Penktadienio vakarą praleidau su Karoliu, kuris pirmą kartą į kalnus išsiruošė kartu su mumis 2015 metų ekspedicijoje į Kazbek. Tada Karolis Penktadienio vakarą praleidau su Karoliu, kuris pirmą kartą į kalnus išsiruošė kartu su mumis 2015 metų ekspedicijoje į Kazbek. Tada Karolis nebuvo labai pasiruošęs, ką išdavė jo įranga: daiktai buvo sukrauti į lagaminą su ratukais (kurio viduje buvo kuprinė be sutvirtinimo nugaroje – visiškai netinkama dideliems svoriams), puodelis – keramikinis ir kelnės – medvilniniai treningai. Šiais metais jis buvo Kirgizijoje – Tian Šanyje – kur su Roku ir mūsų ištikimuoju gidu Vitaliku užsiiminėjo labiau techniniu alpinizmu. Nemenkas pokytis per tris metus.

Geriant alų ir keičiant barus Karolis dalinosi savo patirtimi kalnuose ir man nejuokingai suspaudė širdį. Paskutinį kartą kalnuose buvau 2016 metų vasarą. Tiesa, kas metais lankausi slidinėjimo kurortuose, tačiau tai nėra tas pats. Sutinku, kalnai turi tam tikrą romantiką, kuriai pajausti pakanka tiesiog pabūti arčiau kalnų, pažveglti į juos, tačiau mane kalnai šaukia ne tik žiūrėti į juos.

Kodėl noriu į kalnus? Sakoma, kad nebuvęs kalnuose – nesuprasi kodėl žmonės ten eina. Šiandien jaučiuosi pakankamai kūrybingas, todėl pabandysiu aprašyti priežastis kodėl kalnai mane šaukia ir kodėl aš negaliu neatsiliepti; nors dievai mato – bandžiau kadaise įtikinti save, kad daugiau kalnų man nebereikės.

Kalnuose viskas geriau – ten kažkokia ramybė tvyro ore, net pravažiuojant kalnų perėja negali nesigrožėti vaizdais ir nepasijausti ramiau – čia nebelieka vietos tavo ego, čia yra tik kvapą gniaužiantys vaizdai ir kalnų dvasios, senesnės už gyvybę. Kalnuose susijungia žemė ir dangus bei viską apgaubia lengvumo jausmas.

Lipant ilgiau – bent kelias dienas – kažkas dar įdomesnio atsitinka galvoje. Tiesa, būni atitrūkęs nuo savo gyvenimo ir nuo aplinkinių gyvenimų, kas padeda išvėdinti galvą, tačiau tai ne viskas – atitrūkti gali ir miške. Kopdamas patiri fizinę kančią, kadangi kelti visą savo gyvenimą ant kupros šimtus vertikalių metrų yra tikrai daug ištvermės reikalaujantis užsiėmimas. Taip pat labai daug laiko praleidi su savimi, kadangi nėra nei daug galimybių, nei noro, leisti laiką pokalbiams. Pirmiausiai užklumpa nerimastingos mintys – o kas, jeigu..? Tačiau tai trunka labai trumpai, labai greitai visos problemos, nerimas ir kiti juoduliai lieka apačioje, o tu pakyli tiek fiziškai, tiek dvasiškai į aukštesnį lygį ir viskas pasidaro nebesvarbu; nesvarbu ar šiandien nakvosi čia, ar kitur, ar perkopsi šią perėją, ar pasieksi savo tikslą – kažkurių dalykų galbūt nori labiau, nei kitų, tačiau galiausiai tai tavęs nebeslegia, kadangi pati kelionė tikrąja to žodžio prasme tampa daug svarbesnė už tikslą.

Kalnuose supranti ir priimi faktą, kad čia tave nuo mirties skiria tavo paties pasiruošimas ir ištvermė. Tai nėra taip dramatiška vaikščiojant po Aukštuosius Tatrus, tačiau ir ten vienareikšmiškai susimąstai apie tokį fatalizmą.

Kiekvienas vertikalus metras, kiekviena uola ir akmuo – viskas primena žmogaus trumpalaikiškumą – kalnai čia buvo iki mūsų ir bus dar gerokai po mūsų, todėl nori nenori pradedi gerbti šiuos tektotinių plokščių diskotekos kūrinius ir supranti, kad eini ne įveikti kalną, o pasižiūrėti ar kalnas tave priims. Čia ištinka euforija, kažkoks kosmosas – permąstai vertybes ir viską susidėlioji galvoje, šypsaisi nuo ausies iki ausies ir išspaudi ašarą užkopęs aukščiau bei pažvelgęs į visą progresą, kurį padarei pats – tai yra geriausias vizualinis darbo įvertinimas – šviesmečiais geriau, tiksliau – net nepalyginima su visu tuo instant gratification bullshit, kurį gauni kaupdamas likes socialiniuose tinkluose.

Penktadienį, įkvėpdamas naktinio miesto dvasios ir nužvelgdamas būrius žmonių, išėjusių ieškoti, galvojau apie kalnus ir kodėl noriu vėl ten būti. Noriu vėl patirti tą lengvumo jausmą, vėl suvokti koks mažas ir nereiškmingas išties esu ir kiek nereikšmingos visos problemos, esančios mano galvoje. Noriu nudegti veidą ir nušalti porą kojos pirštų, noriu miegoti kur nors tarp uolų, pučiant stipriam vėjui, nes nespėjome laiku grįžti į bazę. Noriu tos sakralinės kančios, kuri išvalo sielą ir nuramina. Noriu pajausti tą laimės antplūdį, kai užlipi aukštai ir gali kelioms akimirkoms paliesti dangų bei pažvelgti žemyn į pasaulį, kuriame visą tai taip lengva pamiršti.

The mountains are calling and I must go. Laikas pradėti ruoštis kitų metų ekspedicijai. Šįkart be jokių išsisukinėjimų.