Tikrai nepabodo, kadangi iki šiol čia buvo kaip smėlio dėžė, kur galėjau daryti ir realizuotis kaip tik noriu – visi mano eksperimentai buvo priimti ir neapribojami. Su S&P-500 daug didesnis šansas būti uždarytam į dėžut, nors ir su auksinėm kopečiom į viršų. Kol horizonte matau pakankamai atsakomybės, pinigų ir dar daug dalykų, tol ir nepabosta smaukytis, ypač kai neturiu niekam atsiskaityti kaip keliauju, kur apsistoju, kodėl tiek pinigų išleidžiu ir panašiai.

      Patinka

  3. Tomai, tai ką atradai savyje žymiai svarniau už COO povizijas ir C lygį. Pats svarbiausias dalykas nemeluoti sau, o ne C lygis , atlygininas ar karjera. H
    Juo labiau, kad prie laimės prisideda ne tik puikūs šeimyniniai santymiai, meilė ,laimė susijusi ir su savirealizacija . Darbas -vieta , kur realizuoji save, todęl svarbu daryti tai kas tau įdomu, neįdomu- nedarai to ir tai ne tik sau,o visiems . Man smagu, kad tai tu tokd

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: